Kaip teigia Turkijos kariuomenės atstovai, vienas iš šalies turimų F-16 pradėjo šaudyti į virš Turkijos teritorijos skrendantį lėktuvą. Prieš tai lėktuvo pilotai gavo net 10 perspėjimų skubiai palikti Turkijos oro erdvę.
Tai reiškia, kad antroji pagal dydį NATO kariuomenė tvirtina numušusi lėktuvą, priklausiusį rusams, ir dabar „konsultuojasi“ su Aljanso sąjungininkais, kaip elgtis toliau.
Rusijos gynybos ministerija patvirtino, kad sudužo vienas iš šalies karinių orlaivių, tačiau pabrėžė, kad minėtasis lėktuvas skrido Sirijos oro erdvėje, maždaug 6 tūkst. metrų aukštyje. Be to, teigia, kad jis buvo pašautas iš žemės.
V. Putinas pareiškė, kad Rusija sulaukė „dūrio į nugarą“ ir pabrėžė, kad lėktuvas incidento metu buvo Sirijos teritorijoje – maždaug už kilometro nuo sienos. Taigi galima ginčytis.
Tokių nesusipratimų tarp NATO ir Sovietų Sąjungos būta Šaltojo karo metais, tačiau nesuklyskite – šis atvejis labai rimtas. Kas bus toliau, priklausys nuo abiejų pusių brandos. Incidento padariniai nedelsiant pasijuto ir akcijų rinkoje.
Galima teigti, kad Rusijos, kuri prieš tai primygtinai neigė, kad rusų raketa praeitais metais virš Ukrainos numušė Malaizijos oro linijų keleivinį lėktuvą ir daug dienų apsimetinėjo, kad įrodymų, esą spalį virš Egipto Rusijos keleivinį lėktuvą sunaikino bomba, nėra, žodžiai aviacijos srityje nieko verti.
Penktadienį Turkija ant kilimėlio išsikvietė Rusijos ambasadorių ir pareikalavo, kad Rusija liautųsi bombardavusi turkų sukilėlius Sirijoje, kurie kontroliuoja pasienio teritoriją ir yra atvirai remiami Ankaros.
Ambasadorius Andrejus Karlovas ir jo atašė kariniais klausimais buvo informuoti, kad Turkija „neketina“ ignoruoti bet kokios grėsmės, kylančios šalies civiliams.
Norėdami atakuoti šiuos maištininkus (priklausančius „Laisvosios Sirijos armijos“ dariniui), Rusijos ir Sirijos kariniai lėktuvai turi skristi labai arti Turkijos oro erdvės. Taigi gali būti, kad Turkijos prezidentas tokiais veiksmais pabandė perspėti V. Putiną.
Turkijos pateikiama įvykių versija taip pat skamba įtikinamai. Rusijos lėktuvai Turkijos oro erdvėje pasirodo nuo tada, kai V. Putinas pradėjo karinę operaciją Sirijoje. Ankara tiesiog privalėjo anksčiau ar vėliau pasakyti stop.
Kad ir kuri versija pasirodytų esanti tikroji, galbūt netgi abiejų kombinacija (pavyzdžiui, Rusijos karinis orlaivis buvo atsidūręs Turkijos oro erdvėje ir buvo numuštas, bebandydamas sukti į Siriją), panašu, kad Rusijos prezidentas deramai neįvertino Turkijos prezidento.
Kaip teigiama viename pranešime, išplatintame „Federal News Agency“, Turkija spalį netrukus po Turkijos parlemento rinkimų paskelbė šalies oro erdvėje numušusi Rusijos bepilotį ir pagrasino, kad toks pats likimas gresia ir pilotuojamiems orlaiviams: „Bet niekas į tuos žodžius neatkreipė dėmesio, visi juos palaikė tuščia priešrinkimine R. T. Erdogano politikų retorika. Kaip galėjome įsitikinti, turkai vien retorika neapsiriboja“.
Tiek V. Putinas, tiek R. T. Erdoganas – tvirta ranka valdantys prezidentai, kurie šalies vidaus politiką interpretuoja kaip kovos lauką, kur kaunasi dėl įtakos ir galios. Rusijos ne kartą naudota R.T. Erdogano menkinimo strategija (tiek pasikartojantys Turkijos oro erdvės pažeidimai, tiek pasienio teritorijų bombardavimas) pasirodė esanti pernelyg rizikinga.
V. Putinas seniau galėjo sau leisti prabangą nereaguoti į Turkijos prezidento grasinimus nebepirkti rusiškų dujų: iš kur kitur Turkija paimtų tiek daug dujų, galinčių patenkinti penktadalį šalies energijos poreikių?
Nepaisant to, Rusijos prezidentas turėjo suvokti, kad Turkija, kuri jau priglaudė 1,7 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Sirijoje turi rimtų interesų, o R. T. Erdoganas - prezidentas, kuris bet kokį atsisakymą priima itin asmeniškai.
Sirijos prezidentas Basharas al Assadas kadaise buvo artimas Turkijos prezidento bičiulis, netgi vykdavęs kartu atostogauti. Kai Sirijos prezidentas neatsižvelgė į R. T. Erdogano patarimus ir siūlymą tarpininkauti per taikius protestus už demokratiją 2011 metais, Turkijos prezidentas tai priėmė labai asmeniškai ir ėmėsi kampanijos, skirtos B. al Assadą nuversti nuo valdžios.
Kažkas panašaus Izraelį ištiko 2008 metais, kai šalies ministras pirmininkas Ehudas Olmertas pradėjo invaziją Gazos ruože – vos tik grįžęs iš susitikimo su R. T. Erdoganu Ankaroje.
Politikai šalies sostinėje aptarė Turkijos prezidento pastangas tarpininkauti tarp Sirijos ir Izraelio, o ne invaziją į Gazą. Turkijos prezidentas pasijuto įžeistas, apgautas ir nutraukė bendradarbiavimą su Izraeliu – tapo vienu iš aršiausių jo kritikų.
V. Putinas taip pat turėjo būti R. T. Erdogano draugas ir sąjungininkas prieš JAV ir Europos skundus dėl spaudos laisvės ir demokratijos ribojimų savo šalyse. Nepaisant to, Rusijos prezidentas ryžosi ekonominius ir politinius santykius su Turkija aukoti dėl asmeninių tikslų Sirijoje.
Geriausias būdas V. Putinui išsiaiškinti, kaip Turkijos prezidentas reaguos į kitus Rusijos veiksmus, būtų įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje reaguotų jis pats. Šie du politikai tikrai turi daug bendro.