Praėjus daugiau nei dešimčiai mėnesių po pernai spalį vykusių rinkimų šalis vis dar gyvena be naujos vyriausybės.
Labai svarbu, kad bosnių, kroatų ir serbų lyderiams pavyktų pasiekti susitarimą, nes be vyriausybės stringa ekonominis vystymasis šioje Balkanų valstybėje, dar neatsigavusioje po pražūtingo 1992–1995 metų karo.
Tačiau nesutarimai tarp prorusiškų Bosnijos serbų ir kitų dviejų etninių bendruomenių dėl būsimų šalies santykių su NATO gali užkirsti kelią susitarimui dėl vyriausybės, įstumti šalį į dar gilesnę krizę ir padidinti etninį susiskaldymą.
Pateikiame svarbiausius faktus apie sudėtingą politinę situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Kas yra kas Bosnijoje ir Hercegovinoje?
Bosnijoje ir Hercegovinoje valstybės vadovo funkcijas vykdo kolektyvinė institucija – Prezidiumas, kurį sudaro trys nariai (po vieną nuo kiekvienos etninės bendruomenės – bosnių, kroatų ir serbų). Šalis yra federacinė valstybė, kurią sudaro du pusiau autonominiai dariniai – Bosnijos ir Hercegovinos Federacija bei Serbų Respublika.
Pernai spalį vykusiuose rinkimuose abiejuose dariniuose daugiausia balsų surinko nacionalistinės pakraipos partijos ir vietos etninių bendruomenių politikai.
Serbų atstovu Prezidiume tapo prorusiškų pažiūrų nacionalistas Miloradas Dodikas, nekart pasisakęs už serbų atsiskyrimą nuo Bosnijos ir Hercegovinos. M. Dodiko partija taip pat laimėjo parlamento rinkimus serbų darinyje. Tuo metu bosnių ir kroatų nacionalistų partijos triumfavo Bosnijos ir Hercegovinos Federacijoje.
Tik kroatų bendruomenės atstovu Prezidiume tapo nuosaikių pažiūrų politikas Želko Komšičius, tačiau jo išrinkimas nepadėjo sumažinti didžiulio etninio susiskaldymo Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Kodėl taip sudėtinga suformuoti vyriausybę?
Praėjusio amžiaus 10-e dešimtmetyje šalis išgyveno kruviną etninį karą, nusinešusį daugiau nei 100 tūkst. gyvybių ir milijonus žmonių palikusį be namų.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po šio konflikto Bosnija ir Hercegovina tebegyvena pagal jį nutraukusį Deitono taikos susitarimą.
Pagal šį susitarimą buvo sukurtas sudėtingas valdžios institucijų tinklas, apimantis trijų narių Prezidiumą, Ministrų Tarybą ( de facto vyriausybė) ir abiejų darinių parlamentus. Kad būtų suformuota bendra šalies vyriausybė, trims etninėms bendruomenėms atstovaujantys politikai turi sutarti dėl ministerijų pasidalijimo ir būsimos politikos.
Vakarų pareigūnai vylėsi, kad ilgainiui Bosnijos ir Hercegovina reformuos savo sudėtingą politinę sistemą, tačiau taip nenutiko.
Kokia pagrindinė problema?
Pagrindinė kliūtis susitarti yra klausimas, ar Bosnija ir Hercegovina sieks įgyvendinti tikslą tapti NATO nare ir pateiks tam reikalingą reformų planą. Šiaurės Atlanto aljansas praėjusiais metais uždegė žalią šviesą siekti šio tikslo, tačiau narystei NATO įnirtingai priešinasi prorusiškų pažiūrų serbai.
NATO klausimas paralyžiavo derybas dėl naujos vyriausybės. Bosnių ir kroatų bendruomenių atstovai Prezidiume laikosi pozicijos, jog reikia įgyvendinti narystei NATO reikalingas reformas. Tuo metu užkietėjęs serbų nacionalistas M. Dodikas tvirtina, kad pritars tik narystei Europos Sąjungoje, bet ne Šiaurės Atlanto aljanse.
Kodėl tai svarbu?
Kai dar viena istorinė Rusijos sąjungininkė Balkanuose – Juodkalnija – nusigręžė nuo Maskvos ir 2017-aisiais prisijungė prie NATO, Serbija ir Bosnijos ir Hercegovinos serbų darinys liko vieninteliai Kremliaus sąjungininkai šiame regione. Serbija paskelbė, jog laikysis karinio neutraliteto, o Bosnijos ir Hercegovinos serbai pareiškė, jog paseks šiuo pavyzdžiu.
Ką tai reiškia Bosnijai ir Hercegovinai?
Jei nebus susitarta dėl naujos vyriausybės, Bosnija ir Hercegovina tikriausiai nugrims į dar gilesnę politinę krizę, o viltis įveikti etninį susiskaldymą faktiškai išblės. Į aklavietę patekusi šalis atsiliks nuo kitų narystės ES siekiančių Balkanų kaimynių, o tai sugriaus jaunų žmonių, kurių dešimtys tūkstančių kasmet palieka gimtinę, viltis dėl šviesesnės ateities.
Šalyje klesti korupcija, o nacionalistinių pažiūrų politikams nebūtų sunku dar pagilinti etninį susipriešinimą.
Bosnijos ir Hercegovinos nestabilumas reikštų nestabilumą visame Balkanų regione tokiu metu, kai Vakarai stengiasi atnaujinti derybas tarp Serbijos ir jos buvusios provincijos Kosovo dėl santykių normalizavimo. Kosovas 2008-aisiais paskelbė nepriklausomybę, bet Belgradas ir jo sąjungininkė Maskva šio žingsnio nepripažįsta.