Paprastai sonaras suvokiamas kaip po vandeniu veikiančio radaro tipas. Tačiau vanduo daugumai jutiklių yra gerokai mažiau tinkama terpė, o vėjas, temperatūros svyravimai ir nuo vandenyno dugno atsimušantys garsai gali smarkiai sumažinti jų veiksmingumą. Bandant aptikti dabar naudojamus itin tylius povandeninius laivus vos keli nepalankūs veiksniai ir taip labai sudėtingą užduotį gali paversti tiesiog neįmanoma.
Štai todėl netoli priešininko uosto šnipinėjantis povandeninis laivas gali nepajėgti pastebėti link jo artėjančio kito povandeninio laivo – tiksliau, gali pastebėti tik tada, kai įvyks susidūrimas, o tai visiems incidento dalyviams reikštų didžiulį nesmagumą ir gėdą.
1992-ųjų vasario 11-ąją branduoline energija varomas „Los Angeles“ klasės povandeninis laivas „USS Baton Rouge“ 20 metrų gylyje tykojo už maždaug 24 kilometrų nuo Rusijos uosto Murmansko prie Kildino salos esančiuose sekliuose vandenyse. Po Sovietų Sąjungos iširimo jau buvo prabėgę beveik du mėnesiai, tačiau JAV laivynas tebesiekė atidžiai stebėti, kokia yra galingojo Rusijos karinio jūrų laivyno padėtis.
Tikslus „Baton Rouge“ šnipinėjimo veiklos pobūdis niekuomet nebuvo paaiškintas. Tai galėjo apimti Rusijos povandeninių laivų skleidžiamų garsų įrašymą, kad vėliau būtų galima juos atpažinti, taip pat žvalgybos duomenų rinkimo įrenginių atkūrimą.
8 valandą 16 minučių į 110 metrų ilgio „Baton Rouge“ iš apačios įsirėžė kažkoks masyvus daiktas. Jis suraižė branduolinio povandeninio laivo korpusą ir sudraskė balasto laikymo talpą. Laimei, didesnis pavojus povandeniniam laivui negrėsė.
Paaiškėjo, kad Rusijos „Sierra“ klasės branduolinis povandeninis laivas „B-276 Kostroma“ mėgino praplaukti po Jungtinių Valstijų povandeniniu laivu. Maždaug 13 kilometrų per valandą greičiu plaukiančio Rusijos povandeninio laivo stebėjimo bokštelis atsitrenkė į amerikiečių laivo dugną. Dėl susidūrimo su „Baton Rouge“ dugnu apsitraiškė „B-276 Kostroma“ titano korpusas, o vėliau ant jo paviršiaus buvo rasta įstrigusių JAV povandeninio laivo sonarą apsaugančios dangos dalelių.
Abu povandeniniai laivai buvo skirti paleisti sparnuotąsias raketas iš jų torpedinio aparato, teoriškai kai kurios jų galėjo gabenti branduolines galvutes. Visgi Rusija ir Jungtinės Valstijos buvo ką tik pasirašiusios START I sutartį dėl branduolinės ginkluotės mažinimo, tad tikėtina, kad branduolinių galvučių tuo metu gabenama nebuvo. Tačiau rimtesnis susidūrimas galėjo pažeisti kito laivo reaktorius ir taip paskleisti spinduliuotę povandeniniuose laivuose ir juos supančiuose vandenyse.
Laimei, taip nenutiko. „Baton Rouge“ suko ratus ir susisiekė su kitu povandeniniu laivu, kad įsitikintų, jog šiam nereikia pagalbos, o tuomet abu laivai sugrįžo į uostą remontui.
Šis įvykis sukėlė vieną pirmųjų Jungtinių Valstijų ir naujosios Rusijos valdžios diplomatinių incidentų. JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris asmeniškai susitiko su Borisu Jelcinu ir jį užtikrino, kad Jungtinės Valstijos sumažins šnipinėjimo Rusijos vandenyse apimtis. Tiesa, šia jo žinute buvo gerokai suabejota, kai kitais metais prie Kolos pusiasalio ir vėl susidūrė povandeniniai laivai.
Dviejų povandeninių laivų susidūrimas taip pat pabrėžė sąvokos „tarptautiniai vandenys“ supratimo skirtumą. Jungtinės Valstijos laikosi nuomonės, kad, pagal matavimo standartus, tarptautiniai vandenys prasideda 12 mylių (19,3 kilometro) nutolus nuo artimiausios sausumos. „Baton Rouge“ veikla šią taisyklę atitiko. Tačiau Maskva tarptautinių vandenų pradžia laiko 19,3 kilometro nuo linijos, kurią sudaro abi įlankos pusės. Tad, Maskvos požiūriu, „Baton Rouge“ pažeidė Rusijos teritorinius vandenis.
„Baton Rouge“, antrajam iš gausiosios „Los Angeles“ klasės povandeninių laivų, buvo 17 metų.
Tačiau nuspręsta, kad 110 metrų ilgio laivo remonto išlaidos, sudėjus su jau numatytomis išlaidomis branduolinio kuro papildymo atsargoms, buvo per didelės, todėl 1995-ųjų sausį laivo eksploatacija buvo nutraukta.
„Kostromai“ pasisekė labiau – povandeninis laivas buvo suremontuotas ir 1997-aisiais grįžo plaukioti. Jis tebenaudojamas iki šių dienų. Rusijos jūreiviai ant povandeninio laivo stebėjimo bokštelio užbrėžė žymę, skirtą pažymėti „Baton Rouge“ „nugalėjimą“.
Susekimo sekliuose vandenyse problemos
Kaip apskritai galėjo nutikti toks incidentas? Kai kurie straipsniai aiškino, kad povandeniniai laivai įsivėlė į katės ir pelės žaidimą, kuris nuėjo per toli. Tokie konkuruojančių valstybių povandeninių laivų žaidimai praeityje iš tiesų buvo dažni, jie neretai baigdavosi ir susidūrimais.
Tačiau toks paaiškinimas atrodo menkai tikėtinas, nes povandeninis laivas katės ir pelės žaidimą gali žaisti tik tada, jei yra pajėgus aptikti kitą laivą. Mažai tikėtina, kad bet kuriam laivui būtų pavykę tą padaryti sekliuose vandenyse prie Kildino salos.
Taip yra todėl, kad sekliose vietose lūžtančios bangos sonarų operatoriams sukuria mažiausiai dešimt kartų didesnius trikdžius, tad tampa itin sunku atskirti tyliai veikiantį povandeninio laivo sraigtą. Be to, nuo vandenyno dugno atsispindėjusius signalus buvo sudėtinga atskirti nuo kito foninio triukšmo.
Analitikas Eugenijus Miasnikovas 1993-aisiais apskaičiavo, kad tokioje triukšmingoje aplinkoje, naudojant pasyvų lėtai judančio „Sierra“ klasės povandeninio laivo sonarą, aptikimo intervalas būtų maždaug nuo šimto iki dviejų šimtų metrų ar dar mažiau, jei pasitaiko vėjuota diena. Šis aptikimo intervalas galėjo susitraukti iki nulio, jei Rusijos povandeninis laivas priartėjo prie „Baton Rouge“ iš galo ir pateko į 60 laipsnių lanką, kurio nepadengia įtvirtinto povandeninio laivo sonarų masyvas.
Rusijos povandeniniam laivui tikimybė aptikti tylesnį „Los Angeles“ klasės povandeninį laivą nebuvo didelė. Galingesni įtvirtinti povandeniniams laivams aptikti skirti jutikliai tokiomis sąlygomis gali būti veiksmingi tik tada, kai nuotolis yra nuo trijų iki penkių kilometrų – per trumpas atstumas, kad jie galėtų pasiekti „Baton Rouge“. Povandeniniai laivai taip pat gali pasitelkti paskui save velkamų sonarų masyvus, kad praplėstų sonarų veikimo zoną, tačiau sekliuose vandenyse tokią priemonę valdyti sudėtinga, tad incidento metu ji nebuvo naudojama.
Povandeninis laivas ar vandens paviršiuje plaukiojantis karo laivas taip pat gali naudoti ir aktyvų sonarą, kuris siunčia garso bangas, atsispindinčias nuo kito laivo korpuso. Dėl šios priežasties sekliuose vandenyse aptikimo nuotolis gali pailgėti iki kelių kilometrų. Tačiau taip darant būtų atskleidžiama ir aktyvų sonarą naudojanti platformą.
„Baton Rouge“ tikrai nenaudojo aktyvaus sonaro, nes siekė išlikti neaptiktas. Jis taip pat neaptiko aktyvaus „Kostromos“ sonaro. Tad nė vienas laivas nenaudojo aktyvaus sonaro, o jų pasyvūs sonarai, panašu, nebuvo pakankamai stiprūs, kad triukšminguose povandeniniuose vandenyse aptiktų vienas kitą.
Tai paaiškina, kodėl povandeniniai laivai, kurių ilgis yra didesnis nei futbolo aikštės, gali įsirėžti vienas į kitą, o iki pat susidūrimo akimirkos nieko nežinoti apie tai, kad šalia yra kitas povandeninis laivas. Kaip įrodė 2009-aisiais įvykęs branduolinėmis raketomis ginkluotų prancūzų „Triomphant“ ir britų Vanguard susidūrimas, povandeninių laivų susidūrimų rizika ir toliau išlieka reali.