„Brexit“ gali turėti didelių konstitucinių padarinių, svarbesnių už parlamentinius kivirčus dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos: jis gali privesti prie Jungtinės Karalystės subyrėjimo. Neseniai paskelbta nuomonių apklausa parodė, kad škotai pirmą kartą per dvejus metus palaiko atsiskyrimo nuo Anglijos idėją.
Naujasis B. Johnsono titulas turi tokį patį praktinį poveikį, kaip ir sovietinės konstitucijos pažadas gerbti žmogaus teises. Jei ministras pirmininkas norės išlaikyti sąjungą nesubyrėjusią, jis turės kompensuoti Škotijai ir Šiaurės Airijai finansinius nuostolius, kuriuos jos abi patirs po „Brexit“, ir padidinti jų autonomiją Jungtinėje Karalystėje. Tačiau toli gražu nėra aišku, ar B. Johnsono šalininkai tokiam žingsniui pritartų; jei ir taip, to gali nepakakti.
Priešingai nei Velsas, kuris balsavo už pasitraukimą iš bloko, tiek Škotija, tiek Šiaurės Airija buvo linkusios pasilikti Europos Sąjungoje. Dabar jos tempiamos iš ES prieš savo valią – ir savo sąskaita. Edinburgo valdžia teigia, kad „Brexit“ be susitarimo – tai, ką B. Johnsonas grasina įgyvendinti spalio 31 d., jei ES nepaisys jo reikalavimų – Škotijai kainuotų 100 000 darbo vietų, o šalies bendrasis nacionalinis produktas sumažėtų 7 proc. Jungtinės Karalystės vyriausybė apskaičiavo, kad Škotijos ir Velso ekonomika sunkaus „Brexit“ atveju galėtų susitraukti 8 proc., o Šiaurės Airija nukentėtų netgi dar labiau.
Priversti šias tautas likti sąjungoje nebus paprasta, nepaisant B. Johnsono liaupsių „nuostabiajam ketvertukui“. JAV valstijų teisės yra įtvirtintos konstitucijoje, ir daugumai amerikiečių atsiskyrimas būtų tolygus amputacijai. Tačiau Škotijos nepriklausomybės perspektyva Anglijos rinkėjams kelia kiek kitokias mintis. Daugelis anglų į tai žiūrėtų kaip į perteklinio bagažo atsikratymą.
„Brexit“ šalininkai apklausoje tvirtino, kad jie verčiau prarastų porą smulkesnių priedėlių, nei sutiktų su „Brexit“ atšaukimu. Konservatoriai pasirodė netgi dar kategoriškesni: 73 proc. jų pareiškė, kad Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos praradimas būtų adekvati kaina, kurią verta sumokėti už „Brexit“.
Nigelas Farage'as, kurio „Brexit Party“ daugelis konservatorių laiko didžiausia rinkimine grėsme, patvirtino, kad sąjungos iširimas būtų „didžiai apgailestaujamas“ – tačiau tai būtų kaina, kurią sumokėti verta.
Konservatoriai jau seniai skundžiasi dėl mokesčių pervedimo į Škotiją ir vadinamojo Vakarų Lodiano klausimo – fakto, kad Škotijos įstatymų leidėjai, sėdintys parlamente Vestminsteryje, gali pasisakyti dėl įstatymų, turinčių įtakos Anglijai, tačiau jų kolegos į pietus nuo sienos neturi tokios pačios teisės pasisakyti dėl Škotijos likimo.
Nors konservatoriai kandžiai kritikuoja ES nenorą suteikti papildomų nuolaidų dėl „Brexit“, jie neparodė jokio noro būti malonūs škotams tuo atveju, jei šie 2014 m. referendume būtų nubalsavę už atsiskyrimą nuo Anglijos.
Jausmas abipusis. Maždaug 70 proc. škotų naująjį ministrą pirmininką vertina neigiamai. Lyderio pasikeitimas, be abejo, paaiškina neseniai „Lord Ashcroft Polls“ atliktą apklausą, kurioje paaiškėjo, kad nuo 48 iki 52 proc. škotų pritaria nepriklausomybei (jei atmesime neapsisprendusius rinkėjus ir tuos, kurie teigia, kad nebalsuos).
Tai nereiškia, kad artimiausiu metu škotai ketina trenkti durimis.
Vestminsterio vyriausybė pirmiausia turėtų sutarti, ar referendumas apskritai gali būti surengtas; o tai nėra garantuota. Prireikė poros metų agitacijų ir grasinimų vienašaliais veiksmais, kol Davidas Cameronas sutiko surengti 2014 m. referendumą. B. Johnsonas būtų dar mažiau linkęs pritarti referendumui, ypač po to, kai Leiboristų partijos šešėlinis kancleris Johnas McDonnellis pažadėjo, kad jo partija škotų nenuvils.
Realybėje „Brexit“ Škotijoje turi du galus. Devoliucija – procesas, suteikiantis daugiau galių Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos vietinėms asamblėjoms – neatnešė didelių politinių naujovių, kurių daug kas tikėjosi, tačiau padidino vietinę autonomiją. Edinburgas įgijo mokesčių didinimo galių ir plačių įgaliojimų dėl išlaidų. Škotijos universitetai yra nemokami, švietimo sistema atskira, imigrantai čia laukiami labiau nei kitur.
Tačiau visiška nepriklausomybė – jau kitas reikalas. Visų pirma, Škotijos nacionalinei partijai (SNP) yra mažų mažiausiai nepatogu agituoti už Škotijos suverenitetą ir pasitraukimą iš sąjungos su Anglija, tuo pat metu priešinantis Jungtinės Karalystės pastangoms susigrąžinti savo pačios suverenitetą paliekant ES.
Daugelis keblių klausimų, iškeltų per paskutinį referendumą dėl nepriklausomybės – pavyzdžiui, kaip užtikrinti būsimus nepriklausomos Škotijos gynybos poreikius ar jos kredito reitingą – jau išdilo iš atminties; naujasis referendumas atgaivintų diskusijas dėl atsiskyrimo išlaidų ir komplikacijų.
Didelis Škotijos fiskalinis deficitas (apie 8 proc.) gali būti laikomas tik menamu tol, kol Škotija išliks Jungtinės Karalystės dalimi. Tačiau nepriklausomoje valstybėje kairiojo sparno SNP išlaidavimas taptų realia problema.
Pastaraisiais metais Škotijos nepriklausomybė buvo paremta tuo, kad šalis yra ES narė. Bet jei po „Brexit“ ji nuspręstų vėl prisijungti prie bloko, Ispanijai galėtų kilti abejonių dėl precedento, kuriuo galėtų pasinaudoti ir atsiskyrimo siekianti Katalonija.
Taip pat nesutariama dėl to, ar (ir kada) Škotija turėtų prisijungti prie euro zonos – šis žingsnis kai kuriems škotams gali pasirodyti nepatogus. Jei Škotija vėl įstotų į ES, dar svarbesnis klausimas, akivaizdus visiems, sekusiems Airijos pasienio sagą, būtų 96 mylių (154 km) sienos su Anglija likimas.
Kol kas škotams nėra didelės prasmės imtis žygių, kol nėra aišku, kokius santykius po „Brexit“ palaikys Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga; kurį laiką tai nebus akivaizdu, juo labiau, jei sulauksime nemalonaus „Brexit“ be susitarimo.
Kalbant apie B. Johnsoną, jis galėtų pamėginti atitolinti kitą balsavimą dėl nepriklausomybės, pasiūlydamas decentralizuotoms valdžios institucijoms daugiau autonomijos, kaip pavyzdį pasitelkdamas Normandijos salų, Meno salos ar net Grenlandijos (autonominė Danijos teritorija, iš ES pasitraukusi 1985 m.) atvejus.
Tačiau tai tik laikinos priemonės. Triukšmas dėl Škotijos nepriklausomybės – ir galimybė Šiaurės Airijoje surengti balsavimą dėl susivienijimo su Airija – augs proporcingai „Brexit“ sukeltam chaosui. Ir joks prašmatnus titulas to nepakeis.