Vėliau pirmadienį uzbekų internetinėje svetainėje „Ferghana“, kuri nuo 2005 metų šalyje yra uždrausta, pasirodė informacija, kad I. Karimovas po pietų mirė. Buvo nurodyti ne vyriausybės šaltiniai. Šį pranešimą plačiai paskelbė nepriklausomos žiniasklaidos priemonės Rusijoje.
Tačiau oficialiai ši žinia nebuvo patvirtinta, ir kitos Rusijos žiniasklaidos priemonės, tokios kaip valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“, pacitavo neįvardytus Uzbekistano vyriausybės pareigūnus, kurie esą pranešė, kad prezidentas vis dar gyvas ir jo būklė stabili. Vakarinėse pagrindinio Uzbekistano televizijos kanalo žiniose apie šį įvykį apskritai nebuvo užsiminta, o apie prezidentą buvo kalbama kaip apie aktyvų lyderį.
Daniilas Kislovas, Maskvoje įsikūręs „Ferghana“ redaktorius, mano, kad yra tikėtinas „Brežnevo scenarijus“, turėdamas omenyje pavėluotą pranešimą apie vieno iš Sovietų Sąjungos lyderių mirtį 1982 metais.
Pagal Uzbekistano konstituciją, po I. Karimovo mirties šaliai tris mėnesius, kol įvyks nauji prezidento rinkimai, turi vadovauti Uzbekistano Senato vadovas. Iki šiol prezidento rinkimai Uzbekistane visada baigdavosi tuo pačiu rezultatu.
Kadangi 78 m. I. Karimovas neturi sūnaus ar akivaizdaus įpėdinio, žinia apie sunkią jo ligą, o gal net mirtį sutelkė visų dėmesį į tai, kam atiteks valdžios vairas.
„Šis klausimas dabar visiems kelia nerimą“, – sako D. Kislovas. Vis dėlto, jo manymu, joks įpėdinis nepakeis slaptosios policijos, kuri šalyje atlieka centrinės valdžios funkcijas.
„Islamas Karimovas sukūrė labai stabilią valdymo sistemą, kuri yra pagrįsta specialiųjų tarnybų valdžia, – pasakė D. Kislovas interviu. – Todėl nepriklausomai nuo to, kas oficialiai taps šalies vadovu, tikroji valdžia liks specialiųjų tarnybų rankose.“
Tarp visų prieštaringų pranešimų nebuvo žinių apie neramumus ar bruzdėjimus Uzbekistane, kuris yra didžiausia Vidurio Azijos šalis (jame daugiau nei 31 milijonas gyventojų).
Tačiau tai, kaip žinia apie prezidento ligą buvo pateikta, parodo, kad I. Karimovo būklė sunki. Pirmą kartą per visą I. Karimovo valdymo laikotarpį vyriausybė pranešė apie jo sveikatos būklę: sekmadienį nurodė, kad prezidentas nugabentas į ligoninę, tačiau tolesnių detalių nepateikė.
O tada pirmadienį jo dukra, 38 metų Lola Karimova-Tiliajeva, kuris yra Uzbekistano ambasadorė UNESCO Paryžiuje, savo paskyroje „Facebook“ svetainėje paskelbė žinią uzbekų, rusų ir anglų kalbomis.
„Noriu pranešti apie liūdnus įvykius, kurie šį savaitgalį užgriuvo mūsų šeimą, – rašė ji. – Šeštadienį ryte mano tėvas buvo nugabentas į ligoninę, nes jam į smegenis išsiliejo kraujas. Šiuo metu jis gydomas intensyviosios terapijos skyriuje.“
Daugiau nieko pranešta nebuvo, tad manoma, kad I. Karimovas nepaskyrė įpėdinio.
Ilgą laiką visi galvojo, kad valdžią I. Karimovas perduos savo dukteriai Gulnarai Karimovai (44 m.), garsiai verslininkei, diplomatei, pop dainininkei ir mados dizainerei. Tačiau 2013 m. ji prarado gerą vardą, kai buvo apkaltinta kyšininkavimu. Nutekintose Amerikos diplomatų telegramose ji vadinama „plėšikų barone“ ir nemėgstamiausiu šalies žmogumi. Europoje ir Jungtinėse Valstijose prasidėjus tyrimams dėl šimtų milijonų dolerių kyšių mainais į telekomo licencijas Uzbekistane, G. Karimova dingo iš visuomenės akiračio.
2014 m. paaiškėjo, kad jai jau metus paskirtas namų areštas, o daug žmonių iš jos aplinkos suimti ir įkalinti. Ji iki šiol vis dar laikoma namuose su apsauga.
Manoma, kad renkant įpėdinį, lemiamą žodį tars I. Karimovo žmona Tatjana Karimova ir slaptosios policijos vadas Rustamas Inojatovas. Mažai tikėtina, kad vienas iš jų taps oficialiu vadovu.
Didesnė tikimybė, kad bendru mažo valdančiųjų rato nutarimu šalies vadovu bus paskirtas dabartinis ministras pirmininkas Šavkatas Mirzijajevas, laikomas Kremliaus sąjungininku, arba Rustamas Azimovas – premjero pavaduotojas ir finansų ministras.
I. Karimovas, kuris Uzbekistano vadovu buvo paskirtas 1989 m., kai šalis dar priklausė Sovietų Sąjungai, vėliau, jai 1991 m. žlugus, laimėjo rinkimus ir toliau šaliai vadovavo kaip prezidentas.
Jo valdymas pasižymėjo tuo, kad jis pašalino visą politinę opoziciją, laisvąją žiniasklaidą ir žmogaus teisių organizacijas – žmonės buvo žudomi, sodinami į kalėjimą ar ištremiami.
Liūdniausiai pagarsėjęs epizodas – Andižano žudynės, kai 2005 m. buvo sušaudyta šimtai civilių gyventojų, įskaitant moteris ir vaikus, išėjusių protestuoti prieš vyriausybę.
Po šių žudynių Europa ir Jungtinės Valstijos kuriam laikui atsiribojo nuo I. Karimovo, o Jungtinės Valstijos pritaikė karines sankcijas.
Tačiau kadangi Uzbekistanas buvo labai svarbus tiekėjas Vakarų šalių kariuomenėms, remiantis Afganistano valdžios kovą su Talibanu, po kelerių metų ryšiai su juo buvo atkurti ir iki šiol išlieka stabilūs.
„I. Karimovas garsėja kaip vienas iš sukčiausių, nuožmiausių autoritarinių vadovų ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir visame pasaulyje“, – sako Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ Vidurio Azijos tyrimų skyriaus direktorius Steve‘as Swerdlowas.
Vidurio Azijos kryžkelėje esančio Uzbekistano stabilumas svarbus Rusijai, Kinijai ir Jungtinėms Valstijoms.
Uzbekų yra tarp „Islamo Valstybės“ kovotojų Artimuosiuose Rytuose, bet namuose jie nelaikomi didele grėsme.
I. Karimovas laikosi distancijos nuo Maskvos ir kaimyninių valstybių, bet šalį valdo pagal modelį, kurio išmoko dar būdamas sovietų pareigūnu. Pavyzdžiui, kasmet apie milijoną uzbekų mėnesį yra priversti palikti namus ir įprastą gyvenimą, ir vykti rinkti medvilnės derliaus.
Dar vienas kasmetinis ritualas šalyje vyksta per Nepriklausomybės dieną rugsėjo 1-ąją. Tądien I. Karimovas pasirodo viešoje šventėje, kad džiaugsmingai pasveikintų minią ir atliktų tradicinį nacionalinį šokį.
Analitikai pažymi, kad tai būdas parodyti visuomenei, kad jo sveikata gera.
Šiemet tradicinio šokio nebus. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad apie prezidento hospitalizavimą buvo viešai paskelbta būtent todėl, kad reikės kažkaip paaiškinti, kodėl I. Karimovas ketvirtadienį nešoks.
Niekas nežino
„Uzbekai seniai žinojo, kad tas momentas ateis, tad niekas nenustebtų, bet niekas nežino, kas bus toliau“, – sakė Scottas Radnitzas iš Vašingtono universiteto.
Šalyje niekada nėra buvę rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai laikytų laisvais ir teisingais.
„Dabar yra du klausimai: pirma, ar esama plano perėmimui, apie kurį nežinome? Antra, net jei (jis) yra, ar vykdytojai jo laikysis?“, – sakė S. Radnitzas.
Teoriškai Senato vadovas turėtų perimti prezidento įgaliojimus, jeigu I. Karimovas mirtų arba nebegalėtų valdyti, bet Prancūzijoje gyvenantis nepriklausomas Uzbekistano politikos analitikas Kamolidinas Rabimovas didesnius šansus skiria premjerui Šavkatui Mirzijojevui ir vicepremjerui Rustamui Azimovui.
„Galvoju, kad valdžios koridoriuose jie pradėjo kovoti“, – sakė K. Rabbimovas, kuris prognozavo, kad elitas labai norės užtikrinti „daugmaž stabilią“ pereigą.
„Viena vertus, politinis elitas kovoja tarpusavyje ir persigrupuoja, bet kita vertus, jie supranta, kad jiems reikia išlaikyti šalies kontrolę. Valdant I. Karimovui jie sukaupė didžiulį turtą“, – sakė analitikas.
Tačiau šis politikas sugebėjo kiršindamas Rusiją, Vakarus ir Kiniją apsaugoti savo režimą nuo visiškos izoliacijos.
S. Swerdlowas iš „Human Rights Watch“ sakė, kad nors „tikrai galėtume gauti daugmaž tą patį ar net blogesnį“ dalyką kalbant apie žmogaus teises valdant naujam lyderiui, tai yra „didžiausio poveikio“ iš Vakarų akimirka, siekiant, kad Uzbekistanas pradėtų elgtis geriau.
„Baiminamasi, jog norint išvengti bet kokio būsimo Uzbekistano lyderio puolimo į Kremliaus glėbį, jiems reikės pasilaikyti savo kritiką“, – sakė S. Swerdlowas.
„Tiesa yra ta, kad jeigu Vakarų diplomatai pažiūrėtų į tai objektyviai, (pamatytų), kad Uzbekistanas visuomet nustatydavo kursą tolyn ar nepriklausomai nuo Maskvos ir tikriausiai taip darys toliau“, – pažymėjo jis.