Pragmatiškai vadovaudamas centro dešiniajai partijai, turinčiai tvirtą ideologinį pagrindą, 49 metų telegeniškas lyderis šių metų gegužę atvedė konservatorius į pirmą aiškią pergalę nuo 1992-ųjų, pelnydamas naujų pagyrimų torių stovykloje, kurią pačią nustebino daugelio lūkesčius pranokę rinkimų rezultatai.
Tačiau svarstant opius klausimus, tokius kaip ateinančiais metais tikėtinas referendumas dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje ateityje, jau seniai Konservatorių partiją krečiantys nesutarimai gali dar paaštrėti.
Peteris Snowdonas, vienas iš D. Camerono lyderystės studijos „Cameronas per 10 metų“ (Cameron at 10) bendraautorių, sakė, kad premjeras konservatorių „niekada nebuvo mėgstamas“.
„Jo santykiai su savo partija buvo akmeniniai. Didelio susižavėjimo nebuvo, bet jis yra geriausias esamas lyderis, kai nėra jokio aiškaus varžovo“, – P. Snowdonas sakė naujienų agentūrai AFP.
Tuo tarpu Notingamo Treno universiteto politikos ekspertas Matthew Ashtonas pridūrė: „Daugelis partijoje, netgi daugelis ministrų kabinete nori agituoti už „Brexit“ (Britanijos pasitraukimą iš ES), ir tai bus tiesioginis iššūkis jo autoritetui.“
Britai D.Cameroną vertina palankiausiai iš pagrindinių šalies partijų lyderių, rodo viešosios nuomonės tyrimo agentūros „Ipsos MORI“ apklausa.
Tačiau oponentai dažnai jį vadina „arogantišku“, „pasipūtusiu“, „pernelyg privilegijuotu“, pažymėjo agentūra „YouGov“.
Tuo galima paaiškinti, kodėl šiais metais kilęs vadinamasis „Kiauliageito“ skandalas dėl gandų apie audringas D.Camerono studijų laikų krikštynas Oksforde sulaukė tokio didelio žiniasklaidos susidomėjimo.
Pagarbos apogėjus
Tik nedaugelis galėjo prognozuoti, kad D. Cameronas bus vienas ilgiausiai savo poste dirbantis Britanijos premjeras, kai 2005-aisais jis įveikė visas kliūtis ir tapo konservatorių lyderiu, būdamas tik 39 metų.
Nuo savo politinės karjeros pradžios jis pasisakė už „užjaučiantį konservatyvizmą“, akcentuodamas socialinės rūpybos ir aplinkosaugos problemas. Jis netgi nukeliavo į Pietų ašigalį ir fotografavosi su roginiais šunimis, pabrėždamas savo žaliąsias idėjas.
D. Cameronas 2010 metais tapo jauniausiu Britanijos ministru pirmininku per pastaruosius du šimtmečius, bet turėjo suvienyti jėgas koalicijoje su mažesne Liberalų demokratų partija, kad užsitikrintų pakankamą daugumą parlamente.
Susidūręs su finansų krizės padariniais, D. Cameronas atsisakė daugelio savo modernizacijos programos punktų ir ėmėsi griežto taupymo priemonių, kurias palaikė dauguma konservatorių.
Tačiau nesutarimų išliko, o 2012 metais daugelis konservatorių buvo nepatenkinti, kai D.Cameronas paskelbė sieksiantis, kad būtų įteisintos vienalytės santuokos, nors jo partijoje dėl šio klausimo vyko audringi ideologiniai debatai.
Vis dėlto kai D.Camerono vadovaujami konservatoriai gegužę triuškinamai laimėjo visuotinius rinkimus, jo reputacija partijoje labai pagerėjo.
„Jis laimėjo 2015-aisiais, ir dėl tos priežasties yra labiau gerbiamas savoje partijoje negu bet kuriuo nors kitu metu per pastaruosius 10 metų“, – pabrėžė P. Snowdonas.
Tiksintis lyderystės laikrodis
D. Cameronas pats pripažįsta neturintis „neriboto laiko prabangos“.
Jis yra pažadėjęs iki 2017 metų pabaigos surengti referendumą dėl narystės ES. Be to, lyderis, kuris yra susituokęs ir augina tris mažus vaikus, sakė dirbsiantis premjero poste ne ilgiau negu iki kitų visuotinių rinkimų 2020 metais.
Jis tikina norįs, kad Britanija liktų Europos Sąjungoje, jeigu jam pavyks užsitikrinti nuolaidų šalies santykiuose su Briuseliu.
Tačiau kai kurie jo artimiausi sąjungininkai ir didelė dalis parlamento frakcijos bei kitų konservatorių laikosi nuomonės, kad šalis turėtų pasitrauktų iš Bendrijos. Netgi užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas perspėjo, kad britai „nesileis apkvailinami virtine kosmetinių pakeitimų“.
Dabar D. Camerono pastangos išlaikyti trapią pusiausvyrą gali nulemti jo politinį palikimą, sako ekspertai.
„Įtariu, kad pasibaigus referendumui kalba greitai pakryps, ar Davidas Cameronas liks visai savo antrajai kadencijai, ar pasitrauks į šalį, leisdamas naujam lyderiui įsitvirtinti prieš naujus rinkimus“, – sakė politinių idėjų kalvės „Demos“ tyrimų direktorius Duncanas O'Leary.
„Būti skirtingose komandose per referendumo kampaniją ir po to sugrįžti gali būti sudėtinga“, – samprotavo jis.
Pagrindiniai kandidatai, galintys pakeisti D. Cameroną, jau yra daugmaž aiškūs: tarp jų minimas finansų ministras ir artimas premjero padėjėjas George'as Osborne'as, vidaus reikalų sekretorė Theresa May ir Londono meras Borisas Johnsonas.