Būtent todėl 2018 m. Pasaulio futbolo čempionatas, kuris turėtų įvykti Maskvoje, - tai puiki galimybė daryti ekonominį spaudimą Maskvai dėl Krymo užėmimo.
Artimiausias dvi savaites Brazilijoje vyks 2014 m. Pasaulio futbolo čempionatas, o Katarui dar teks įrodyti, ar jis iš tikrųjų vertas teisės rengti čempionatą 2022 m., atsižvelgiant į šioje valstybėje klestintį kyšininkavimą ir kitas problemas.
Jei vis dėlto iš Kataro ši teisė nebus atimta, bus mestas gėdingas šešėlis ant prasidedančio pasaulio futbolo čempionato Brazilijoje, rašo „The Daily Beast“.
Pagrindinį balsą futbolo pasaulyje tarianti Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA), garsėjanti mokėjimu išsisukinėti bei ne visai skaidriais darbo metodais, kurie dažnai siejami su korupcija, neturės jokio kito garbingo pasirinkimo kaip tik atimti iš Kataro teisę rengti čempionatą bei pradėti atitinkamą kitos 2022 m. Pasaulio futbolo čempionatą surengsiančios valstybės atrankos procesą.
Tai taptų precedento neturinčiu atveju, tačiau pagrindiniai Pasaulio futbolo čempionato rėmėjai – „Visa“, „Adidas“, „Sony“, „Coca-cola“ ir kt. – teigia, kad kitoks sprendimas jų netenkintų, nes Katare surengtas čempionatas suterštų šių prekinių ženklų reputaciją.
Vis dėlto net ir kovojant su tuo, kad pinigų maišai gali padėti Katarui neprarasti teisės rengti pasaulio futbolo čempionatą, ignoruojamas tiek pat opus 2018 m. Rusijoje planuojamo surengti Pasaulio futbolo čempionato klausimas.
Lyginant su Kataro nuodėmėmis – nešvariu rinkėjų balsų ir prielankumo pirkimu – Rusijos neginčijamas tarptautinės teisės pažeidimas bei kaimyninės suverenios valstybės teritorijos dalies užėmimas atrodo daug rimtesnis.
Jei 2018 m. Rusijai vis dar priklausys Ukrainos teritorijos dalis, kodėl šiai valstybei turėtų būti suteikta teisė rengti Pasaulio futbolo čempionatą? Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketina išlikti vadžioje iki 2018 m., beveik nekyla abejonių, kad ekspansionistinė Rusijos prigimtis išliks iš esmės nepakitusi.
Be jokios abejonės, svarbiausias tikslas nėra atimti iš Rusijos galimybę rengti čempionatą, o rasti būdus sužeisti Maskvą, kad ši atsisakytų užimtos Ukrainos teritorijos dalies.
Tai, kas vyko keletą savaičių po Krymo užėmimo, rodo, jog Vakarams nepakanka ryžto imtis griežtų ekonominių sankcijų, kurios galėtų priversti V. Putino valdomą Rusiją sušlubuoti. Iš esmės moderni ekonominių sankcijų istorija rodo, jog tokios priemonės užsispyrusio sumanaus išdaviko atveju gali kaip tik sustiprinti valstybės ryžtą – būtent taip ir atsitiko Pietų Afrikoje Aparheido metais.
Tačiau Pietų Afrikos pavyzdys taip pat rodo, jog sankcijos taikomos sporto pasaulyje gali būti skausmingos, ypač valstybei, kurioje sportas labai vertinamas.
Taigi kodėl dabar pat nepagrasinus atimti iš Rusijos galimybę 2018 m. surengti Pasaulio futbolo čempionatą, kai prisiminimai apie 1980 m. Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių boikotą vis dar gyvi, ypač V. Putino neosovietinėje aplinkoje?
Tai, jog iki 2018 m. olimpinių žaidynių liko dar daug laiko, todėl klausimas dėl jų rengimo negali būti sprendžiamas dabar pat, taip pat aktualu ir Kataro atveju: ar suteikiant valstybei teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą neturėtų būti numatoma atsarginė valstybė, kuriai ši teisė būtų perleidžiama tuo atveju, jei konkursą laimėjusi valstybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėtų surengti čempionatą ar būtų įvertinta kaip netinkama tam?
Jei tai taptų norma, FIFA šiuo metu nebūtų atsidūrusi tokioje sudėtingoje situacijoje, spręsdama, ką daryti su Kataro demonstruojamais kaprizais. Tiek Katarui, tiek ir Rusijai jau būtų numatyta galima alternatyva.
Valstybės, kurias Rusija aplenkė kovoje dėl galimybės surengti Pasaulio futbolo čempionatą (Jungtinė Karalystė, Portugalija ir Ispanija (pretendavo kartu), Belgija ir Nyderlandai (pretendavo kartu), atitiko visus įprastus šio čempionato rengėjams keliamus reikalavimus bei buvo vertos šio titulo suteikimo.
Šių valstybių parengti pasiūlymai buvo skaidrūs, jos turi įtikinamą futbolo istoriją bei nėra užėmusios kitos valstybės teritorijos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Jei vienai iš šių šalių FIFA suteiktų atsarginės Pasaulio futbolo čempionato rengėjos statusą, būtų pradėta lobistinė kampanija, galinti mesti iššūkį Rusijos moraliniam ir politiniam tinkamumui rengti Pasaulio futbolo čempionatą, o tam visiškai nebūtina konkrečiai įvardinti pasirinktos alternatyvios valstybės.
Atsižvelgiant į tarptautinius reitingus ir konkurencines galimybes, kiekviename Pasaulio futbolo čempionate dalyvauja apie 10 komandų iš Europos Sąjungos (ES) valstybių narių. Į šį sąrašą įtraukus JAV, Japoniją ir Pietų Korėją, susidaro jau nemažais skaičius komandų, kurių nedalyvavimas čempionate taptų pakankama priežastimi tam, kad rėmėjai taip pat nuspręstų atsisakyti šio renginio rėmimo.
FIFA nėra organizacija, kuriai nerūpėtų pinigai, todėl mažai tikėtina, kad ji pritartų finansiškai nepalankiam scenarijui. Nebūtų jokio kito pasirinkimo kaip tik atimti iš Rusijos čempionato šeimininkės statusą ir perleisti šias teises valstybei, kurią kitos Vakarų šalys (kartu su rėmėjais iš Vakarų šalių) įvertintų kaip tinkamą.
Dėl didžiulių atstumų, daugybės nepatrauklių miestų ir ksenofobiškų gyventojų Rusija negali vadintis šalimi, tinkama rengti šį sporto renginį, kuriame garbinamas džiaugsmingas įgūdžių demonstravimo spontaniškmas ir įvairumas.
Rusijos siekis surengti čempionatą – tai noras palaikyti savo prestižą internetinėje arenoje, o atsižvelgiant į šios šalies neatleistiną elgesį tarptautiniu mastu, būtina rasto būdų iš Rusijos atimti prestižą, kurio ji taip siekia.
Nė viena valstybė neturi neginčijamos teisės rengti Pasaulio futbolo čempionato, ypač kalbant apie valstybę, kuri jėga užima kitos valstybės teritorijos dalį.
Derėtų vertinti šį sprendimą kaip mėginimą priversti Maskvą laikytis visame pasaulyje priimtų tinkamo elgesio normų, o rimtos diskusijos dėl teisės 2018 m. surengti Pasaulio futbolo čempionatą atėmimo iš Rusijos galėtų padėti šį tikslą pasiekti.