Saugumo konsultantas F. J. Sedelmayeris „The New York Times“ nuomonių skiltyje aprašė savo prisiminimus apie santykius su tuometiniu Sankt Peterburgo meru V. Putinu ir teigė, kad pačiam Rusijos prezidentui iškilusi rimta grėsmė. Pateikiame jo komentarą:
Su dabartiniu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susipažinau paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje. Tada jis buvo Sankt Peterburgo mero pavaduotojas. Dabar, kai vadovauja visai Rusijai, atrodo gerokai pasikeitęs. Su demokratija jam tikrai ne pakeliui.
Naujuosius metus Rusijos prezidentas atšventė suimdamas šnipinėjimu įtartą JAV turistą Paulą Whelaną. Šis asmuo į Maskvą buvo atvykęs, kad sudalyvautų vestuvėse. Bet V. Putinui žūtbūt reikėjo rasti žmogų, kurį galėtų panaudoti kaip įkaitą ir išmainyti į ryšių su Kremliumi turinčią rusų tautybės pilietę Mariją Butiną, prisipažinusią kalta dėl susimokymo su vienu Rusijos pareigūnu ir bandymo nutiesti neoficialias komunikacijos linijas su įtakos ir galių JAV politikai turinčiais amerikiečiais. Taigi, V. Putinas čiupo P. Whelaną ir iki šiol jo nepaleidžia.
Kad V. Putinas tikrai taip padarė, abejonių nekyla. Pažįstu jį nuo pačios dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžios. Kadangi pats Sankt Peterburge užsiėmiau verslo reikalais, turėjau progos ne vieną valandą praleisti su Volodia, kaip daug kas jį tada vadino, nepaisydami užimamų miesto mero pavaduotojo pareigų. Dažniausiai šnekučiuodavomės mano įmonės biure.
Pokalbiai vykdavo V. Putino taip mėgstama bemaž idealia vokiečių kalba, o juos papildydavo bavariški patiekalai ir bokalas alaus. Mano pasitikėjimas juo tomis dienomis rėmėsi supratimu, kad tas asmuo elgiasi racionaliai, be to, atrodo nusiteikęs nuoširdžiai dirbti Sankt Peterburgo labui. Jis neėmė kyšių, nors ir dangstė tuos, kurie taip elgėsi, neišskiriant savo paties viršininko miesto mero Anatolijaus Sobčiako, o vėliau – šalies prezidento Boriso Jelcino.
V. Putinas pasirašė man priklausiusios saugumo srityje besispecializuojančios įmonės registracijos dokumentus ir pats asmeniškai ją užregistravo. Jis teikė patarimų ir rekomendacijų. Padėdavo tvarkyti verslo reikalus. Būtent jo prašymu ėmiau formuoti, treniruoti ir sutikau apginkluoti pirmą vakarietišką Sankt Peterburge dislokuotą KGB SWAT (specialiai apginkluota šturmo komanda) būrį, turėjusį užtikrinti saugumą per 1994 metais mieste vykusias Geros valios žaidynes.
Iš 1992 metais vykusių pokalbių aš supratau, kad V. Putinas suvokė, jog ne Vakarai, bet sovietų valstybėje veikusi socialistinė sistema kalta dėl socialinio ir ekonominio Sovietų Sąjungos nuosmukio.
Galiu patvirtinti, kad kai kalbėdavomės apie mano gimtąją Vokietiją, visos jo reiškiamos mintys rodė, kad susivienijimą, įvykusį nugriovus Berlyno sieną, jis vertino kaip neišvengiamą rezultatą. Tik tada, kai 2000 metais tapo prezidentu ir ėmė vis labiau nerimauti dėl politinių bei ekonominių Rusijos nesėkmių, V. Putinas pradėjo kreipti dėmesį į nepakankamą Vakarų demonstruojamą pagarbą ir, pasitelkęs ideologiją bei religiją, pasistengė, kad Rusija susitelktų vien tik į save ir nesižvalgytų į išorę.
Mano akistata su pokyčiais prasidėjo 1996-aisais, kai tuometinio Rusijos prezidento B. Jelcino sprendimu buvo konfiskuota mano įmonė ir jos būstinė, atsiėjusi daugiau nei milijoną dolerių siekusias investicijas. Tai sužinojęs, Volodia tiktai gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad niekuo negali padėti.
Nuo tada pradėjau stebėti šio asmens metamorfozę – smulkaus kalibro biurokrato tapsmą autoritarinį valdymą pripažįstančiu keturiskart rinkimus laimėjusiu Rusijos prezidentu. Galiu užtikrintai pasakyti, kad amerikiečių žiniasklaidos formuojamas Rusijos prezidento įvaizdis neturi nieko bendra nei su Volodia, kurį kitados pažinojau, nei su V. Putinu, kurį matau dabar.
Dabartinis V. Putinas daugeliu atžvilgių panašus į JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Kaip ir pastarasis, sprendimus Rusijos lyderis priima bemaž impulsyviai, o ne po ilgų svarstymų. Jis yra kerštingas, be to, turi niekšui būdingų savybių. Jis kupinas pagiežos ir negali pakęsti, kai iš jo šaipomasi. Sklinda kalbos, kad jis nemėgsta ilgų ir nepatogių spaudos konferencijų, o politinių dokumentų skaitymą laiko varginančiu užsiėmimu.
Kaip ir D. Trumpas, V. Putinas, užuot nuolatos laikęsis konkrečios ilgalaikės strategijos, dažniau tik reaguoja į įvykius, nors sumanumu ir gudrumu, atrodo, yra pranašesnis. Kaip buvęs KGB pareigūnas, jis supranta, kokiais vertingais įrankiais, siekiant sukelti chaosą Vakaruose ir gimtojoje šalyje, gali tapti dezinformacija, melas ir vadinamieji kompromatai.
Prieš porą mėnesių persikėliau į Jungtines Valstijas ir įkūriau įmonę, kad galėčiau padėti tiems, kurie neteko nuosavų įmonių ar turto – buvo tarsi apvogti. Buvau pareiškęs ieškinį Rusijos Federacijai (ne tik Rusijoje, bet ir Švedijoje bei Vokietijoje) ir ištisus du dešimtmečius praleidau bylinėdamasis teismuose. Galiausiai man pavyko išsireikalauti žalos atlyginimo, bet įstabiausia, kad mano laimėjimas tapo vieninteliu sėkmingu tokio tipo akistatos su Rusija atveju.
Eidamas ilgu ir sunkiu keliu įsitikinau, kad nei V. Putinu, nei Rusija kliautis negalima. Vakarų lyderiai, kaip ir aš, pasitikėjo V. Putinu. Tik jie nesuvokė, kad mandagumą ir draugiškumą jis laikė silpnumo, o ne noro bičiuliautis, ženklais. Visų labiausiai V. Putinas nori, kad aplinkiniai jį vertintų kaip viršesnį ar bent sau lygų. Tuos, kurių nesugeba pranokti, jis pasistengia sunaikinti.
Kol gyvenau JAV, man neprasprūdo pro akis, kokia santūri tampa žiniasklaida, kai tenka pranešti savo auditorijai, kad V. Putino vadovaujama Rusija niekada nesibičiuliaus su demokratija. Dabartinė Rusija tenori skaldyti ir griauti bet kokias demokratijos apraiškas. Siekdamas šio tikslo V. Putinas naudojasi Kremliaus aparatu – šešėline ir mažai kam žinoma Rusijos prezidento reikalų valdyba (UdPRF).
Juodajame UdPRF biudžete sukauptas ne vienas milijardas rublių. Ji ne tik sprendžia, kuriems iš paklusniųjų Kremliaus „aparatčikų“ verta atseikėti privilegijų, bet ir inicijuoja slaptas veiksmų programas. Vienos iš tokių programų rezultatas buvo 2016 metais paviešinta Christopherio Steele‘o sudaryta D. Trumpo dosjė. Netenka abejoti, kad tol, kol prie valstybės vairo stovės V. Putinas, visos be išimties Rusijos žvalgybos agentūros, siekdamos pakurstyti priešiškumą JAV, ir toliau vykdys dezinformaciją, meluos ir stengsis iškapstyti kokios nors kompromituojančios informacijos. O pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros FSB ir karinės žvalgybos valdybos GRU darbuotojai bus siejami su vis didesniu skaičiumi išpuolių, įvykdomų siekiant susidoroti su Vakaruose gyvenančiais Rusijos disidentais ir V. Putino oponentais. Sienos V. Putinui tikrai nieko nereiškia.
Prieš porą mėnesių V. Putinas pabandė pasodinti savo bičiulį į Interpolo, Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos, vadovo kėdę, šitaip, matyt, tikėdamasis paversti instituciją sau pavaldžia grupe. Jo bandymas, laimei, buvo nesėkmingas, bet jis tikrai buvo. Ir tai nestebina, nes korupcija yra visos Rusijos, taigi, ir V. Putino, genuose.
Nuo tada, kai išvykau iš Rusijos, supratau ir tai, kad daugelis Kremliaus veiksmus stebinčių amerikiečių nesupranta, jog V. Putiną pastaruoju metu kamuoja vis didesnė baimė. Nors ligšiolinės jo pergalės rinkimuose būdavo garantuotos, ateityje taip jau nebus.
Kodėl? Nes niekas jau nesaugo jo iš užnugario. Meras A. Sobčiakas ir prezidentas B. Jelcinas pasamdė ir paaukštino jį tarnyboje dėl to, kad buvo lojalus, tačiau jų jau seniai nebėra. Kitados V. Putinas leido už save viršesniems susikrauti turtus, o vėliau – apsaugojo juos nuo kaltinimų. A. Sobčiaką jis apjuosė galinga apsaugine siena, nors meras kaupė milijonines sumas Paryžiuje. Vėliau, eidamas FSB vadovo pareigas, V. Putinas užgniaužė tuometinio generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo inicijuotą B. Jelcijo šeimai grėsusį tyrimą. Jis taip padarė patvirtindamas vieno vaizdo įrašo autentiškumą. Labai prastos kokybės kadruose matyti kažkoks vyras, įvardytas kaip J. Skuratovas, gulintis lovoje su dviem prostitutėmis. 1999 m. gruodžio 31 d., vos tik tapo Rusijos prezidentu, V. Putinas tuoj pat pasirašė dekretą, atleidžiantį B. Jelciną ir jo šeimą nuo bet kokių baudžiamųjų kaltinimų.
Daugiau tokių dekretų V. Putinas nepasirašys. Netyla kalbos apie didžiulį jam pačiam priklausantį, tik slepiamą turtą. Jei ganduose yra tiesos, tas turtas, matyt, yra jo draugų, kolegų ar net nusikaltėlių, kuriems V. Putinas padėjo praturtėti, žinioje.
Tik kyla klausimas, ar tada, kai V. Putinas paliks galios pozicijas, tie turčiais tapę draugai ir bendražygiai grąžins jam milijardines sumas.
Kažkodėl atrodo, kad taip nenutiks. Aš juk gyvenau Rusijoje, todėl galiu pasakyti, kad įprotis dalytis nėra rusams būdingas bruožas.