– Nuo tada, kai Baltijos valstybėse buvo dislokuoti NATO priešakinių pajėgų batalionai, praėjo jau dveji metai. Ar Lietuvai, Latvijai ir Estijai ir toliau išlieka tiesioginė karinė grėsmė?
– Žinoma, išlieka. Pasižiūrėkite, ką Rusija išdarinėja Juodojoje jūroje, kaip nesibodi demonstruoti jėgą, puldinėdama ukrainiečių laivus. 24 Ukrainos jūreiviai po šiai dienai laikomi kalėjime Maskvoje. Donbase tęsiasi mūšiai. Visa tai vyksta, galima sakyti, visai šalia. Tai, su kuo susiduria Ukraina, aktualu ir Lenkijai, ir Lietuvai, ir Baltarusijai. Nemanau, kad Rusijos Federacija visa tai vertina atskirai, taigi, viskas tarpusavyje susiję.
Matydamas, kokios neskaidrios Rusijos vykdomos karinės pratybos, puikiai suprantu, kodėl jos kelia tokį nerimą Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms. Dar egzistuoja ir branduolinė grėsmė.
Stresą kelią ir faktas, kad Rusija prieš šešerius metus pažeidė vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo sutartį. Juk kalbama ne tik apie Baltijos šalis, bet ir Europos gilumą galinčias pasiekti raketas.
– Lenkija ir Baltijos šalys – NATO teritorija. Ukraina – ne. Ar teisinga jas dėti į tą pačią lentyną, jeigu negalima lyginti Ukrainos ir NATO atsakomųjų smūgių?
– Manau, kad Juodosios jūros regione nusileido nauja „geležinė uždanga“. Tokios šalys kaip Ukraina, Gruzija, Moldova, nebūdamos NATO dalis, būtent dėl šios priežasties ir galvoja, kad Kremliaus valdžia jų atžvilgiu gali sau leisti tai, ko negalėtų prieš Aljanso valstybes nares – Rumuniją, Bulgariją, Baltijos valstybes. Žinoma, kad yra skirtumas.
Vakaruose dažnai kalbama apie tai, ko, mano nuomone, nevertėtų vadinti Gerasimovo doktrina. Iš tikrųjų tai labai kruopščiai parengtas informacijos, dezinformacijos, ekonominės ir politinės įtakos, karinių grėsmių (nuo branduolinės iki konvencinės) ir kitko rinkinys, parengtas turint vienintelį tikslą – pasiekti strateginį rezultatą. Ir mūsų partneriai iš Baltijos šalių, galima sakyti, atsidūrė priešakyje.
– Kodėl jūs manote, kad tokią taktiką neteisinga vadinti Gerasimovo doktrina?
– Tiesiog manau, kad tai senas rusų karo metodas. Nuo Petro Didžiojo iki šiandieninių laikų buvo kariaujama labai sumaniai, išnaudojant visas valdžios galimybes (priklausomai nuo išsikelto tikslo). O Aljansas turi labai ribotą įsivaizdavimą, kaip galima reaguoti. Mes galvojame, kad, jeigu tai jėgai suteiksime pavadinimą, bus lengviau su ja kovoti.
– Kokie, jūsų nuomone, artimiausi, vidutiniai ir tolimiausi Rusijos planai?
– Rusija Juodąją jūrą regi kaip placdarmą tam, kas vyksta Sirijoje, kitose Artimųjų Rytų valstybėse, rytinėse Viduržemio jūros teritorijose. Pati didžiausia flotilė – Rusijos Juodosios jūros flotilė – dislokuota neteisėtai aneksuotame Kryme. Iš ten per Bosforą ir Dardanelus Rusijos karo laivai gali pasiekti Viduržemio jūrą ir dar toliau – Atlanto vandenyną.
Todėl Juodosios jūros regiono gynyba – strateginis Rusijos tikslas. Manau, kad būtent dėl šios priežasties buvo nuspręsta užimti Krymą.
2018 metų rudenį Rusija pasiuntė savo laivų į Odesą, per Kerčės sąsiaurį Azovo jūra apeidama Krymą. Sąsiaurio vandenimis Ukraina ir Rusija sutarė naudotis bendrai, tačiau Maskva ten atakavo ukrainiečių laivus. Ukrainos jūreiviai nuo lapkričio laikomi Rusijos kalėjime, jiems pateikti kaltinimai kirtus Rusijos jūrinę sieną. Kaip tai įmanoma, jeigu niekas pasaulyje nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos teisėtumo? Tai naujas šio hibridinio karo etapas, kurį mes vadiname „įstatymų karu“ (lawfare) – kai, siekiant norimo rezultato, prasideda įvairios įstatymų interpretacijos.
Jei Vakarai nesiryš atsakui, nepareikalaus Rusijos skubiai paleisti jūrininkus, tai de facto pripažins, jog Krymas priklauso Rusijai. Skelbta apie sankcijas konkretiems pareigūnams, dalyvavusiems priimant šį sprendimą – atakuoti ukrainiečių laivus. Taigi, viskas, ko ėmėsi Vakarai – pridėjo kelias papildomas sankcijas.
– O ką tokioje situacijoje būtumėte daręs jūs?
– Pirmiausia Europos Sąjungos ir NATO valstybėms narėms būtina garsiai ir aiškiai pareikšti, kad Krymas – Ukrainos teritorija, ir ją būtina grąžinti Kijevui.
Antras dalykas, mano galva, yra ekonominis spaudimas. Dabar privalome panaudoti visą savo galią, visą Aljanso galią, kad tas spaudimas pagaliau būtų juntamas. Net ir Ukrainoje, Odesoje, du trečdaliai transporto bendrovių, valdančių uostą – rusiškos! Odesoje! Nuoširdžiai nesuprantu, kaip Ukraina gali daryti verslą su Rusija, jeigu ji kalina jų jūreivius.
– Šis klausimas daugumai neduoda ramybės ir pačioje Ukrainoje...
– Yra dar vienas svarbus ekonominis aspektas – „Šiaurės srautas-2“. Kaip gali Vokietija – mūsų svarbiausia partnerė – į visa tai veltis? Žinoma, vokiečiai sako, kad tai verslas, o ne politika, bet tai, žinoma, klaidingas argumentas. Taigi, Rusija tikrai turėtų būti baudžiama ekonomine prasme, nes kitu atveju ir toliau darys tai, ką mano esant reikalinga.
Grįžkime į Juodosios jūros regioną. Priminsiu, kad karinėje sferoje (situacija Baltijos regione visai kita) Aljanso narius riboja 1936 metų Montrė konvencija. Joje teigiama, kad tik Juodosios jūros valstybės – Rusija, Rumunija, Bulgarija, Gruzija, Turkija ir Ukraina – gali bet kuriuo metu ja plukdyti savo karo laivus. Šalys, nepriklausančios Juodosios jūros regionui – Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Italija ir Prancūzija – tokios teisės neturi: 21 diena ir tik konkrečios klasės ir tiksliai nurodytos keliamosios galios laivai. Kaip tinkamai koordinuoti pastangas šios Konvencijos rėmuose?
NATO ir tokioms mūsų valstybėms partnerėms kaip Gruzija ir Ukraina, norint pasipriešinti Rusijos veiksmams, būtina sukurti savo A2/AD (Anti Access/ Area Denial) – „saugomą sferą“ su jūrinėmis ir antžeminėmis sistemomis, galinčiomis pirmiausia apginti Rumuniją ir neleisti Rusijos karinio laivyno laivams užblokuoti, pavyzdžiui, Odesą. Mano galva, tai visai galimas scenarijus.
Žinoma, Ukrainos valdžioje yra nemažai šaunių profesionalių žmonių, besistengiančių šalies karybai skirtą biudžetą išnaudoti maksimaliai veiksmingai ir skaidriai. Jei atsigręžtume į istoriją, vos kelerius metus atgal – juk tai istorija apie Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus pirmojo pavaduotojo sūnų (DELFI – Olego Gladkovskio sūnų Igorį), kuris iš Rusijos į Ukrainą vežė atsargines dalis ir pardavinėjo jas armijai didžiulėmis kainomis. Tai neįtikėtina!
Kol Ukrainoje vyksta tokie dalykai, Vakaruose ir toliau auga nerimas. O ir Rusijos valdžia, matydama, kaip žmonės Ukrainoje praranda pasitikėjimą valdžia, ir toliau naudojasi silpnomis šalies vietomis. O per tą laiką jau žuvo tūkstančiai karių! Ukrainos kariai tupi apkasuose, tarsi dabar būtų kokie 1915 metai. Ir galo nesimato. Jie verti žymiai daugiau!
– Panašu, kad Vakaruose auga ne tik nerimas, bet ir daugėja nesutarimų – tiek dėl Ukrainos, tiek dėl šiuolaikinių gynybos priemonių... Pavyzdžiui, Vokietija, užuot padidinusi šias išlaidas dviem procentais, ėmė jas ir sumažino.
– Norėčiau, kad Vokietija prisiimtų daugiau atsakomybės. Labai gerai suprantu visą tą vidaus politikos situaciją, bet juk tai ne kas kita, o politinės valios klausimas. Taigi, manau, jog tai buvo apmaudi amerikiečių administracijos klaida – viešai ir labai skaudžiai sukritikuoti Vokietijos ir visos Europos Sąjungos poziciją, pristatyti tarsi priešus.
Niekada gyvenime nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad Jungtinių Valstijų prezidentas ims viešai abejoti 5-uoju NATO sutarties straipsniu. Tikra dovanėlė Putinui. Juk Jungtinių Valstijų prezidentas turi būti superpozityvus lyderis, įkvepiantis visą komandą. Ten, kur grupė valstybių, visada bus nesutarimų. Pabandykite sukviesti kelis geriausius draugus – užtikrinu, jog bus sunku susitarti, į kurį restoraną eiti. O mes išgyvenome 70 metų, mums dar viskas prieš akis.
O amerikiečių prezidentas savo žmonėms turėtų geriau paaiškinti: kuo stipresnis NATO aljansas, tuo mums geriau, ir visai nesvarbu, kiek už tai moka kitos valstybės narės. Stabili ir saugi Europos Sąjunga, mūsų pagrindinė ekonomikos partnerė – tai mums labai naudinga. Juk negalite pasirūpinti Amerikos saugumu iš Teksaso ir Kalifornijos, mes negalime vykdyti savo pasaulinės misijos neturėdami prieigos, kurią mums gali užtikrinti mūsų partneriai.
– Trumpo šalininkai sako: taip, gal ir žiauroka, bet kaip veiksminga.
– Gerai, tebūnie, priskirkime šiuos nuopelnus Donaldui Trumpui ir judėkime toliau.
– Jūsų nuomone, kur slypi Rusijos stiprybė ir kokios silpnosios jos vietos?
– Tiesą sakant, Rusijai, turinčiai naftos, dujų ir ginklų eksportu grįstą ekonomiką ir sąlyginai (kaip tokio dydžio teritorijai) nedidelį gyventojų skaičių, didžiausias iššūkis – ne NATO, o Kinija ir islamo ekstremizmas.
Rusija turi labai ilgą sieną, nors didžiausios šalies pajėgos koncentruojamos prie pačios saugiausios – vakarinės. Juk tai beprasmiška! Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis kariniu susipriešinimu su Kinija. Be to, Maskva kaip ir neturi sąjungininkų, bent jau tikrų tai tikrai neturi.
Taigi, kas tokiu atveju padėtų, kaip sakoma, pridengti flangus ir parūpintų petį atsiremti? Kalbant apie stiprybę, žinoma, tai didi kultūra, labai talentingi žmonės, praktiškai neriboti gamtiniai ištekliai. Taip pat – ištvermingi kariai, vienos iš geriausių radioelektroninio karo priemonių, viena iš geriausių priešraketinės gynybos sistemų, ilgo nuotolio artilerija ir raketiniai kompleksai.
Tai, ko Rusijai stinga, norint kariauti su NATO – žmonės ir technika. Kai 1981 metais tik pradėjau tarnybą, laukėme masinio sovietų tankų proveržio Fuldos koridoriumi Vokietijoje. Šiandien Rusijos Federacija visai nenorėtų, o ir negalėtų, įgyvendinti tokio proveržio. Dabar ji deda viltis į NATO ir Europos Sąjungos žlugimą.
Todėl, kai Italija sako „Ar neatėjo laikas panaikinti sankcijas Rusijai?“, Italija atsiskiria nuo Europos Sąjungos, atsiskiria nuo Aljanso. Be to, Rusijos valdžia norėtų, pasitaikius progai, parodyti, jog NATO negali apginti savo sąjungininkų.
Jiems pakaktų surengti žaibišką operaciją Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ar Rumunijoje, ir pasižiūrėti, kaip reaguos sąjungininkai. Juk kalba gali pakrypti ir apie branduolinį karą. Ir greičiausiai Maskvos argumentas skambėtų taip: „Na, atleiskite, kas dėl Lietuvos ir Latvijos ryšis apsikeisti branduolinėmis atakomis?!“
Didžiausia Aljanso stiprybė ir galia – jo vienybė. Niekas Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje neturėtų nė sekundei suabejoti: ispanai, portugalai, italai ir visi likusieji šimtu procentu atskubės į pagalbą savo sąjungininkams.
Šiuo metu B. Hodgesas vadovauja Europos politikos analitikos centro (CEPA) strateginių tyrimų skyriui.