Apie tai jis kalbėjo televizijos kanalo „Dožd“ pokalbių laidoje, skelbia newsru.com.
Pirmojo Rusijos prezidento vietai užimti buvo pasirinkti du kandidatai, pokalbių laidos vedėjai Ksenijai Sobčiak pareiškė S. Pugačiovas. V. Putino konkurentu kovoje dėl prezidento posto buvo Sergejus Stepašinas, spėjęs pabūti ir Rusijos saugumo tarnybos direktoriumi, ir šalies teisingumo ministru, ir vidaus reikalų ministerijos vadovu, o 1999 metų gegužę netgi paskirtas šalies vyriausybės pirmininku.
Anot S. Pugačiovo, S. Stepašinas atrodė tinkamesnis kandidatas nei V. Putinas, kuriam buvo tekę pasidarbuoti tik Rusijos saugumo tarnybos vadovo poste. „Buvo du kandidatai – tai S. Stepašinas ir V. Putinas. Netgi galėčiau pasakyti, kad buvo vos viena kandidatūra – būtent S. Stepašino“, – pokalbių laidoje pareiškė S. Pugačiovas.
Nepaisant to, kaip teigia vienas iš rinkimų štabo vadovų, jis sujaukė visus planus, pasiūlęs V. Putino kandidatūrą. S. Pugačiovas patikslino, kad sprendimą, kam teks garbė perimti prezidento įgaliojimus, priėmė trys žmonės: jis, prezidento patarėja ir B. Jelcino dukra Tatjana Djačenko bei tuometinis prezidento administracijos vadovas Valentinas Jumaševas.
Vėliau, anot S. Pugačiovo, jo santykiai su V. Putinu „kardinaliai pasikeitė“. 2010 metais S. Pugačiovui iškelta baudžiamoji byla, ji vis dar nenutraukta. Jis kaltinamas „Mežprombank“ lėšų pasisavinimu arba iššvaistymu.
„Mes bendraujame jau gana ilgai, bendravimas tęsiasi ir šiandien, tik formatas pakito – kardinaliai“, – karčiai teigia S. Pugačiovas. Prisiminsime, kad pasakojimas apie operaciją „Įpėdinis“ nuskambėjo kaip tik tuo metu, kai V. Putino populiarumo reitingas siekia istorinį maksimumą – 89 proc.
V. Putinas ne itin norėjo tapti prezidentu
„Daugiau bendrauti pradėjome Maskvoje po pralaimėtų rinkimų, kai jis atvyko į Maskvą ir bandė įsidarbinti Administracijoje. Galiausiai įsitaisė Prezidento reikalų departamente“, – pridūrė S. Pugačiovas. Remiantis jo versija, prieš V. Putino karjerą prezidento administracijoje griežtai pasisakė tuomet institucijai vadovavęs Anatolijus Čiubaisas.
Kai puikiai vokiškai kalbantis V. Putinas tapo atsakingas už prezidento derybų klausimus, S. Pugačiovą su dabartiniu Rusijos prezidentu suartino darbiniai reikalai. 1997 metais V. Putinas tapo prezidento Vyriausiosios kontrolės valdybos vadovu (poste pakeitė Aleksejų Kudriną). Tada, S. Pugačiovo teigimu, jų santykiai dar buvo itin geri. Esą metas, kai V. Putinas po truputį artėjo prie prezidento posto, politikus „itin suartino“.
Anot S. Pugačiovo, tuo metu B. Jelcinui buvo „ne pats geriausias metas“, o V. Putinas, kaip Rusijos saugumo tarnybos vadovas, buvo „pagrindinis veikėjas“, galėjęs suvaldyti gresiantį valstybės perversmą. Buvęs senatorius pareiškė, kad „tuo metu V. Putinas ne itin norėjo tapti prezidentu“, neturėjo panašios patirties. Į klausimą, ar naujasis Rusijos vadovas jam kada nors atsidėkojo už pagalbą ir patarimus, S. Pugačiovui buvo itin sunku atsakyti.
Vėliau V. Putinas sėkmingai įsijautė į prezidento vaidmenį, jį pakerėjo jam pasiūlyta rezidencija ir „gražus gyvenimas“, tvirtina S. Pugačiovas. Anot buvusio senatoriaus, jam teko nemažai su V. Putinu ginčytis dėl Rusijos dabarties ir ateities.
„Užduodavau klausimų, netgi imdavausi kažkokių veiksmų, bandydavau tokių nemalonių situacijų išvengti“, – tvirtina S. Pugačiovas.
Kaip teigia buvęs senatorius, jis buvo susitikęs su Michailu Chodorkovskiu (prieš verslininko sulaikymą) ir patarė jam išvažiuoti. M. Chodorkovskis šiuo patarimu nepasinaudojo, nes buvo šventai įsitikinęs, kad jam niekas negresia. „Jis man sakė, kad buvo susitikęs su Amerikos prezidentu, todėl nėra jokių galimybių, kad kas nors nutiks“, – papasakojo politikas.
„Kabinetukas“ Kremliuje
2001 metais S. Pugačiovas tapo senatoriumi, bet, anot politiko, turėjo kabinetą ne tik parlamente, bet ir pačiame Kremliuje. Pastarasis kabinetas buvo visai šalia prezidento priimamojo. „Bet kada galėjau ten ateiti“, – pareiškė S. Pugačiovas. 2005-2006 metais V. Putinas pradėjo su juo bendrauti mažiau ir rečiau: ėmė augti įtampa.
„Jis man ir sako: „Kodėl susitikai su Chodorkovskiu?“. Aš jam atsakau: „O ką, turiu gauti tavo leidimą, su kuo man tiktis?“ – prisimena S. Pugačiovas. Tuo metu V. Putinas pradėjo ieškoti naujų draugų.
Kaip teigia buvęs senatorius, V. Putinas „toje Jelcino Rusijoje jautėsi vienišas“ ir „tapo prezidentu be komandos“, todėl pradėjo megzti naujas pažintis – su Jurijumi Kovalčiuku, Igoriu Sečinu. Anot S. Pugačiovo, būtent jis V. Putiną, kuris tuomet visai nesidomėjo religija, supažindino su archimandritu Tichonu Ševkunovu, su kuriuo Rusijos prezidentas labai susibičiuliavo. Nors, anot S. Pugačiovo, T. Ševkunovas nėra V. Putino dvasinis vadovas, kaip kad daugelis mano.
V. Putino santykiai su patriarchu Aleksijumi nesusiklostė. „Patriarchas turėjo savo nuomonę apie KGB darbuotojus“, – paaiškino S. Pugačiovas. Kaip teigia buvęs senatorius, V. Putinas save įvardija kaip stačiatikį, nes tai paprasčiausiai naudinga, valdant tokią religingą šalį kaip Rusija. „Yra sakęs: „Kokia ten partija „Vieninga Rusija“, jeigu 85 proc. save laiko stačiatikiais? Štai kur tikroji jėga“, – V. Putino žodžius prisimena buvęs bendražygis.
S. Stepašino karjera
Per Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos ir B. Jelcino konfliktą 1993 metais S. Stepašinas stojo prezidento pusėn. 1994 metais jis buvo paskirtas Federalinės kontržvalgybos tarnybos direktoriumi (nuo 1995 metų balandžio 5 dienos ji vadinasi Federaline saugumo tarnyba).
1995 metų lapkritį S. Stepašinas pradėjo vadovauti Rusijos Federacijos vyriausybės aparato Administraciniam departamentui, o 1997 metais tapo Rusijos teisingumo ministru, 1998 metų balandžio 28 dieną paskirtas Rusijos vidaus reikalų ministru. 1999 metų balandį S. Stepašinas tapo pirmuoju vyriausybės pirmininko pavaduotoju, o gegužę – Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininku. 1999 metų rugpjūtį jis paliko vyriausybę ir atlaisvino vieną V. Putinui.
Nuo 2000 iki 2013 metų jis buvo Rusijos Federacijos Audito rūmų pirmininku. Nuo 2014 metų pirmininkauja valstybės korporacijų stebėtojų tarybai „Paramos fondas būsto ir komunalinių paslaugų sektoriaus reformoms“. Be to, jis – vykdomojo Rusijos futbolo sąjungos komiteto narys.
Milijardieriaus S. Pugačiovo byla
S. Pugačiovas buvo patekęs į Rusijos milijardierių, kurių turtas vertinamas doleriais, sąrašą ir garsėjo kaip „stačiatikių silovikų“ bankininkas. Apie tai, kaip jis susikrovė turtus, rašė „Forbes“.
Nuo 2001 metų gruodžio 24 iki 2011 metų sausio pradžios, kai Rusijos prezidentas įsaku skubiai nutraukė jo kaip senatoriaus įgaliojimus, S. Pugačiovas Federacijos Taryboje atstovavo Tuvai. 2008 metais žurnalas „Forbes“ bankininko turtą įvertino 2 mlrd. dolerių (1,78 mlrd. Eur) – tada jis užėmė 50-ą vietą turtingiausių rusų sąraše.
2010 metų spalio 5 dieną Rusijos centrinis bankas iš „Mežprombank“ atėmė veiklos licenciją. Tų pačių metų lapkričio 7 dieną Maskvos arbitražinis teismas paskelbė banko bankrotą.
„Mežprombank“ buvo įkurtas 1992 metais. Prieš panaikinant jo veiklos licenciją, jis buvo didžiausių Rusijos bankų trisdešimtuke.
Indėlių draudimo agentūra (ACB), laimėjusi konkursą administruoti „Mežprombank“, 2013 metų gruodžio 2 dieną Maskvos arbitražo teismui padavė ieškinį dėl bendros banko vadovybės ir jo savininko S. Pugačiovo atsakomybės. Bendra ieškinio suma siekė beveik 75 mlrd. rublių (1,22 mlrd. Eur). Pats S. Pugačiovas mano, kad Indėlių draudimo agentūra – šališkas ieškovas.
Nuo 2010 metų verslininkas pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą kaltinamas „lėšų pasisavinimu ar iššvaistymu stambiu mastu, kurį įvykdė organizuota grupė“. Maksimali jam gresianti bausmė – 10 metų nelaisvės. 2011 metų sausį jam iškelta baudžiamoji byla – dėl „neteisėtos veiklos bankroto metu ir tyčinio bankroto iniciavimo“. S. Pugačiovas iš Rusijos išvyko. Vėliau byla buvo papildyta ir kaltinimais lėšų pasisavinimu stambiu mastu.
2014 metais Interpolas paskelbė jo paiešką. Buvusio senatoriaus turtas areštuotas: 2014 metų liepos 15 dieną teismas nurodė areštuoti jo turtą visame pasaulyje, vertinamą 1,171 mlrd. svarų (1,64 mlrd. Eur). Sprendimą, tenkindamas Indėlių draudimo agentūros ieškinį, 2014 metų liepos 11 dieną priėmė Londono aukščiausiasis teismas. Remiantis „Vedomosti“ skelbiama medžiaga, dalis aktyvų buvo parduoda Indėlių draudimo agentūrai, valdančiai „Mežprombank“.
S. Pugačiovo baudžiamasis persekiojimas dėl turto iššvaistymo stambiu mastu atnaujintas 2015 metų balandį, kai Rusijos tyrimų komitetas priėmė sprendimą buvusį bankininką pripažinti kaltinamuoju. Anksčiau Maskvos teismai ne kartą verslininką areštuoti atsisakė, tačiau trečiuoju bandymu teismas, verslininkui nedalyvaujant, išdavė jo arešto orderį.