„Šis režimas taikios išeities neturi, turime tai suprasti. Toks režimas, tokio pobūdžio režimai turi tik vieną išeitį – karinis pralaimėjimas. Tiesą sakant, gaila, kad mums nelieka laiko tai aptarti, tačiau vienas iš šio režimo ypatumų – jo imperinis pobūdis. Beje, šį imperinį charakterį, šią imperinę ligą jam pavyko pažadinti. Šis imperijos kompleksas snaudė Rusijos visuomenėje“.
„Tai ne tik „rusų pasaulis“, tai gerokai ambicingesni tikslai. Ir mes matome, kad dabar vienas iš tikslų, tiksliau, pagrindinis tikslas dabar jau neapribotas Rusijos sienomis, kad ir kokios jos būtų. Šis tikslas, tarsi „Jalta-2“, jau naujos pasaulinės tvarkos sukūrimas. Ne atsitiktinai paskutinis propagandinis draugo Solovjovo filmas skirtas būtent naujos pasaulinės tvarkos sukūrimui. Nes iš tikrųjų, pastaraisiais metais, ir jau tikrai pastaruosius dvejus metus, kuo užsiima dabartinė Rusijos vadovybė, tai naujos pasaulinės tvarkos kūrimu.
Todėl Rusija pati savaime yra antrinė sistemoje, vertybių hierarchijoje. Dar daugiau, pati Rusija, Rusijos ekonomika, Rusijos visuomenė čia suvokiama kaip instrumentas naujai pasaulinei tvarkai pasiekti.
Kaip instrumentas, kaip kaina. Kurią galima, ir ne tik galima, o reikia sumokėti tam, kad būtų pasiekta ši nauja pasaulinė tvarka – nesvarbu, kas vyksta šalies viduje, svarbu tai, ką galima su šiuo ištekliumi – na, mums atrodo, kad kažkoks išteklius yra – pasiekti pasaulio arenoje. O tai kuklus išteklius, nes dabar Rusijos ekonominis potencialas maždaug aštuntas-devintas pasaulyje, ir, kaip mes žinome, mažėja – per paskutinę recesiją smuko dar 6 su viršum procento, ir tai tęsiasi toliau.
Kitaip tariant, išteklius nedidelis, išteklius ribotas, išteklius traukiasi. Demografinis išteklius traukiasi. Mokslo ir technikos išteklius mažėja.
Tačiau yra vienas išteklius, kuris auga – tai karinis išteklius. Ir kaip su šiuo ribotu ištekliumi pasaulio arenoje užtikrinti tokį, sakyčiau, efemerišką tikslą, kaip „Jaltos-2“ tipo naujos pasaulinės tvarkos sukūrimą su tuo, kad atsisėstum už to paties stalo su didžiausia šiandieninio pasaulio valstybe JAV, ir spręstum pasaulio likimus.
Taigi, sakyčiau, kad tai tokia iliuzija, tokia iliuzinė idėja, kuri atėjo į galvą, kuri užvaldė, sužavėjo, kuria, tikrai jaučiasi, yra toks asmeninis susidomėjimas, ir kuria taip įdomu ir linksma užsiimti.
O visa kita – Rusija, ekonomika, visuomenė, žmonės – tai menki klausimai. Ne atsitiktinumas, pavyzdžiui, kad „А-321“ katastrofa su 224 keleiviais nebuvo net paminėta. Ir pastarąjį mėnesį buvo diskutuojama apie ką nori, be tik ne apie tai – ne apie šį tyrimą, nepaisant žuvusių piliečių artimųjų reikalavimų.
Tai labai gilios vidinės psichologijos atspindys – to, kas vyksta čia, šalyje, nereikšmingumas. Bent jau tų žmonių, kurie yra šios šalies piliečiai, gyvybės, interesų, teisių nereikšmingumas. Tačiau išskirtinai jų – tokia nacionalizacija.
Ne tik elito, ne tik biurokratijos nacionalizacija, visuomenės nacionalizacija, siekiant – taip pat ir užtikrinus šį lojalumą, didinant karinį potencialą – užtikrinti tam tikrą paritetą, tam tikrą pariteto regimumą, bent jau atskirų teatrų atskirais klausimais, su didžiausia mūsų laikų valstybe“.
„Yra pesimistų mokykla, tarp kurių neseniai išėjęs Jurijus Afanasjevas, kuris kalbėjo apie Rusijos istorijos kryptį, Jurijus Ryžovas, kuris šiemet vasarą parašė labai emocingą interviu, Vladimiras Jakovlevas, buvęs „Kommersant“ įkūrėjas, Arkadijus Babčenka, puikus žurnalistas. Daugelis jų – šie žmonės ir daugelis kitų – kalba apie tai, kad mes aklavietėje, mes neturime išeities. Ir tai, kas pas mus įvyko ir vyksta, tai ilgam. Ir reikia, jeigu neįmanoma išspręsti visuotinės problemos, šią problemą spręsti individualiai.
Yra kita klasė, yra kita mokykla – yra tokių istorinių optimistų mokykla. Tarkime, Michailas Borisovičius Chodorkovskis kviečia revoliucijai. Yra Michailas Michailovičius Kasjanovas, kuris kartu su savo partija, su savo šalininkais mano, kad jis gali laimėti rinkimus.
Yra kiti, matyt, piliečiai, kurie mano, kad yra taikūs išėjimo iš šios situacijos metodai. Aš manau, ši visuomeninė diskusija labai svarbi ir būtina šią diskusiją tęsti. Siūlant argumentus ir kontrargumentus už vieną ar kitą pusę.
Bet aš pasiūlyčiau pagalvoti štai dar apie ką – kaip tik apie tai, ką jūs pasakėte. Įsivaizduokime situaciją – tai, šis procesas, jau įvyko – anksčiau ar vėliau tai įvyks, amžinų imperijų nebūna, amžinų totalitarinių režimų nebūna. Anksčiau ar vėliau tai baigsis. Mes nežinome, kada, tačiau kažkada tai baigsis“.