Bet tai – dar ne viskas: Vaira Vike-Freiberga tapo pirmąja buvusio sovietų bloko šalies vadove moterimi.
„Mano tėvai niekuomet neleido užmiršti, kad esu latvė“, – BBC sakė V. Vike-Freiberga.
Antrojo pasaulinio karo metu Baltijos šalis buvo užgrobta nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
V. Vike-Freibergos atmintyje tebėra gyvi to chaotiško meto atsiminimai, ypač 1944 metų, kai rusų kariai – komunistinė Raudonoji armija – ir vėl įžengė į Latviją.
„Man darė įspūdį žmonės su raudonomis vėliavomis, iškėlę kumščius į viršų. Tad kažkuriuo metu, kai vienas iš jų pražygiavo šalia, iškėliau kumštį į viršų ir sušukau: „Valio!“. O tada pamačiau, kaip visiškai palaužta mano mama atsiremia į gatvės šviestuvą, jos skruostais rieda ašaros. Mama man tarė: „Vaikeli, prašau, nedaryk taip. Tai labai liūdna diena Latvijai“, – prisimena V. Vike-Freiberga.
Žiaurios pamokos
Pirmasis šeimos su septynmete Vaira odisėjos į Vakarus etapas buvo nuniokota Vokietija. Vėliau jie persikėlė į Prancūzijos valdomą Maroką, o galiausiai – į Kanadą.
V. Vike-Freiberga negrįžo į Latviją iki pat 1998-ųjų, kai jai buvo 60 metų. Po grįžimo prabėgus aštuoniems mėnesiams ji tapo prezidente.
Vaira prisimena, kaip jos tėtis 1944-aisiais klausydavosi „BBC World Service“, desperatiškai mėgindamas suvokti, kuria kryptimi krypsta karas.
Po kurio laiko tais pačiais metais jos tėvai priėmė skausmingą sprendimą palikti Latviją.
„1945-ųjų išvakarėse mes įlipome į laivą. Tai buvo karius ir ginkluotę gabenęs laivas, tad, suprantama, jei jis būtų susidūręs su torpeda, būtų susprogęs. Tačiau į laivą priėmė ir tam tikrą skaičių civilių, kurie taip pat siekė bet kokia kaina pabėgti nuo komunizmo. Latviai susirinko ant denio ir sugiedojo Latvijos himną“, – pasakoja V. Vike-Freiberga.
Šeima pasiekė vieną iš Vokietijoje įrengtų pabėgėlių stovyklų. Sąlygos čia buvo labai atšiaurios – mažoji Vairos sesutė susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Jai tebuvo 10 mėnesių.
Po metų Vairos motina ir vėl pagimdė – gimė sūnus. Tačiau šį įvykį Vairai aptemdė kita žiauri gyvenimo pamoka.
„Tame pačiame kambaryje su mano mama gulėjo 18-metė mergina. Ji pagimdė mergytę, kurios nenorėjo. Ji nenorėjo duoti savo vaikui vardo, nenorėjo turėti su ja nieko bendro, mat tas vaikas buvo Rusijos kareivių grupinio išžaginimo rezultatas. Kaskart, kai slaugytojos atnešdavo vargšą vaiką motinai, ji nusisukdavo į sieną, verkdavo ir atsisakydavo bendrauti su mergaite. Slaugės pavadino ją Mara – toks buvo ir mano sesers vardas“, – prisimena V. Vike-Freiberga.
„Aš tuomet galvojau, kad to jau išties per daug, nes čia buvo Mara, kuri gimė, kuri išgyveno ir kurios šiame pasaulyje niekas nenorėjo. O mūsų Mara, kurios mes taip norėjome, buvo iš mūsų atimta. Aš suvokiau, kad gyvenimas yra labai keistas ir neabejotinai labai neteisingas“, – pasakoja buvusi Latvijos prezidentė.
Vaikų santuokų siaubas
Kai Vairai buvo 11 metų, šeimai ir vėl teko keltis. Šįkart – į Kasablanką Prancūzijos valdomame Maroke.
„Mes buvome išmesti iš sunkvežimio vidury nakties – atsidūrėme laikinai įkurtame mažučiame kaimelyje. Tai buvo tarsi sumažintas pasaulis. Ten buvo prancūzų, buvo užsieniečių iš pačių įvairiausių šalių, ispanų, likusių nuo pilietinio karo laikų, italų ir senyvų rusų – emigrantų iš europietiškojo kvartalo Šanchajuje“, – prisimena V. Vike-Freiberga.
Vienas iš jos tėčio bendradarbių arabų pasakė, kad ji pasirengusi ištekėti, nors tuo metu dar tebuvo vaikas.
Ji prisimena: „Tėtis parėjo namo ir tarė: „Jis man duoda 15 tūkstančių frankų kraitį. Jis man taip pat pasiūlė du pirmuosius asiliukus ir galvijų, o vėliau dar padidino kainą, bet aš pasakiau, kad tu dar vaikas ir turi lankyti mokyklą. Na, mes juk norime, kad tu baigtumei mokyklą“.
Vairos tėvai pasijuokė iš šio nutikimo, tačiau mergaitė sunerimo.
Seksizmas universitete
Visgi netrukus šeima persikėlė į Kanadą.
Būdama 16 metų, Vaira susirado darbą banke ir mokėsi vakarinėje mokykloje. Galiausiai ji įstojo į Toronto universitetą. Besimokydama ten, ji sutiko vyriškį, kuris tapo jos vyru – Imantsą Freibergsą, taip pat latvį emigrantą.
Ji studijavo psichologiją ir galiausiai, 1965-aisiais, gavo daktaro laipsnį. Tačiau Vaira sako, kad studijuojamo dalyko pasirinkimas buvo tiesiog „likimo pirštas“.
„Registratorius turėjo dalykų sąrašą, aš pažvelgiau į jį apverstą ir pamačiau ilgą žodį, prasidedantį raide P ir pasibaigiantį Y (angl. psychology), tad uždėjau ant jo pirštą ir tariau: „Pone, štai šį dalyką aš norėčiau mokytis“, – pasakoja V. Vike-Freiberga.
Tiesa, ji greitai suprato, kad moterys universitete buvo veikiau tik toleruojamos, bet ne laukiamos.
Ji pasakoja: „Sykį per seminarą mūsų mielas profesorius tarė: „Na, taip, šioje doktorantūros programoje mokosi trys ištekėjusios moterys. Bet moterims studijos išties yra visiškai nereikalingas dalykas, nes jos ištekės ir turės vaikų, todėl jos tiesiog užima vaikino, kuris taptų tikru mokslininku, vietą“. Mes, visos tame seminare dalyvavusios merginos, įsiminėme tuos žodžius visam likusiam gyvenimui“.
Vaira sako, kad jos pasiryžo šiam seksistinių pažiūrų profesoriui įrodyti, „jog moterys gali pasiekti netgi daugiau nei jo numylėtieji vaikinai“.
Monrealio universitete Vaira dirbo 33 metus. Ji puikiai mokėjo penkias kalbas ir parašė 10 knygų.
Pagaliau ir vėl namuose
1998-aisiais, sulaukusi 60 metų, ji buvo išrinkta profesore emerite ir nusprendė išeiti į pensiją.
Tačiau vieną vakarą suskambo jos telefonas. Skambino Latvijos premjeras. Vaira sulaukė pasiūlymo vadovauti naujam Latvijos institutui.
Kaip jai sakė, buvo ieškoma „žmogaus iš diasporos, kalbančio keliomis kalbomis, suprantančio Vakarų mentalitetą, tačiau išmanančio ir Latvijos kultūrą“.
Tačiau netrukus Vaira atsidūrė varžybose dėl Latvijos prezidento posto.
Kad galėtų dalyvauti rinkimuose, ji atsisakė Kanados pilietybės. Prabėgus vos aštuoniems mėnesiams po grįžimo į tėvynę, V. Vike-Freiberga tapo pirmąja Latvijos prezidente moterimi.
Vienu metu jos reitingai siekė 85 procentus.
„Manęs nedomino užsidirbti pinigų ir panašūs dalykai – paprasčiausiai dirbau savo darbą. Tam tikri dienraščiai juto didžiulį entuziazmą atrasdami dalykų, kuriuos galėtų kritikuoti, pavyzdžiui, kad aš buvau tikra švaistūnė, kuri Vakaruose mėgavosi prabanga. Tai buvo visiški išsigalvojimai. Aš suvokiau, kad jei negali pasitikėti žiniasklaida, turi eiti kalbėtis tiesiai su žmonėmis“, – aiškina V. Vike-Freiberga.
Jos vaidmuo buvo svarbus euroatlantinei integracijai: 2004-aisiais Latvija tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, rašo BBC.
„Tai, kad esu moteris, tapo privalumu. Pamenu, kaip NATO viršūnių susitikime Stambule prezidentas Bushas [George‘as jaunesnysis] paėmė mane už alkūnės, mat aš avėjau aukštakulnius, o eiti teko žvyro takeliu, ir mes pamažu nužingsniavome. Padariau viską, ką galėjau, kad paaiškinčiau jam, kokia svarbi NATO plėtra ir užtikrinčiau, jog ji apims Latviją. Pasakojau jam, kokią didelę pažangą padarėme ir kokie pilni geros valios esame“, – pasakojo buvusi Latvijos prezidentė.
Ji pridūrė: „Ėjome lėtai, mėgavomės pokalbiu, o aš dariau viską, ką galėjau, kad jo ausis užpiltų kuo daugiau latviškos propagandos. Tikrai nemanau, kad tai buvo skausminga“.
Antroji Vairos kadencija baigėsi 2007-aisiais – iki jos 70-ojo gimtadienio buvo likę keli mėnesiai. Ji yra viena iš „Madrido klubo“ („Club de Madrid“) įkūrėjų. Ši organizacija vienija buvusius lyderius ir siekia skatinti demokratišką lyderystę ir valdymą.
Ji taip pat ypač rūpinasi moterų įgalinimu. Vis dar persekiojama to Kanados profesoriaus žodžių, V. Vike-Freiberga žino, kad kova dar tikrai nelaimėta.