Čia, operos aikštėje, kelias valandas siautėjo griovimo įtūžio apimta, iš dalies apgirtusių „jaunų vyrų“ minia: buteliais ir akmenimis jie apmėtė policijos pareigūnus ir jų automobilius, svaidė į gatvę šiukšlių konteinerius, daužė autobusų stotelės stiklus. O scenovaizdį šiam barbariškam siautėjimui sudarė senieji Frankfurto operos rūmai su jų portalą puošiančiu įrašu „Dem Wahren, Schönen, Guten“ (Tam, kas teisinga, gražu ir gera).
Pastarosiomis savaitėmis aikštė priešais senąjį operos teatrą pavirto „vakarėlių zona“, o po „vakarėlių“ joje likdavo šiukšlių kalnai. Angažuoti Frankfurto gyventojai, savanoriai šiukšlių aikštėje rinkėjai, laikraščiui „Bild“ pasakojo dar prieš dvi savaites matę, kaip naktį vyrukai klebino operos teatro duris, svaidė į jas tuščiais buteliais.
O miesto tarybos referentas saugumo klausimais Markusas Frankas (CDU) skundėsi: pareigūnai, mėginę atkreipti dėmesį, kad būtina laikytis koronaviruso taisyklių ar dėti šiukšles į šiukšliadėžes, būdavo paprasčiausiai iškoneveikiami.
Pagalbon atskubėjusius policininkus pasitiko „butelių kruša“
Šeštadienio vakarą, kaip ir beveik kiekvieną šios vasaros savaitgalį, aikštėje priešais operos rūmus susirinko „švęsti“ apie 3000 žmonių. Nuotaika, pasak Frankfurto policijos viršininko Gerhardo Bereswillo, iš pradžių buvusi taiki. Tačiau pusė trijų nakties kilo muštynės, į kurias įsivėlė 25-30 asmenų.
Į pagalbą vienam jų, sužeistam ir likusiam gulėti ant žemės, atskubėjus policininkus pasitiko, G. Bereswillo žodžiais, „butelių kruša“. Mažiausia penki pareigūnai buvo sužeisti. „Ypač sukrečia tai, kad likusieji 500–800 asmenų imdavo džiūgauti ir ploti, buteliui pataikius į pareigūną, – sakė policijos viršininkas. – Jie kaukė ir šaukė „ACAB“ („all cops are bastards“ – visi policininkai yra išgamos).“
Buteliai skriejo ir į netrukus pagalbon atskubėjusį 120 pareigūnų pastiprinimą. Suformavus policijos gretų grandines, riaušes pavyko sutramdyti, 39 asmenys suimti: 38 jauni vyrai – „pradedant Sirija, Turkija, baigiant Maroku ir Ispanija“ – ir viena moteris. Ne vienas jų policijai jau buvo pažįstamas dėl kūno sužalojimo, vagysčių, narkotikų pardavinėjimo.
Ankstyvą sekmadienio rytą aikštę ir senosios operos laiptus klojo šukės ir šiukšlės, – rašė „Frankfurter Neue Presse“. Šlavėjai bei atliekų vežėjai nakties pėdsakus pašalino. Tačiau liko didžiulis rūpestis, kaip išspręsti ne vieno Vokietijos miesto problemą: čia dalyje viešųjų erdvių įsitviritino jauni migrantai, nepripažįstantys valstybės institucijų autoriteto.
Gresia neramumai – kaip Prancūzijos priemiečiuose
Kad būtent jie yra šio chaoso sukėlėjai, Frankfurto policijos viršininkas G. Bereswillas sekmadienio spaudos konferencijoje net ir nebandė slėpti, – kitaip nei jo kolega Štutgarte Franzas Lutzas, po riaušių su parduotuvių plėšimais birželio 21 d. kalbėjęs apie „jaunus vyrukus“ ir „vakarėlių publiką“.
Sąvoka „migrantų kilmės“ – pernelyg abstrakti, patikslino neramų Frankfurto savaitgalį komentavęs konfliktų tyrinėtojas Stefanas Luftas. Didžioji dauguma riaušes kėlusių jaunuolių socializuoti musulmonų kultūroje su jai būdingomis vyriškumo normomis, įteisinančiomis smurtą, – sakė moklininkas pirmadienį Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.
S. Luftas pabrėžia būtinumą atvirai kalbėti apie tokių ekscesų priežastis bei įtariamuosius. „Priežasčių nevalia nuslėpti. Nevalia sakyti: tam tikromis temomis negalima kalbėti, nes tuo gali pasinaudoti nepageidautinos politinės grupės.“ Priešingu atveju išties iškils reali grėsmė prarasti kontrolę ir Vokietijoje patirsime panašius neramumus, kokius matome Prancūzijos priemiesčiuose, – perspėjo jis.
Pagaliau tai – ir gyventojų saugumo klausimas. Kaip pavyzdį S. Luftas paminėjo Štutgarto Schloßgarten ir centrinės stoties teritorijas, kuriose jau keli metai buriasi jauni migrantų kilmės vyrai, dėl ko moterys šių vietų vengia.
Tabuizavimas primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus
„Problemos sprendimo dalis yra aiškus jos priežasčių įvardijimas – nepavykusi integracija ir kairiųjų elitų nenoras matyti susidariusių skaudulių. Tokia padėtis netoleruotina. Nesiruošiu susitaikyti su ja“, – po Frankfurto įvykių replikavo Bundestago krikščionių socialinės sąjungos grupės vadovas Stefanas Mülleris (CSU).
Nedažnai išgirsi, kad valdančiosios koalicijos partijos atstovas ataip atvirai įvardintų problemą. Dar santūresni šioje srityje „margos visuomenės“ ideologai žalieji ar kairuoliška „Die Linke“. Tiesa, esama ir išimčių. Žaliųjų partijos narys, Tiubingeno meras Borisas Palmeris pasisako prieš nevykusios integracijos tabuizavimą, dėl ko partiečių jau ne sykį buvo išvadintas naciu ir ragintas pereiti į dešiniąją „AfD“.
„Žmonės mato, kaip kas atrodo, ir pasidaro savo išvadas“, – po Štutgarto riaušių vėl „išsišoko“ B. Palmeris. Ir vis viena atviras to įvardijimas yra „morališkai stigmatizuojamas bei tabuizuojamas. Šios įžvalgos nevalia išsakyti, nors visi tai mato. Tai primena pasaką apie naujus karaliaus rūbus,“ – teigė jis interviu liberaliai konservartyviam žurnalui „Tichys Einblick“.
Tai – tik tipiška vyriškumo apraiška?
O štai meinstryminėse medijose dominuoja „naujų karaliaus rūbų“ diskursas. Po skandalingų įvykių tuoj skubama su pateisinančiais argumentais, kalbama apie tipišką jaunų vyrų elgseną.
„Jaunuoliams būdinga išmėginti, kaip toli galima eiti, kur yra ribos, tai – tipiška jų formavimosi dalis,“ – po Štutgarto riaušių dienraštyje „Stuttgarter Nachrichten“ aiškino juristė bei sociologė Annemarie Schmoll.
„Aš pats, beje, negaliu prisiminti, kad būčiau policininkus apmėtęs buteliais ar akmenimis ar ginčą su oponentu „sprendęs“ peiliu,“ – polemiškai pastebėjo Steffenas Melzeris, 15 metų treniravęs policijos pareigūnus.
Kitas dažnai pasitelkiamas pateisinantis argumentas – jaunų migrantų perspektyvos neturėjimas. Tai – jauni vyrai, kuriems išsivystė „disocialus asmenybės sutrikimas“, „jie nemoka valdyti afektų ir lengvai įsižeidžia“, jiems „trūksta ateities perspektyvos“, – suprasti ragino psichologas Hansas Hopfas.
Dabar prisidėjo dar vienas pateisinimo argumentas: dėl koronaviruso jaunimui labai sumažėjo galimybių švęsti, dėl to jauni žmonės, ypač gyvenantys ankštuose būstuose, telkiasi aikštėse ir gatvėse. Tačiau, anot Heseno vidaus reikalų ministro Peterio Beutho (CDU), uždaryti klubai bei diskotekos negali būti pateisinimas smurtauti prieš policiją.
Koronaviruso krizė išties suveikė kaip katalizatorius, – pripažįsta konfliktų tyrinėtojas S. Luftas. Tačiau esama ir kitos psichologinės priežasties: 2015–2016 m. į Vokietiją atvykę jauni vyrai dabar yra nusivylę, nes neišsipildė jų gerokai per aukšti lūkesčiai, nes jų šansai šalies darbo rinkoje pasirodė besantys menki. „Tai – pralaimėtojai, laikantys save visuomenės aukomis ir dėl to norintys su šia visuomene kovoti“, – aiškino S. Luftas.
Mus drabsto purvais, o po to sako, kad mes – purvini
Atmosferą kaitino ir pastaraisiais mėnesiais policijai ypač aktyviai keliami „apibendrinti kaltinimai rasizmu bei rasiniu profiliavimu“, – pirmadienį radijo kanalui „HR-Info“ sakė Frankfurto policijos viršininkas G. Bereswillas. JAV policijos smurto atvejai buvo „vienas prie vieno perkelti vokiečių policininkams“.
Dėl to policijos pareigūnai, pastarosiomis savaitėmis mėginę kontroliuoti užsienietiškos išvaizdos asmenis, tuoj pat būdavo išvadinami rasistais. Ir ne tik pačių kontroliuojamųjų. Su kaltinimais ir priekaištais skubėdavo įsikišti ir asmenys iš šalies, – informavo Štutgarto policijos atstovas spaudai Johannesas Michaelis von Gillhausenas.
Ir nors, kaip rodo apklausos, policija pasitiki net 86 proc. šalies gyventojų, tačiau medijose ir politinėje kairėje policijai pilasi priekaištai ir įtarimai. „Policininkams susidaro įspūdis: mes drabstomi purvais, o po to turim klausytis priekaištų: jūs – visiškai purvini“, – susierzinimo neslėpė Vokietijos policijos profąjungos vadovas Jörgas Radekas.
Neslėpė jo ir Frankfurto policijos viršininkas G. Bereswillas, pirmadienį sužinojęs, kad visi 39 po Frankfurto riaušių suimti asmenys vėl laisvi: „Tai – nuvilia ir yra pragaištingas signalas mūsų pareigūnams.“
Frankfurte – tik dar vienas vulkano išsiveržimas
Per pastaruosius metus šalyje susikaupė daug kartėlio. Ir ne vien dėl agresyvaus dalies jaunų migrantų elgesio, bet ir dėl neadekvačiai nuolaidžios teisėsaugos, dėl politikų bei medijų nenoro matyti akivaizdžias problemas.
„Net jei tai politiškai nėra pageidaujama, pasakyti būtina: Kas pastariaisias metais lankėsi mūsų didmiesčių centruose bei prekybos gatvėse, tas gavo pajusti agresyvią nuotaiką, sklindančią iš šių jaunų vyrų. Dabar sprogsta tai, kas kaupėsi ne vienerius metus. Mūsų policininkams ši nepatogi tiesa buvo patiekta. Buteliais. Į galvą. Tai turi liautis!“ – pirmadienį laikraštyje „Bild“ emocingai reikalavo Danielis Cremeris.
O Heseno žemės parlamentaras, krikščionis demokratas Ismailas Tipi, gimęs ir augęs turkų imigrantų šeimoje, savaitgalio įvykius Frankfurte vadina tik dar vienu vulkano išsiveržimu ir netiki tais, kurie dabar dedasi nustebę, – esą, tai nelaukta ir netikėta.
„Raudonų linijų peržengimas, išpuoliai prieš policijos pareigūnus, valstybės tarnautojus, greitųjų pagalbų darbuotojus bei gaisrininkus buvo tik laiko klausimas. Mano paties rinkiminė apylinkė neseniai pateikė liūdną pavyzdį, kai Dycenbacho (Heseno žemės rajoninio miesto – red.) ugniagesiai ir policininkai buvo įvilioti į pasalą ir apmėtyti akmenimis bei Molotovo kokteiliais.“
Niekina valstybę, kurioje patogiai įsitaisė
„Jei mūsų teisinė valstybė dabar nenubus ir nepademontruos griežtumo, tuomet mūsų visuomenėje laužyti tabu taps taisykle, išpuoliai prieš valstybės tarnautojus bus toleruojami, o peržengti raudonas linijas netrukus bus taip natūralu, kad niekam tai nė neužklius“, – perspėja I. Tipi.
Daug karčios tiesos pastarosiomis dienomis išsakė ir spaudos skaitytojai. Tiek prasminiais akcentais, tiek ir tonu tipiškas šis žurnalo „Cicero“ skaitytojos Ellen Wolf komentaras po straipsniu apie riaušes Frankfurte:
„Išties susidaro įspūdis, tari šie jauni vyrai niekina mūsų kultūrą ir mūsų valstybę, nors labai gerai joje įsikūrė ir naudojasi visu tuo, ką gero mūsų šalis jiems teikia. Natūraliai kyla klausimas, kaip ilgai mes norėsim ir galėsim tai ištverti? Savo elgesiu jie kursto rasizmą ir išansktinius nusistatymus tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu, taip prisidėdami prie mūsų visuomenės skaldymo. Jie turi laimę gyventi laisviausioje, socialiausioje, teisingiausioje valstybėje, o atsidėkoja už tai nepagarba, arogantišku elgesiu ir kvailu įžūlumu“.
Nesunku įsivaizduoti, kad panašiai galvoja ir jaučia nemaža dalis šalies gyventojų. Tik nedaug kas, ypač iš atsakingas pareigas užimančių asmenų, drįsta atvirai apie tai kalbėti, jei nenori būti pastatytas į dešinįjį kampą – drauge su „Alternatyva Vokietijai“.