1918 m. gripo atmaina, pasaulio istorijoje geriau žinoma ispaniško gripo vardu, išplito labai greitai. Liga savo kelyje nušlavė visus - ir senus, ir jaunus, o aršiausiai virusas puolė 20-30 metų žmones. Skirtingais duomenimis manoma, kad gripu užsikrėtė trečdalis pasaulio gyventojų. Mažiausiai 50 mln. žmonių taip ir neišvydo gražesnio rytojaus, o moderniųjų laikų istorijoje ši daugiausiai aukų nusinešusi pandemija tapo globalia tragedija.
Ko gero daugelis mano, kad dėl savo vardo kilmės virusas prasidėjo Ispanijoje, tačiau taip nėra. Ispaniškas gripas smogė pačiu netinkamiausiu metu: kuomet žmonija vylėsi jog pragaras žemėje pagaliau baigėsi, nematomas žudikas į kapus nuvarė daugiau žmonių, nei keturis metus apkasuose trukęs pats I Pasaulinio karo pragaras.
Manoma, kad epidemija pratrūko 1918 m., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Daugelis istorikų sutinka, kad konfliktas galėjo paskatinti greitą ligos plitimą. Antisanitarinės sąlygos apkasuose skatino aibės ligų protrūkius, o ir maisto daviniai tikrai nebuvo subalansuoti pagal aukščiausius mitybos standartus. Tai išsekino fronto vyrų imuninę sistemą, todėl jie buvo lengvai pažeidžiami infekcinių ligų. Karių gretose išplito užkratas vadintas “la grippe” vardu. Deja, nors po trijų dienų nuo susirgimo daugelio sveikata pagerėdavo, kito ryto sulaukdavo ne visi, rašo livescience.com.
Karas taip pat prisidėjo prie žaibiško ligos išplitimo po pasaulį. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija senkančus vyrų rezervus gausiai pildė šauktiniais iš Afrikos, Azijos, Kanados, Indijos, Australijos ir Okeanijos kolonijų. Atitarnavę gripo židiniu tapusiuose apkasuose jie užkratą išsivežiojo atgal į visus atokiausius pasaulio kampelius.
Ypatingai skaudžiai virusas smogė Indijai, kur virusas įvairiais skaičiavimais pasiglemžė nuo 12, iki 17 milijonų gyvybių (apie 5 proc. populiacijos). Karo su imperine Vokietija išvarginta Britanija negalėjo skirti dėmesio eidemijos pažabojimui, dauguma britų gydytojų tarnavo fronte, o ligoninių infrastruktūra buvo apleista. Pandemijos protrūkis smarkia iskatino indų nusivylimą britų valdymų ir kurstė atsiskyrimo nuotaikas.
Nationalgeographic.com pateikia ir kitą ligos plitimo kelią, bei galimai pirminę infekcijos kilmės vietą. Istorikas Markas Humphries, iš Niufaundlendo Memorialinio universiteto Kanadoje teigia, kad 96 tūkst. kinų darbininkų buvo mobilizuoti į Vakarų fronto linijų tranšėjas, talkinti britų ir prancūzų kariams Pirmojo pasaulinio karo metais. M. Humphries savo ataskaitoje nurodė, kad 1917 m. lapkritį, šiaurinėje Kinijos dalyje buvo užfiksuotas kvėpavimo takų ligos protrūkis, kurį po vienerių metų Kinijos sveikatos apsauga pripažino identišką ispaniškam gripui.
Taip pat jis aptiko ir medicininių įrašų, kuriuose rašoma jog 3000 iš 25 000 kinų darbininkų 1917 m. per Kanadą buvo siųsti į Europą jau po karantino savo šalyje. Daugelis jų skundėsi būtent gripo simptomais. Tokiai išvadai pritaria ir istorikas Christopheris Langfordas teigdamas, kad mirtingumas nuo ispaniško gripo Kinijoje buvo mažesnis nei kitose šalyse dėl to, jog liga čia pasireiškė anksčiau ir žmonės spėjo įgauti imunitetą.
Ispanija yra viena pirmųjų valstybių, kurioje buvo nustatyta ši epidemija. Karo metais šalis liko neutrali ir daugelis istorikų mano, jog dėl laisvo spaudos žodžio (Ispanijoje nebuvo taikyta griežta cenzūra spaudai), laikraščiai galėjo skelbti apie ankstyvuosius ligos atvejus. Kariaujančios šalys įvedusios griežtą spaudos cenzūrą draudė skelbti bet kokias demoralizuojančias žinias. Todėl žmonės užkratą ir pavadino “ispanišku gripu” klaidingai manydami, kad liga prasidėjo būtent ten.
Čia beje vis dar tebegyvena ir paskutinysis (Ispanijoje) 1918 m. pandemijos liudytojas, 105-erių senolis Jose Amael Pena. Per gripo epidemiją jam tebuvo 4-eri metai. Infekcija mažame Luarca žvejų miestelyje nusinešė 500 gyvybių (iš 2000 miestelio gyventojų). Jis tapo vieninteliu iš septynių savo šeimos narių užsikrėtusiu gripu, tačiau laimei tuomet dar visai jaunas berniukas sėkmingai pergyveno šį virusą.
Šiandien senolis stebėdamas jau kitą, koronaviruso pandemiją, ragina būti itin atsargiems: – „Nenoriu, kad pasikartotų ta pati tragedija. Tai reikalauja per daug aukų“, – sako Jose.
Žaibiškai pratrūkęs koronavirusas metė amžiaus iššūkį žmonijai, toliau plisdamas iš vienos šalies į kitą ir sėkmingai keldamas didžiulį susirūpinimą. Tuo tarpu spaudoje atsiranda nemažai diskusijų apie COVID-19 ir ispaniško gripo panašumus, tačiau New York Times medicinos ir mokslo žurnalistė Gina Kolata rašo, kad ligos yra skirtingos. Baimė panaši, tačiau medicininė tikrovė - ne.
Prieš šimtą metų pasaulis buvo visiškai kitoks, nei yra šiandien. Gydytojai žinojo egzistuojant virusus, tačiau jiems niekada neteko susidurti akis į akį su vienu iš jų. 1918 m. buvo neįmanoma patikrinti pacientų, kuriems pasireiškė lengvi ligos simptomai, todėl nebuvo galimybės iš anksto jų karantinuoti. Buvo be galo sudėtinga aptikti viruso pėdsakus, o gripas išplitęs po visus miestus sėjo milžinišką sumaištį. Taipogi ir patys medikai neturėjo pakankamai apsaugos priemonių, o respiratorių, kurie šiandien padeda apsisaugoti nuo COVID-19 pavojaus tuomet dar nebuvo, rašo nytimes.com.
Ispaniško gripo mirtingumas siekė mažiausiai 2.5 proc., todėl jis buvo gerokai plėšresnis nei įprastas gripas. Kaip ir koronavirusas, ši liga buvo itin lengvai užkrečiama, todėl žaibiškai išplito visame pasaulyje. Mokslininkų nuomone, dar gerokai iki ispaniško gripo pandemijos, siautėjo kita gripo atmaina, tačiau ji nebuvo tokia agresyvi. 1918-ųjų vyresnioji karta, pergyvenusi ankstesniąją ligą, galimai jau turėjo stipresnį imunitetą naujajai grėsmei atremti. Vaikai susidurdavo su kitomis virusinėmis ligomis - tymais ir vėjaraupiais, todėl daugumos jų ispaniškasis žvėris pasigailėjo. Taigi labiausiai pažeidžiami buvo iš pažiūros pačiame jėgų žydėjime buvę jauni, 20-30 metų žmonės.
Ispaniškasis gripas taip pat pasižymėjo tuo, kad aukosdažniausiai mirdavo ne nuo paties gripo ar jo komplikacijų, o nuo per didelės organizmo imuninės sistemos reakcijos. Virusas iššaukdavo tokį neproporcingą imuniteto atsaką, kad organizmas imdavo gaminti tiesiog per daug antikūnių kovai su virusu. Didžiulis antikūnių skaičius nusėsdavo plaučiuose, juose imdavo kauptis vanduo ir auka paprasčiausiai nuskęsdavo. Svartoma, kad galbūt dėl perdėtai stipraus imuninės sistemos atsako kaip tik ir mirdavo jaunesnio amžiaus žmonės. Jų imuninė sistema ir atsakas į virusą buvo stipriausi.
Naujasis koronavirusas, skirtingai nei ispaniškas gripas, pavojingiausias yra vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems gretutinėmis ligomis, teigia ligų kontrolės ir prevencijos centras - Centers for Disease Control and Prevention. Nors šiandien medicina yra gerokai pažangesnė nei prieš šimtmetį ir galima atlikti daugiau tyrimų, dėl nepaliaujamo viruso plitimo ligoninėse pacientams gali tiesiog neužtekti vietų. Vakcinos deja kol kas irgi teks palūkėti. Nors šiose lenktynėse jau varžosi bent 35 kompanijos ir akademinės institucijos - viskas nebus taip paprasta, rašo theguardian.com.
Ar koronavirusas bus toks pat plėšrus kaip ir ispaniškas gripas kalbėti dar anksti, nes pastarasis siaubūnas pasaulyje siautėjo ištisus du metus, o COVID-19 palyginti neseniai pradėjo medžioklę. Žinome tik tiek, kad abu medžiotojai pasirodė iš Kinijos.
Tuo tarpu „MyHeritage“ tyrinėtoja Elisabeth Zetland, sekdama koronaviruso plitimą, paralelių tarp epidemijų ieškojo istorinėje spaudoje. Ir ką gi – žmonių savisaugos metodai lieka tokie patys. Taip, sveikatos apsaugos sistema anuomet nebuvo tokia efektyvi, jau nekalbant apie sunaudotus milžiniškus medicininius išteklius Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau medikai gerai suprato kaip lengvai yra užkrečiama liga, ir kaip svarbu žmonėms laikytis atokiau vienas nuo kito. Vakcinos nuo gripo juk tada nebuvo, todėl visos pastangos mažinti viruso plitimą buvo akcentuotos į asmens higieną ir žinoma – karantiną.
Pirmuosiuose laikraščių puslapiuose nuolat mirgėjo raginimai kuo dažniau plauti rankas, dėvėti kaukes, vengti viešų susibūrimų ir griežtai laikytis karantino. Žinoma atsirasdavo ir lengvabūdiškai į tai žiūrinčių piliečių, todėl spauda tokius drąsuolius be gailesčio traukė per dantį. Šiandien už karantino pažeidimus taikomos nemažos baudos. 1918 m. pratrūkus pandemijai taip pat stigo ir apsauginių kaukių, todėl kai kurie laikraščiai net spausdindavo žmonėms instrukcijas, kaip jas pasigaminti patiems.
Tačiau net ir tokiu masinės suirutės laikotarpiu, buvo sėkmingų pavyzdžių. Štai muilo gamintojas Lifebuoy Soap, sugebėjo išpešti dvejopos naudos. Ankštose JAV didmiesčių erdvėse XX a. pradžioje buvo ideali aplinka virusui plisti, rašo E. Zetland. Siekdami didinti produkcijos pardavimus ir šviesti visuomenę apie higienos teikiamą naudą, 1918 m. Lifebuoy išplatino ištisą galybę reklaminių skelbimų laikraščiuose visose Jungtinėse Valstijose. Gamintojas ir šiandien stoja į kovą su koronavirusu, o mes karantino metu taip pat dažnai girdime priminimus, kodėl yra svarbu plauti rankas.
Taigi, kol nėra vakcinos - griežtai laikomės atstumo, nešiojame kaukes ir plauname rankas. Pasirengimo epidemijoms koalicijos vadovas Londone Richard Hatchett sako, kad svarbiausia tokiose situacijose yra laikas. Karantinas veiksmingiausias tuomet, kai yra įvedamas dar nespėjus užsikrėsti 1 proc. gyventojų, kad kliniškai sveiki viruso nešiotojai neperduotų ligos silpnesniems. Tada epidemiją lengviau suvaldyti šalies viduje. Bet koks delsimas ir karantino nesilaikymas tokiais atvejais gali būti mirtina klaida. Reporteris Michael J. Coren primena kodėl.
Nepaisydama Pirmajam pasauliniam karui besirengiančių savo kareivių perspėjimų apie jų gretose išplitusį gripą, Filadelfijos miesto valdžia 1918 m. surengė viešą karinį paradą. Pažiūrėti įspūdingo reginio susirinko per 200 tūkst. žmonių. Prabėgus vos trims dienoms, visų Filadelfijos ligoninių lovos buvo perpildytos sergančiais ir mirštančiais pacientais, kurie užsikrėtė ispanišku gripu...