Nors Cz. Miloszo knygoje „Gimtoji Europa“ gausu paties rašytojo gyvenimo detalių, ji nėra vien asmeninės patirties kronika – tai veikiau visos tuometinės Rytų Europos (arba, kaip sako lenkai, nenorintys būti tapatinami su Rusija - centrinės Senojo žemyno dalies) inteligentijos gyvenimo metraštis, teigia Cz. Miloszo biografijos ir „The New York Times“ straipsnio autorius Andrzejus Franaszekas.
Šioje knygoje, kaip ir kituose savo kūriniuose, daug dėmesio Cz. Miloszas skyrė totalitarizmo, antisemitizmo ir nacionalizmo temoms, kurios Europos intelektualams rūpėjo ne vieną praeito amžiaus dešimtmetį.
Knygos „Gimtoji Europa“ autoriaus politinės prognozės gali atrodyti kiek senstelėjusios, bet tai nėra tiesa. Ypač tai matosi dabar, po minimos konferencijos praėjus vos 6 metams.
Buvo draskomas ideologinių prieštarų
Kažkas yra pasakęs, kad per visą savo gyvenimą Cz. Miloszui teko savomis akimis regėti ir XX a. pragarą, ir kartkartėmis atsidurti to paties laikmečio siūlomame rojuje, tad nekeista, kad jo kūryboje istorija skleidžiasi it dantiška vizija.
Cz. Miloszo vaikystė sutapo su Pirmojo pasaulinio karo baisybių paženklintu atotrūkiu nuo XIX a. epochos. Kurį laiką būsimas poetas gyveno Vilniuje (tuo metu Lenkijos okupuotoje dabartinės Lietuvos sostinėje) ir netruko suvokti, ką žada čia pat, už rytinės Lenkijos sienos, vykstantys procesai, būtent – skausminga ir kruvina carų valdomos imperijos transformacija į Sovietų Sąjungą.
Pasak A. Franaszeko, kaip ir daugelis jaunų intelektualų, Cz. Miloszas laikėsi kairuoliškų pažiūrų, tačiau tuo pat metu buvo draskomas ideologinių prieštarų.
Trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje visoje Europoje pagreitį įgavo dvi totalitarinės ideologijos – komunizmas ir fašizmas.
Nors abiejų šalininkai deklaravo susirūpinimą žmonijos ateitimi ir žarstė teisingumo įtvirtinimo bei rojaus Žemėje sukūrimo pažadus, viskas, ko ėmėsi, gerokai skyrėsi nuo skelbiamų užmačių – po ideologine vėliava besidangstančių veikėjų valia myriop buvo pasiųsti milijonai žmonių.
Cz. Miloszui buvo lemta tapti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto liudininku, nes gyveno vokiečių okupantų žudynių be gailesčio siaubiamoje Lenkijoje. Viename iš žinomiausių savo eilėraščių „Campo dei Fiori“ poetas jautriai užsimena apie pragaištingas 1943 m. Varšuvos geto sukilimo pasekmes.
„Komunizmo išdavikas“
Po karo keletą metų Cz. Miloszas gyveno Jungtinės Valstijose. Čia jis dirbo diplomatu, atstovaujančiu naujai, komunistų valdomai Lenkijai.
Gyvendamas Jungtinės Valstijose lenkų literatas įniko į Williamo Faulknerio romanus, su entuziazmu vertė Wystano Hugh Audeno ir Thomaso Stearnso Elioto poeziją.
Vis dėlto, nors širdžiai malonių užsiėmimų stoka skųstis, atrodytų, negalėjo, akistata su, jo požiūriu, vartotojiška, bedvase visuomene jam buvo itin sudėtinga, rašo A. Franaszekas. Nesugebėdamas pritapti nei prie komunizmo, nei prie kapitalizmo šalininkų, Cz. Miloszas domėjosi Paragvajaus krikščionių bendruomenės pasaulėvaizdžiu.
1951 metais, kad ir nerimaudamas dėl pasekmių, Cz. Miloszas pasitraukė į Prancūziją. Tada ir prasidėjo jo, kaip migranto, išeivio kelias.
Kartkartėmis komunizmo idėjų išdaviku laikomo menininko Paryžiaus intelektualai šalinosi kaip raupsuotojo. Albertas Camus buvo vienas iš nedaugelio Prancūzijos rašytojų, palengvinusių ilgų atskirties ir vienatvės valandų paženklintą Cz. Miloszo tremtį.
Kad ir kaip būtų, būtent šiuo laikotarpiu Cz. Miloszas parašė vieną žymiausių ir populiariausių savo darbų – 1953 metais išleistą traktatą „Pavergtas protas“ („Zniewolony umysl“).
Knygoje autorius bando atsakyti į klausimą, kodėl šitiek daug jo kartos menininkų ir intelektualų pasidavė komunizmo idėjoms ar bent apsimetė jomis tikį.
Paveiki ideologija, jo nuomone, yra raminanti ir visa užgožianti priemonė, malšinanti slapčiausias mūsų baimes ir daranti įtaką mūsų gyvenimui.
Knyga „Pavergtas protas“ atnešė Cz. Miloszui tarptautinį pripažinimą, nors pats, kaip poetas, jis jautėsi kiek nesmagiai dėl tapatinimo su sovietų politikos analitiku.
Mintys dabar itin aktualios
Galbūt prieš dešimt metų veikalą „Pavergtas protas“ ir būtų galima apibūdinti kaip praeitam šimtmečiui būdingą totalitarizmą narstančią analizę, tačiau per dešimt pastarųjų metų gavome įsitikinti, kad Cz. Miloszo įvardyti manipuliavimo proto galiomis mechanizmai lig šiol veiksmingai taikomi įvairiose pasaulio šalyse.
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad dėl jų bėdų arba visos tautos nesėkmių kalti konkretūs priešai, kuriuos, prireikus, būtų galima be vargo nurodyti. Jie įtiki ideologijomis, demonizuojančiomis liberalus, komunistus, kapitalistus, žydų tautybės žmones arba, kaip dabar ypač populiaru, migrantus ir musulmonus.
Pasak A. Franaszeko, Cz. Miloszo pateikta analizė svarbi todėl, kad taiko į gerokai platesnes temas nei vien komunizmas, fašizmas ar net apskritai politinė ideologija.
Prieš pat savo gyvenimo pabaigą Cz. Miloszo knygą „Pavergtas protas“ kartu su studentais skaitė ir analizavo Didžiosios Britanijos istorikas Tony Judtas.
Jo manymu, esama daugybės skirtingų ideologijų, kurioms, kad ir pasyviai, pasiduodame, ir begalė melagysčių, kuriomis nesąmoningai tikime.
Pavyzdžiui, dažnas mano, kad materialinė gerovė gali suteikti laimę, naujausia „iPad“ versija – gyvenimo pilnatvę, socialinis tinklas „Facebook“ neleis jaustis vienišiems, todėl visa tai turint tikrai pavyks išvengti nuoskaudų ir nusivylimo.
Daugelis Cz. Miloszo neviltį gilinusių politinių ir socialinių virsmų, taip pat baimės ir neapykantos apraiškų, vėl kartojasi. Knygoje „Gimtoji Europa“ poetas pasakoja kelionės po ketvirtojo dešimtmečio Prancūziją istoriją ir pamini, kaip teko eiti į Šveicariją vedančiu tiltu, ant kurio kabojo užrašas „Čigonams, lenkams, rumunams ir bulgarams eiti draudžiama“.
Jokia paslaptis, kad šiandien rastųsi begalė tokių, kurie, surašę kitas tautybes, panašų įspėjimą mielai užkabintų prie savo valstybių sienų. Beje, tai pasakytina ne vien apie Europą.
Statysime tiltus ar sienas?
Žmonijos istoriją, galima sakyti, formuoja ir lemia du vienas kitam prieštaraujantys procesai: vieno tikslas – tiesti tiltus, o kito – statyti sienas. Tiltai artina, leidžia geriau vieniems kitus pažinti – juos galima palyginti su kelio pradžia ar net tęsiniu. Sienos – priešingai – atitveria ir skiria.
Nepaisant to, kad teikia saugumo jausmą, jos formuoja ir pasirengusių gintis mentalitetą, stiprina įsitikinimą, kad visa, kas yra anapus, kelia grėsmę.
Cz. Miloszas be galo kritiškai vertino siauras nacionalistines savo tėvynainių pažiūras, todėl daugelis jautė jam priešiškumą ir laikė jį tėvynės išdaviku.
Cz. Miloszas ne kartą tvirtino tikįs, kad lenkai, lietuviai, žydai ir rusai tikrai galėtų sugyventi draugėje. Tai įrodo ilgametė paties Cz. Miloszo bičiulystė su rusų poetu Josifu Brodskiu ir lietuvių poetu, vertėju bei literatūrologu Tomu Venclova.
Kaip tvirtina Cz. Miloszo kūrybą ir gyvenimą tyrinėjęs A. Franaszekas, jo gimtojoje Lenkijoje praeito amžiaus pabaigą ir šio pradžią butų galima be jokių išlygų pavadinti tiltų tiesimo laikmečiu. Šiandien, deja, visur apstu individų, norinčių apsitverti tiek fizinėmis, tiek politinėmis sienomis.
Suniveliuota visuomenė
Sunku suvokti, kodėl tokios piktžaizdės kaip fanatizmas, prievarta, neapykanta, baimė ir nesaugumo jausmas vėl išvešėjo. Ar prieš keletą metų kas nors būtų atspėjęs, kad žymusis George‘o Orwello romanas „1984-ieji“ vėl taps labiausiai portale „Amazon“ graibstoma knyga?
Daugiakultūrės visuomenės vizija pamažu blėsta: politikų kalbos vis labiau primena išvien nacionalistinį diskursą, nebenorima atvirai diskutuoti, taikstomasi tik su besąlygišku pritarimu asmeninėms pažiūroms.
Remiantis knygoje „Pavergtas protas“ pateiktomis įžvalgomis, tokia pozicija suponuoja gana paprastus siekius – išgyvendinti iš aplinkos visus nepažįstamus elementus, eliminuoti prieštaraujančius ir nepritapėlius, suniveliuoti visuomenę ir aptverti ją aklinomis sienomis.
Savo straipsnyje A. Franaszekas teigia, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje, nepaisant pastaraisiais metais konstatuojamo akivaizdaus suklestėjimo, begalė lenkų įsivaizduoja, kad gyvena prasčiau nei kiti, ir taip yra todėl, kad juos kažkas apmulkino. Galbūt vokiečiai? Gal rusai? O gal žydai? Dėl šios priežasties jie balsuoja už kraštutinių dešiniųjų sparną.
Nenumaldomai daugėja jaunimo, panašiai kaip ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje demonstruojančio nepakantumą svetimšaliams, skanduojančio šovinistinius, neapykantą imigrantams, kairiesiems ir homoseksualams deklaruojančius šūkius. Pasitaiko, kad, pavyzdžiui, išdaužomi imigrantams priklausančių kavinių langai... Tad kiek liko laukti, kol bus pradėtos deginti knygos?
Prieš aštuoniasdešimt metų Cz. Miloszas perskaitė Thomaso Manno romaną „Užburtas kalnas“ (Der Zauberberg). Tai įvyko tuo metu, kai daugelis jo amžininkų netikėjo demokratija, su pašaipa žvelgė į knygos herojų Lodoviką Setembrinį ir buvo linkę stoti jo oponento Leo Naftos, niekinusio laisvę ir toleravusio diktatūrą, pusėn. Atrodo, šiandien L. Naftos pažiūros vėl populiarios.
Cz. Miloszo biografijos autorius A. Franaszekas prisipažįsta, jog būdamas universiteto dėstytoju ir keleto knygų apie poeziją autoriumi nedaug tegali padaryti, kad situacija pasikeistų, bet bent ragina studentus perskaityti knygą „Gimtoji Europa“ – juk Cz. Miloszas rašė nūnai aktualiomis temomis, tokiomis kaip ksenofobija, vietinių ekonominių ir politinių krizių kaltininkų paieškos, apgaulingų idealų garbstymas, tuščių pažadų apie būsimą gerovę ir ramybę vaikymasis.
Kai taip lengva susivilioti netikrų pranašų kerais, reikia būti itin budriems, kad protai netaptų pavergti.
