Per daug dažnai inauguracinės kalbos būdavo kupinos tokios sudėtingos retorikos, kad nesulaukdavo atgarsio amerikiečių širdyse, protuose ir nuotaikose, mano A. Bowenas. Tos kalbos tapo gana formalios, gerai suprantamos Vašingtono elitui, tačiau mažai ką sakančios milijonams amerikiečių.
Daug amerikiečių 2016 m. lapkričio 8 d. balsavo už pokyčius. Jie atmetė vis labiau nuo tikrovės atitrūkusį universalizmą, kurį propagavo prezidentas B. Obama ir buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, ypač kai jų darbo vietos vis dažniau buvo perkeliamos į užsienį, jų bendruomenės vis dažniau susidurdavo su grėsme bei smurtu, o jų tapatybė ėmė prarasti kontūrus.
Sausio 20 d. JAV prezidentas D. Trumpas suformulavo žinią, kuri atitinka tą nerimastingą nuotaiką ir kuri buvo skirta pirmiausiai visiems tiems, kurių dėka jis pateko į Baltuosius rūmus. Nors D. Trumpas gavo mažiau rinkėjų balsų už savo varžovę, jam pavyko į savo pusę palenkti valstijas, kuriose jam reikėjo pergalės, kad užsitikrintų reikiamą balsų skaičių rinkikų kolegijoje.
Anot A. Boweno, prezidentas D. Trumpas išsikėlė tikslą suvienyti šalį vadovaudamasis viena vizija, pagrįsta amerikietišku patriotizmu ir nacionalizmu. Paprastai kalbant, jo žinia buvo tokia: nesvarbu, kas jūs, iš kur jūs ir už ką balsavote. Svarbiausia – bendros vertybės, kurios vienija visus amerikiečius. Norint užtikrinti gerovę, laisvę ir galimybes, nepakanka vien būti lyderiu tarptautinėje sistemoje – būtinas stabilumas ir gerovė šalyje.
JAV, A. Boweno žodžiais, galbūt ir vaidino svarbiausią vaidmenį pasaulyje, užtikrino gerovę Vašingtonui ir jo sąjungininkams užsienyje, skleidė savo vertybes tarptautiniu mastu, tačiau izoliuotas savo mažame pasaulėlyje šalies politinis elitas nebesugebėjo užtikrinti, kad šalies interesai išliktų svarbiausi, ir neskyrė pakankamai dėmesio skylėtoms sienoms, prastėjančiai infrastruktūrai, dideliam prekybos deficitui ir radikaliojo islamo grėsmei.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi pasaulio tvarka JAV suteikė galimybę klestėti daugiau kaip pusę amžiaus, tačiau kartu lėmė vis didesnį šalies pažeidžiamumą ir neįveikiamus prieštaravimus. Per savo inauguraciją prezidentas D. Trumpas pabrėžtinai siekė atsiriboti nuo tokio kurso, rašo A. Bowenas.
Jo atsisakymas administraciją formuoti taip, kaip buvo įprasta iki tol, mėginimas atsiriboti nuo Vašingtono politinio elito, antiintelektualizmas, pritarimas netradicinėms idėjoms – visa tai yra kartais kiek chaotiškas ir dažnai kone mėgėjiškas bandymas nustatyti naujas žaidimo taisykles. JAV nepasikeis, jei Vašingtonas liks toks pat.
Ar prezidentui D. Trumpui pavyks, klausia A. Bowenas. Nemaža dalis žiniasklaidos – nuo „The Washington Post“ iki „The New York Times“ – jau yra pasirengusios skelbti D. Trumpo prezidentavimo nekrologą, tačiau nurašyti naująjį prezidentą būtų trumparegiška ir neproduktyvu.
Kaip pažymėjo istorikas Niallas Fergusonas, JAV su Didžiąja Britanija vis dar neišsivadavo iš populizmo bangos, kilusios po 2008 m. finansų krizės, nuo kurios smarkiai nukentėjo visa tarptautinė sistema. Mintis, kad šios maištingos nuotaikos ir pokyčių siekis galiausiai baigsis Donaldo Trumpo pralaimėjimu, atspindi norą nepaisyti tikrovės.
Prezidentui D. Trumpui gali pasisekti, jei jis daugeliui darbininkų klasės amerikiečių, kuriuos, jų manymu, B. Obama ir H. Clinton buvo palikę likimo valiai, suteiks galimybių ir užtikrins gerovę. Svarbiausia, ar D. Trumpas per savo prezidentavimą sugebės įgyvendinti savo kampanijos idėjas. Šiuo atžvilgiu labai svarbios bus pirmosios 100 dienų.
A. Boweno manymu, Platesnis klausimas yra toks – kokia kryptimi žengs JAV, jei D. Trumpui pavyks? Išskirtinis dėmesys JAV interesams gali padėti užtikrinti šalies stiprybę bei klestėjimą ir suteikti galimybių daugeliui amerikiečių. Tačiau, jei kartu nebus gerai apgalvotas ir tinkamai užtikrinamas JAV vaidmuo pasaulyje, JAV gali tapti izoliuota ir neįtakinga tarptautinėje sistemoje.
Jei Vašingtonas nerems ir nestiprins savo dabartinių sąjungų arba jei visame pasaulyje pradės veikti neprognozuojamai, JAV gali tapti valstybe, kuri, panašiai kaip Singapūras, pasikliauja tik savo jėgomis ir susitelkia vien į savo reikalus. Tačiau galiausiai tai reikštų, kad Jungtinės Valstijos netektų įtakos, kuri yra reikalinga norint tarptautinę sistemą pritaikyti savo poreikiams. Tikėtina, kad JAV gali atsisakyti globalinės lyderystės teikiamos naudos ir Pekinui bei Maskvai suteikti galimybę perrašyti tarptautinės sistemos taisykles savo naudai. Taip JAV, nepaisant jos vidinės stiprybės, galiausiai prarastų savo pozicijas ir pralaimėtų kitoms šalims, kaip kažkada nutiko Spartai.
Tad artimiausių ketverių arba aštuonerių metų iššūkis yra susijęs ne tik su tuo, kaip įgyvendinti pokyčius šalyje, bet ir kaip užtikrinti, kad naująja stiprybe šalies viduje JAV pasinaudotų tam, kad prisidėtų prie sau palankios tarptautinės sistemos kūrimo ir taip užtikrintų ilgalaikę JAV lyderystę.