Vidaus politikoje jis prisidarė daugiausiai žalos, pasiūlydamas bausti moteris, kurios darosi abortą. Tiesa, sulaukęs milžiniškos kritikos, iškart poziciją pakeitė netgi du kartus. Įgūdžiai keisti nuomonę netgi gretimuose sakiniuose jam padeda, kritikus išmuša iš vėžių, o gerbėjams nerūpi.

Ar taip pat ignoruoti derėtų ir jo užsienio politikos idėjas, kurių šią savaitę pažėrė kaip niekada daug ir kurių dalis neturi nieko bendra su tikrove? Įsitikinęs, kad Amerika per daug moka už sąjungininkus, o šie įprato būti zuikiais, D. Trumpas siūlė atsisakyti NATO, o Azijos sąjungininkams kurti branduolinį ginklą. Visa tai būtų galima „nurašyti“, jeigu jis būtų vienintelis, keliantis Amerikos atsitraukimo idėjas. Šiaip ar taip, tokią politiką įsuko dar Barackas Obama.

Kad D. Trampas pernelyg nesirūpina laikytis vienos nuomonės, aišku seniai. Šią savaitę jis pats sau pakenkė tiek, kiek dar nebuvo pakenkęs niekas, net jo ginčas su popiežiumi. D. Trumpas tai padarė vieninteliu sakiniu televizijos kanalo MSNBC debatuose – moterys turi būti baudžiamos už abortą.

„Turi būti kokia nors bausmė“, – tvirtino jis, o po to kilusią audrą pamėgino numalšinti triskart keisdamas nuomonę – iškart pareikšdamas, kad spręsti turi valstijos, paskui – kad atsakomybė tenka gydytojams, o galiausiai – kad įstatymų nereikia keisti. „Įstatymai dėl abortų nustatyti seniai, ir tokie liks, kol bus pakeisti“, – galiausiai nutarė D. Trumpas.

Kad D. Trumpui netrukdo faktai, irgi aišku seniai – kai jo kampanijos vadovas suimtas, nes daugelio aplinkinių ir saugumo kamerų akivaizdoje užsipuolė įkyrią žurnalistę, magnatas pareiškė, kad įrašuose nieko nėra.

Turėję kantrybės ištirti visus respublikonų favoritų pareiškimus per penkias darbo dienas (o tai 4,5 valandos jo kalbų) leidinio „Politico“ žurnalistai aptiko, kad neteisybę jis pasako maždaug kas penkias minutes. Nuo niekuo nepagrįstų pasigyrimų ir išpūstų skaičių iki melagysčių ir nepelnytų įžeidinėjimų.

Kai antradienį „The New York Times“ paskelbė ilgą, per du kartus darytą jo interviu apie užsienio politiką, D. Trumpas pranoko save – sugebėjo nuomonę pakeisti per keliolika sekundžių: pareikšti, kad dėl prasto branduolinio susitarimo kaltas ir Iranas, ir Amerika.

Panašią poziciją jis išreiškė ir dėl Ukrainos – koks skirtumas, kad Vokietija vadovavo taikos deryboms ir Minsko susitarimui, D. Trumpas iš pradžių pasiskundė, kad nei Vokietija, nei Ukrainos kaimynės nieko nedaro. Tada, nors B. Obamos administracija šiuo klausimu buvo pabrėžtinai vangi, pasiskundė, kad tik Amerika kovoja už Ukrainą. Galiausiai, nors Ukraina ir jos kaimynės jau pusantrų metų beldžiasi ir neprisibeldžia iki B. Obamos, kad šie tiektų ginklų, D. Trumpas pasipiktino, jog iš Amerikos niekas nieko neprašė ir apie tai nekalbėjo.

D. Trumpas gyvena visatoje, kuri lygiagreti tikrovei, tačiau jo siūlymai politikai kur kas pavojingesni negu šiaip keistų teiginių srautas iš respublikonų favorito lūpų. Jau daug savaičių jis piktinasi, kad Amerika neproporcingai daug moka už sąjungininkus, o šie tėra zuikiai, bet „The New York Times“ interviu šią idėją išplėtojo iki audros visoje Rytų Azijoje, kai pareiškė, kad Japonija ir Pietų Korėja nuolat prašosi apginamos, ir taip visą laiką nebus – tegu ginasi pačios, jei reikia – tekuria ir branduolinį ginklą. Paskui, dėl šios pozicijos, D. Trumpas, žinoma, persigalvojo: „Ne, aš sakiau, kad paliksiu taip, kaip yra dabar, bet jie turi mokėti teisingą dalį“.

B. Obama, kaip tik sukvietęs penkias dešimtis pasaulio lyderių į dar vieną susitikimą branduolinio ginklo plitimui pažaboti, iškart susitiko su Japonijos ir Pietų Korėjos vadovais, sakydamas, kad visų trijų saugumas susijęs. Sutartys iš tiesų įpareigoja jas ginti, bet Baltieji rūmai užsipuolė pačią idėją didinti branduolinių skaičių – ji prieštarauja septynių dešimtmečių politikai, kad jų turi mažėti. „Pareiškimai byloja, kad juos padaręs asmuo nedaug žino apie užsienio politiką, branduolinę politiką ir Korėjos pusiasalį. Ir apie pasaulį apskritai. Kuluaruose apie tai kalbėjomės“, – tvirtino B. Obama.

Jau antrą savaitę Trampas aiškina, kad aljansas nebereikalingas, nes yra pasenęs ir nepritaikytas svarbiausiam nūdienos uždaviniui – kovoti su terorizmu. Jis gal ir nepastebėjo, kad NATO kaip tik dešimt metų kovojo su terorizmu per didžiausią savo istorijoje operaciją Afganistane. „Kalbame apie NATO, kuri, beje, kaip sakau, nebereikalinga“, – tvirtino D. Trumpas, vėliau deklaravęs esantis NATO gerbėjas.

Jam paprieštaravo kitas pretendentas į JAV prezidento postą Johnas Kasichas, kuris tvirtino: „Jis pasiūlė, galima sakyti, išardyti NATO, bet nebegaliu nustatyti, kokia jo pozicija šiandien. Antai aš manau, kad NATO reikia stiprinti.“

Net Lietuvos prezidentė Vašingtone turėjo ką pasakyti D. Trumpui. „Paprastai nekomentuoju jokių politikų žodžių savo šalyje ar išorėje, bet galiu tik patvirtinti, kad NATO mums buvo svarbi, yra svarbi ir bus labai svarbi ateityje dėl daugelio priežasčių.

„New York Times“ rašo, kad D. Trumpas tiesiog laiko visą ligšiolinę pasaulinę sistemą vienu dideliu sąmokslu, kurio tikslas – apiplėšti Ameriką, ir kurį reikia suardyti, kad Amerika vėl taptų didi, sugriauti dabartines taisykles, kurios Jungtines Valstijas ir daro nepakeičiamomis, ir paskatinti ginkluotis įvairius regionus.

Dar daugiau, atsisakydamas paaiškinti, kaip elgtųsi, ar naudotų branduolinį ginklą Europoje, jis, pasak portalo „Vox“, rodo, kad Amerika turėtų panėšėti į piktavalę valstybę ir būti neprognozuojama.

Aljansus verslininkas matuoja pinigais, bet jam atrodo svetimos verslo koncepcijos, kad investicijas dera saugoti, o mokėti draudimą kartais labiau apsimoka negu išlaidauti šalinant padarytą žalą. Jis skundžiasi, kad dabar partneriai Ameriką išnaudoja: esą ji gina visus, net už dyką, ir išleidžia kur kas daugiau negu kiti.

„Mes mokame taip neproporcingai daug už NATO, mus apiplėšia kiekviena NATO šalis, nes jos nemoka beveik nieko, dauguma jų. Mes mokame didžiąją dalį išlaidų“, – deklaravo D. Trumpas.

Jungtinės Valstijos iš tiesų moka tik 22 proc. NATO biudžeto, o Vokietija 15 proc., todėl tokius teiginius „Washington Post“ vadina vidutinišku melu.

„Žmonės kreipia dėmesį į Amerikos rinkimus. Likusiam pasauliui išties svarbu, ką darome. Ir net šalyse, įpratusiose prie karnavalų savo politikoje, iš Amerikos rinkimų norima blaivumo ir aiškumo. Jos supranta, kad Jungtinių Valstijų prezidentas turi žinoti, kas vyksta pasaulyje“, – kalbėjo B. Obama.

Bet skaičiuojant išlaidas gynybai, Amerikos išlaidos tris kartus viršija visų kitų NATO sąjungininkių lėšas, tad jau ir dabartinė Jungtinių Valstijų administracija septintus metus perspėja Europos šalis, kad jos negali kliautis vien Amerikos karine galia. O ir pats B. Obama neseniai sąjungininkes pavadino zuikiais, nors NATO vadovas sausį pasidžiaugė, kad dėl Rusijos grėsmės pernai Europos šalys pagaliau liovėsi mažinti išlaidas gynybai.

Tai, kad Pentagonas šią savaitę paskelbė apie didžiausią po Šaltojo karo pajėgų Europoje didinimą ir moderniausios ginkluotės siuntimą, pasak „Wall Street Journal“, tik grubesniu būdu primena, kad iki šiol Amerika jas mažino, ir būtent B. Obama pradėjo atsitraukimą, kurį dabar siūlo D. Trumpas.

Todėl net jei respublikonų pretendento žodžiai atrodo kaip iš lygiagrečios tikrovės, net jei nebeaišku, kuri jo pozicija tikroji, net jei jis abejoja pačiomis pamatinėmis pokario taisyklėmis pasaulyje, ir net jei nesupranta, kad atsisakydamas mokėti už sąjungininkus, kada nors gali turėti mokėti nepalyginamai didesnę kainą už karą, tai nebėra taip svarbu.

Nors pasaulis tampa pavojingesnis, pavargusi nuo tarptautinių įsipareigojimų ir karų Amerika linkusi užsisklęsti, ar jai vadovautų Nobelio taikos premijos laureatas, ar su tiesa susipykęs verslininkas – ir jei sąjungininkai tai mėgins ignoruoti, bus patys kalti.