Profesoriaus manymu, valiutos karas, kurį, labiausiai tikėtina, sumanė Baltieji rūmai, nutaikytas ne tik į Kiniją, kuri jau senokai įtarinėjama nesąžiningu žaidimu kovoje dėl pasaulinės lyderystės, bet ir į Vokietiją. Istorikas darydamas tokias prielaidas remiasi JAV Nacionalinės prekybos tarybos vadovo Peterio Navarro sausio 31 d. pasisakymu, kai šis teigė, kad Vokietija naudoja savo valiutą siekdama eksploatuoti savo kaimynes ir JAV.
Anot H. Jameso, panašu, kad Baltieji rūmai tiek Europos Sąjungą (ES), tiek ir pinigų sąjungą, kurioje kaip bendroji valiuta naudojamas euras, vertina kaip Vokietijos interesų apsaugos ir jos valdžios plėtimo mechanizmą.
„Ši Vokietijos baimė tuo pačiu yra keista paranojos ir idėjų išraiška, turinti ilgą istoriją, įtvirtintą autoritetingų ekonomistų ir politinių žaidėjų požiūryje“, - mano profesorius. Pirmą kartą tokios kritikos pažerta buvo dėl Europos monetarinės sistemos, tapusios euro zonos pirmtake. Vokietijai mesti kaltinimai dėl Europos monetarinės sistemos, o vėliau ir euro zonos, suteikusių šiai šaliai galimybę siekti ekonominės viršenybės Europoje XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, o štai prieš šimtmetį panašus karinis planas žlugo“, - reziumuoja mokslininkas. H. Jamesui atrodo keista, kodėl ši teorija visada buvo itin populiari Jungtinėje Karalystėje (JK) ir JAV, bet ne kontinentinėje Europoje.
„Sukelti kaimyninėms šalims nacionalinio bankroto pavojų – ne pats geriausias stabilaus klestėjimo kūrimo būdas, - ironizavo jis. – Vokietijos požiūriu, bendrosios valiutos tikslas buvo ne vien tik palengvinti kasdienių operacijų atlikimą, bet ir įveikti tam tikrų valstybių nerimą dėl nefiksuotųjų valiutų sąveikavimo suteikiamų privalumų“, - teigia teksto autorius.
P. Navarro savo ruožtu kritikuodamas sumažintą euro vertę žeria kaltinimų pinigų sąjungai vadindamas ją priemone sumažinti realią Vokietijos markės vertę.
Straipsnio autoriaus teigimu, iš tikrųjų Vokietijos sprogstamoji jėga slypi vidaus politikos aspektuose. „Bundesbankas kelia didelius reikalavimus Pietų Europai tarpbankinėje sistemoje TARGET2”, - priminti linkęs H. Jamesas. Jo įsitikinimu, TARGET2 disbalansas Vokietijos naudai nėra tikslinga Berlyno vykdoma politika ir tėra pinigų nuotėkio iš Pietų Europos padarinys, pasireiškęs po to, kai Europos centrinis bankas pamėgino stimuliuoti jos augimą supirkdamas bankų aktyvus (t. y. pasitelkdamas kiekybinį švelninimą).
Pats kiekybinio švelninimo mechanizmas, anot istoriko, atsirado dėl Pietų Europos ir JAV spaudimo, siekiant euro gelbėjimo priemonių priėmimo. Dėl šios priežasties, vokiški TARGET2 reikalavimai atsirado dėl vidinės sistemos logikos, o ne dėl to, kad Vokietijos valdžia ar šalies nacionalinis bankas mėgintų kuo nors manipuliuoti.
P. Navarro ir D. Trumpo reikalavimai itin efektyvūs, nes yra nutaikyti į pagrindinę Vokietijos pozicijos politinę silpnybę. Pietų Europai keliamų reikalavimų TARGET2 augimas nenuspėjamas ir nepopuliarus Vokietijoje. „Vokietijos mokesčių mokėtojams gresia potencialiai didelė sąskaita, bet ji bus pateikta tik euro kracho atveju“, - patikslino istorikas.
Anot teksto autoriaus, JAV puldinėjimai naudingi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kritikams ir padeda ruošiantis priešrinkiminei kampanijai Vokietijoje, kurios pagrindu taps dvi temos – euras ir pabėgėliai, o JAV vyriausybė prisiims opozicijos vaidmenį.
Jei euras griūtų, Europa kaip konkurentė taptų silpnesnė, o vidinis jos nestabilumas ankstesnių nacionalinių konkuravimų išlaisvinimo kontekste augtų. „Anksčiau Amerika įžvelgė Europoje stabilumo privalumą nestabiliame pasaulyje, - reziumavo teksto autorius. – Naujasis matymas nori europietiško nestabilumo tiek politine, tiek ir ekonomine prasme.“