Savo teiginių jis nepagrindžia jokiais rimtais argumentais.
Savo straipsnyje „Europa 2035 metais: iš atvirų CŽV ir GRU šaltinių“ jis tvirtina, kad Europos šalių sienos, kurios atrodo nepajudinamos, yra kur kas silpnesnės negu tos vidinės ribos, kurios savo laiku skyrė Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos šalis.
Pasak jo, Skandinavija teritorinių pokyčių neturėtų patirti. Netgi Alandų salų, kurių gyventojų daugumą sudaro švedai, klausimas istoriškai parodė, kad protestantiškoji Europa moka išspręsti praktiškai visus ginčus, sako autorius. Tačiau jis mano, kad ryškių pokyčių gali įvykti Baltijos šalyse.
I. Lesevo teigimu, susilpnėjus Europos vienybei ir sustiprėjus politinei Vokietijos galiai, teritorijos, kuriose dominuoja rusakalbiai gyventojai (Narvos rajonas Estijoje ir Rytų Latvija su centru Daugpilyje), gali atitekti Rusijai.
Baltarusijos apskritai gali nelikti, mano autorius. Praktiškai jos nėra ir dabar, o iki 2035 metų ji gali tapti tokia etnine Rusijos provincija kaip Uralas ar Pavolgė. Esminių pokyčių gali įvykti ir Ukrainoje, teigia I. Lesevas.
Tačiau jis pažymi, kad rimtai vertinti tokių teritorinių prognozių nereikėtų. Jis pabrėžia, kad jos gali išsipildyti tik susidėjus daugybei faktorių ir, visų pirma, sustiprėjus socialiniam bei politiniam nestabilumui Europos žemyne. Tačiau galimybė, kad 2035 metais politinis Europos žemėlapis priartės prie tokio vaizdo, vis dėlto egzistuoja, ir tai reikia turėti galvoje, pabrėžia autorius.
Igoris Lesevas – 32 m. ukrainiečių rašytojas. Nuo 2002 metų jis dirbo Ukrainos parlamentaro, komunistų lyderio Piotro Simonenkos padėjėju. 2006 metais I. Lesevas buvo atsakingas už „Litvino bloko“ viešuosius ryšius, o nuo 2007 metų yra Taraso Ševčenkos universiteto Filosofijos fakulteto aspirantas.
