Šiandien daugumai amerikiečių skamba naiviai štai šie Johno F. Kennedy ištarti žodžiai: „Laisvė yra nedaloma, o kai vienas žmogus nelaisvas, nelaisvi yra visi“. G. Kasparovo manymu, tai, kad JAV vyriausybė ne vieną dešimtį metų efektyvią užsienio politiką grindė itin aukštais idealais, atrodo lygiai tiek pat tolima, kaip ir pasaulis be išmaniųjų. Kaip teigia straipsnio autorius, dabar praktiškai tikrinamas Ronaldo Reagano įspėjimas: „Visada egzistuoja rizika, kad ne vėliau nei ateinančioje kartoje laisvė žus“.
G. Kasparovas mano, kad griuvus Berlyno sienai ir žlugus SSRS JAV įgavo didesnę nei kada anksčiau pasaulinę galią ir įtaką. „Vis tik vietoje to, kad pasinaudotų ja ir suformuotų naują pasaulinį mechanizmą, kuris apsaugotų ir skleistų demokratiškas vertybes ir žmogaus teises (būtent tokių priemonių skubos tvarka ėmėsi Harry Trumanas, siekdamas sulaikyti Staliną), laisvas pasaulis pasielgė taip, lyg kova būtų laimėta kartą ir visiems laikams“, - rašo jis.
„Dar blogiau, kad mes Rusijoje ir daugybėje kitų valstybių, visai neseniai atgavusių nepriklausomybę, padarėme tokią pat klaidą. Taip veržėmės į šviesią ateitį, kad neišnarpliojome niūrios mūsų praeities“, - rašo G. Kasparovas, patikslindamas, kad nebuvo nei komisijų, skirtų tiesai atskleisti, nei liustracijų, nei patraukimo atsakomybėn už represijas. Rinkimai neišgyvendino jėgos struktūrų valdžios, sovietinė valdininkų kasta išsaugojo savo galybę.
Jo teigimu, reformos Rusijoje buvo laipsniškos, jas lengvai eksploatavo žmonės, kuriems buvo leista būti šalia valdžios, o Rusijos ekonomika virto ne laisva rinka, o nesąžiningu aukcionu. Straipsnio autoriaus manymu, į valdžią atėjęs dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nesusidūrė su didesniais trikdžiais, kurie kliudytų jo instinktyviam troškimui performuoti Rusiją pagal savo įsivaizdavimą – KGB stiliumi. Rusai manė, kad demokratijos pažadai virto išdavyste, bijojo prievartos ir korupcijos. „Kiekvienas žingsnis, kurį V. Putinas darė ir po kurio nesulaukė jokių padarinių, skatino jį žengti dar ir dar vieną“, - teigia G. Kasparovas.
Jis apgailestauja, kad Europa ir JAV neprisiėmė lyderių vaidmens, nors tuo istoriniu periodu tai buvo labai reikalinga. „Rusija beveik neginčijamai buvo paskelbta SSRS įpėdine, o 1997 m. netgi gavo trokštamą vietą G7. V. Putinas iš pradžių šia dovana pasinaudojo, siekdamas patvirtinti savo kaip demokrato įvaizdį, o vėliau – tam, kad atskleistų veidmainiškumą laisvojo pasaulio lyderių, kurie ir toliau jam pataikavo, o jis tuo metu iš pagrindų griovė Rusijos demokratiją“, - teigiama straipsnyje.
Netgi šiandien dalis Vakarų lyderių giria V. Putiną, jį vadindami stipriu lyderiu. „Esminė Šaltojo karo tezė, kurioje teigta, kad JAV ir likusi laisvo pasaulio dalis sustiprins savo saugumą ir sustiprės dėl judėjimo pirmyn demokratijos ir žmogaus teisių srityje, dabar Vakaruose yra užmiršta, dominuoja bendradarbiavimo ir moralinio sulyginimo idėjos“, - rašo jis.
G. Kasparovo įsitikinimu, dešiniosios diktatūros (Taivanas, PAR, Portugalija, Čilė) nesudėtingai perėjo prie energingos demokratijos ir laisvos rinkos. „Kairiųjų režimams sekasi kur kas prasčiau, socializmas – lyg autoimuninis virusas, sunaikinantis visuomenės gebėjimą apsiginti nuo tironų ir demagogų“, - rašo jis. Autoriaus manymu, šių procesų priežastis – socialistinių režimų tikinimai, neva asmeninė laisvė nieko nereiškia.
G. Kasparovas siūlo palyginti XX a. devintąjį dešimtmetį ir mūsų laikus. „Šaltojo karo laikų susipriešinimas pagimdė daugybę mitų, bet būta ir nuoširdžių nerimavimų dėl šimtų milijonų žmonių, gyvenusių už „geležinės uždangos“, likimo. Vakarų gyventojai dažnai klausdavo, ar gali kaip nors padėti, o štai šiandien, vyraujant izoliacionizmui ir meilikavimams, tokių dalykų tenka išgirsti nedažnai.
Mūsų laikais diktatūra nevertinama kaip atskira problema, nors iš tikrųjų tai – dominuojanti krizė, galinti sukelti daugybę kitų problemų, įskaitant karą, terorą ir pabėgėlių srautus. Šaltojo karo architektai suprato, kad patvarios taikos nustatyti nepavyks, jei nebus sulaikoma SSRS ir jei nebus jai priešinamasi kiekviename žingsnyje. Tai yra pamoka, kuri yra pamiršta kaip ir daugybė kitų.“ – liūdną tiesą konstatavo jis.
„Internetas turėjo sujungti gyvas sielas ir apšviesti tamsiuosius užkaborius visoje planetoje, tačiau šviesa atsispindėjo ir pasimatė galingiausių pasaulio valstybių veidmainiškumas bei apatija. Krymas aneksuotas, Ukraina patyrė įsiveržimą, „Islamo valstybė“ stiprėja, Alepas tuštėja ir niekas iš mūsų negali tvirtinti, kad tai jiems nebuvo žinoma. Galime tik pripažinti, kad mums tai nerūpėjo.“ – tęsė G. Kasparovas.
„Globalizacija pateikė laisvojo pasaulio priešams paprastų būdų plėsti savo įtaką taip, kaip nebūtų galėjusi nė įsivaizduoti sovietinė vadovybė, tačiau Vakarai neteko noro ginti save ir savo vertybes.“ – reziumavo jis.