„Nuo septintojo dešimtmečio nacionaliniai jausmai tiek dešinės, tiek ir kairės pakraipos politikams buvo įtartini – olandai buvo linkę matyti save kaip europiečius ar pasaulio piliečius. Jei girdavo Olandiją, tai kaip tik dėl jos kosmopolitinio charakterio ir dėl rėksmingo nacionalizmo nebuvimo. Nyderlandai buvo etaloninė šalis, vedanti į postnacionalinę ateitį,“ – analizuoja Nimwegeno universiteto politologas Koenas Vossenas.
Priešrinkimines nuotaikas Olandijoje stebintys užsienio žurnalistai stebi priešingą tendenciją: visos partijos dabar kalba apie imigrantų integracijos gerinimą ir apie tai, kad būtina ginti olandiškas tradicijas bei vertybes. Gal tai ir yra tas „patriotizmo pavasaris“, kurį neseniai olandams pranašavo Geertas Wildersas? Jo pastarųjų metų sėkmė privertė ir politinio vidurio partijas imtis ilgai ignoruotų temų, griebtis jiems neįprastos patriotinės retorikos.
Partijos Nyderlanduose, pasak sociologo André Krouwelo, dabar lenktyniauja ne ekonominių klausimų, o kultūrinės tapatybės srityje. „Žmonės labai sunerimę, jie klausia: kas gi mes esame? Dėl imigracijos į Europą visi supanašėjome, mūsų identitetas nusilpo. Praradome savo senąją religinę tapatybę. Nebesame tikri, ką iš tikro reiškia būti olandu,“ – tapatybinio nerimo diagnozė.
Panašius simptomus visuomenėje Geertas Wildersas įvardino dar 2005 metais, kai grįžęs iš politinės stažuotės JAV, paskelbė „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuria atsiribojo nuo olandų politinio elito bei kvietė piliečius išvien kovoti „už Nyderlandų kaip aiškiai atpažįstamos nacijos išsaugojimą“, nes šalis dabar „yra pasirengusi savo šimtmečių senumo šaknis paaukoti multikultūralizmui, kultūriniam reliatyvizmui bei europinei supervalstybei.“
Renacionalizacija kaip atoveiksmis globalizacijai
G. Wilderso politinių nuostatų esmę sudaro pasipriešinimas imigracijai ir viršnacionaliniam bendradarbiavimui, kuriuose jis įžvelgia grėsmę tautinei tapatybei, – konstatuoja vienas geriausių šio politiko žinovų šalyje, politologas Koenas Vossenas.
Nors G. Wilderso priešas numeris pirmas yra islamas ir musulmonai, tačiau jo kritika neaplenkia ir europiečių imigrantų. Ypač dažnas taikinys – lenkai, rumunai ir bulgarai, – pastebi K. Vossenas. Tarkime, Wilderso parlamentinė frakcija vyriausybei yra pateikusi siūlymą užverti darbo rinką šių Bendrijos šalių piliečiams. Be to, jo supratimu, imigrantams turėtų būti taikoma programa „Dirbk arba dink“ (Werken of Wegwezen).
K. Vossenas pamini ir daugiau G. Wilderso siūlymų, kuriais šis norėtų stiprinti olandų tapatybę bei ugdyti šalies gyventojų nacionalinį pasididžiavimą, tarkime, mokyklose įvesti kasdienę vėliavos pakėlimo ceremoniją, skirti daugiau valandų šalies istorijos bei kultūros kursui. Tokios renacionalizacijos tendencijos vertintinos kaip atoveiksmis globalizacijai, kaip gręžimasis nuo didžiųjų erdvių prie savos valstybės ir jos kultūros.
Nuotaikos už pseudoliberalaus fasado
Didžiai kairiųjų liberalų nuostabai, Wilderso neonacionalizmas rado ganėtinai platų atgarsį visuomenėje. Galima būtų sakyti ir atvirkščiai: savo programa Wildersas atsiliepė į dalies olandų nuotaikas: baimę, netikrumo jauseną, nusivylimą jų girdėti nenorinčiais politikais. Kaip rodo naujausi sociologiniai tyrimai, 40 procentų šalies gyventojų baiminasi, kad dėl imigracijos šalis gali prarasti savo nacionalinę tapatybę.
„Tokie atviri ir tolerantiški, kokiais dešimtmečius rodėmės esą pasauliui, veikiausiai niekad ir nebuvom, – sako politikos filosofas Paulas Frissenas. – Tokio populisto kaip Wildersas raginimą nebesislėpti už pseudoliberalaus fasado daugelis olandų priėmė kaip išsilaisvinimą.“
Kad valdžioje esančios partijos ilgą laiką stengėsi nematyti realiai egzistuojančių problemų, nurodo ir sociologas Friso Wielega: „Anksčiau mums Nyderlanduose atrodė, kad integracijos požiūriu esame pavyzdinga tauta. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais suteikėme migrantams pakankamai galimybių organizuotis mūsų visuomenėje įprastu būdu.“ Tačiau lūkesčiai nepasiteisino – radosi paralelinės visuomenės. „Kai tai pastebėjome, jau buvo per vėlu. Daugelyje miestų išryškėjo didžiulės problemos su migrantais. Ilgą laiką jos buvo nutylimos. Apie jaunų marokiečių nusikalstamumą tiesiog buvo nevalia kalbėti. Išdrįsusieji tuoj atsidurdavo dešiniajame kampe.“
Posūkio tašku tapo politinės žmogžudystės
Įžengus į XXI amžių, pirmasis šiuos tabu laužyti ėmėsi ekscentriškas, atvirai homoseksualus publicistas Pimas Fortuynas. Pasak olandų žurnalisto Joriso Luyendijko, anuomet susidarė įspūdis, kad Fortuynas vienintelis ryžosi ginti atvirą visuomenę, keldamas esminį, bet daugeliui pažangių Vakarų politikų nepatogų klausimą: „Ar saugi išliks atvira, laisva ir lygiateisiškumu grindžiama visuomenė, kasmet priimdama šimtus tūkstančių imigrantų iš šalių, neturinčių šios atvirumo, laisvės ir lygiateisiškumo tradicijos?“ 2002 gegužį, artėjant parlamento rinkimams, jį atviroje gatvėje nušovė gyvūnų gynimo partijos aktyvistas, pašalindamas „grėsmę demokratijai“, kaip Pimą Fortuyną vadino valdančiosios koalicijos politikai, – prisimena J. Luydendijkas Olandiją sukrėtusią pirmąją politinę žmogžudystę.
2004 metais sekė antroji politinė žmogžudystė, kurios auka tapo režisierius, aistringas žodžio laisvės gynėjas Theo van Goghas. Islamistas Mohammedas Bouyeri Amsterdame vidury gatvės perpjovė jam gerklę ir peiliu prie krūtinės prismeigė grasinimą mirtimi filmo bendraautorei, politikei, eksmusulmonei Ayaan Hirsi Ali. Spėjama, jog imtis kruvino keršto žudiką paskatino imamas, prieš tai mečetėje prakeikęs menininką už jo filmą „Submission“, kuriuo kritikuojamas islamo požiūris į moterį. Teismo procese žudikas aiškino, esą musulmonas turįs teisę „nukirsti galvą“ kiekvienam, įžeidusiam Alachą. Ir patikino: „Aš tai ir vėl daryčiau“.
Panašiu likimu profesionaliai sukurtame nukirsdinimo video grasinta ir G. Wildersui. Nuo to laiko jis priverstas gyventi konspiraciniuose būstuose, negali pasirodyti viešumoje be apsaugininkų. Už konkrečius planus nužudyti Wildersą Hagoje nuteistas jau ne vienas islamistas. Politologai svarsto, kad galbūt ir ta nuolatinė grėsmė prisidėjo prie G. Wilderso radikalėjimo.
Kasandros pranašystės apie Europon slenkantį islamą
G. Wildersas įsitikinęs: „Islamas nori mus sugriauti“. Pavojaus varpais jis skambina ne vien Nyderlandams, bet ir visai Europai: „Sykį islamui įsitvirtinus Vakarų Europoje, nebeliks laisvės, tada nebeturėsim ką rinkti, tada galios tik islamas ir šariatas.“ „Islamo ideologija yra ko gero netgi pavojingesnė už nacionalsocializmą,“ – sakė jis pirmame išsamiame televizijos interviu prieš rinkimus. Ir reikalavo uždrausti Koraną bei uždaryti mečetes.
Kaip nurodo K. Vossenas, teorinį pagrindimą savo niūrioms pranašystėms politikas rado kai kurių islamologų darbuose, fundamentalėjantį ir radikalėjantį islamą vertinančiuose kaip totalitarinę ideologiją, prilygstančią komunizmui bei fašizmui. Ypač didelę įtaką jam darė daugelio studijų apie islamą autorė Bat Ye'or: suokalbio bruožų turinti jos Eurabijos teorija aiškina, jog masinė imigracija iš musulmoniškų kraštų esanti sąmoninga Europos kolonizavimo bei pavergimo strategija.
Dar 1999 metais G. Wildersas antriesiems Nyderlandų parlamento rūmams pateikė išsamų tyrimą apie islamistinio ekstremizmo pavojus. Jis rėmėsi užsienio ir vidaus ekspertų studijomis, pokalbiais su atsakingais asmenimis, tarp kitų – su Donaldu Rumsfeldu. Paklaustas žurnalistų, ką bendro tai turi su olandų gyvenimo kasdienybe, Wildersas anuomet atsakė: „Tenykštis ekstremizmas reiškia pavojų ir Europai bei Nyderlandams. Ateinančiais dešimtmečiais jis netgi taps didžiausia problema, nes su migracija ekstremizmas ateis ir pas mus.“
Pastarųjų metų įvykiai Europoje, žemyną sukrėtę teroro išpuoliai, įvairiose ES šalyse didėjantis salafistų skaičius leidžia Wildersui jaustis teisiam. Jis tiesiog įtikėjęs savo misija: „Nesiliausiu kovoti prieš islamą, kol pasieksiu laisvę mūsų šalyje.“
Prieš jus sėdi įsiutęs musulmonas
Musulmonai sudaro maždaug 6 procentus 17 milijonų Nyderlandų gyventojų. 2008 metais vykdytos apklausos atskleidė, jog 56 procentai olandų vertina islamą kaip grėsmę. Wildersas sakosi kalbąs už „normalius“ olandus, už likimo valiai politinio elito paliktą „liaudį“, kuriai iki gyvo kaulo įkyrėjusi „islamizacija“.
Jis netiki vykusia musulmonų integracija į liberalią olandų visuomenę. Nors seno Olandijos uostamiesčio Roterdamo meras, Maroke gimęs praktikuojantis musulmonas Ahmedas Aboutalebas yra puikiausias tokios integracijos pavyzdys. Nuo 2008 metų jis sėkmingai rūpinasi miesto, kuriame gyvena 174 tautybių žmonės, stabilumu ir tvarka.
2015 metais, po islamistų įvykdyto teroro akto prieš prancūzų satyros leidinį „Charlie Hebdo“, A. Aboutalebas kreipėsi per televiziją į Europos bei Olandijos musulmonus: „Prieš jus sėdi Roterdamo meras, bet, nėra ko slėpti, ir įsiutęs musulmonas.“ „Protu nesuvokiama, kad žmonės taip atsisuktų prieš laisvę. Jei nenorite laisvės, kraukitės, dėl Dievo meilės, lagaminus ir eikit. Dinkit, jei Olandijoje negalite susitaikyti su mūsų visuomenės gyvenimo būdu.“
Tada daug kam patiko jo aiški pozicija, tiesūs žodžiai. Bet taip tiesiai kalbėti Roterdamo merui buvo lengviau – niekas negalėjo apkaltinti jo islamofobija ar rasizmu.
Provokacijos ir nepasitenkinimas iš abiejų pusių
Gertas Wildersas teigia, kad ir musulmonai „Olandijoje gali turėti fantastišką gyvenimą“, jei „jie laikosi įstatymų ir gerbia šalies konstituciją“. Jo paties tvirtinimu, jo islamo kritika remiasi musulmoniško mokymo „nežmoniškumu“, todėl jis ragina „nuosaikius musulmonus“ nusigręžti nuo šios „totalitaristinės ideologijos“. Akivaizdu, jog islamą šis politikas linkęs tapatinti su islamizmu, tuo provokuodamas visus šalyje gyvenančius musulmonus.
Islamas Europoje – daugiabalsis, radikalusis islamas – tik vienas jo balsų, tegu viešojoje erdvėje ir labiausiai girdimas. Tiesa, Olandiją teroro išpuoliai iki šiol aplenkė. Tačiau Nyderlanduose galiojančiomis laisvėmis nepatenkinti radikalūs musulmonai nesikrauna lagaminų ir nepalieka šalies, kaip to reikalvo Roterdamo meras. Nešini palakatais „Islamas užkariaus Europą“ ir „Šariatas Nyderlandams“ jie eina į miestų gatves masinėms demonstracijoms.
Į šią provokaciją meistriškas provokatorius Wildersas vasario pradžioje savo ruožtu atsiliepė kita provokacija: manipuliavo islamistų demonstracijos nuotrauka, tarp islamistų įmontuodamas kairiųjų liberalų partijos D66 lyderį Alexanderį Pechtholdą ir taip pašiepdamas jį dėl tariamos tolerancijos netolerantiškiems. D66 ir GroenLinks (Žalioji kairė) partijos postnacionalinę koncepciją laiko olandų tapatybės pagrindu, – aiškina Koenas Vossenas.
Įspėjimas skylančioms visuomenėms
Ligšiolinė olandų nuostata „gyventi ir kitiems leisti gyventi, kaip kas nori“ gerokai susvyravusi. Kaip parodė naujausias sociologo Koeno Damhuiso atliktastyrimas, Geerto Wilderso šalininkai nėra vien žemo išsilavinimo žmonės, bedarbiai ar socialinės pašalpos gavėjai. Ne mažiau populiarus jis ir tarp smulkių verslininkų, tarnautojų, pensininkų. Tyrėją ypač nustebino nemenkos jaunosios kartos simpatijos G. Wildersui.
Nauji sociokultūriniai tyrimai atskleidė ir pokyčius kitoje pusėje: 40 procentų turkų, marokiečių ir surinamų kilmės olandų Nyderlanduose nebesijaučia kaip namie. Ir tai ypač pasakytina apie aukšto išsilavinimo marokiečius, – pastebi Amsterdamo sociologė Jacomijne Prins. „Jie sako: mes viską darėme teisingai, ir vis viena liekame tik marokiečiai.“
Šiandien šalis suskilusi į įtūžusius vietinius olandus ir įtūžusius imigrantus. Panašų skilimą savo naujausioje knygoje „Lūžis: suskilusi Prancūzijos visuomenė“ analizuoja prancūzų sociologas bei islamo tyrinėtojas Gilles Kepelis: „Šiandien kaktomuša susiduria identitetai: vienoje pusėje – „tikri“ prancūzai, kitoje – kitai religijai priklausantys, kitakilmiai.“
„Klausimai, jaudinantys olandus, neduoda ramybės ir prancūzams, skandinavams, austrams, vokiečiams: jie sukasi apie pabėgėlių srautus, imigraciją, vidaus saugumą, politinį apsisprendimą ir kultūrinę tapatybę,“ – apibendrina Vokietijos dienraščio „Die Welt“ komentatorius Raineris Haubrichas. „G. Wildersas premjeru netaps, tačiau jis yra įspėjimas.“