„Mano manymu, tai, ką mes šiuo metu išgyvename, yra NATO smegenų mirtis“, pareiškė E. Macronas, nes „JAV ir jos NATO sąjungininkės nerodo jokio strateginių sprendimų koordinavimo“.
Pasak jo, Jungtinėms Valstijoms europiečių sąjungininkių interesai yra svetimi. Valdant prezidentui Donaldui Trumpui, islamistų terorizmą ir Rusijos veiksmus Ukrainoje JAV laiko Europos problemomis, nes tai vyksta Europos kaimynystėje, toli nuo JAV krantų.
Visa, ką daro JAV, yra gynybos skėtis mainais už įsipareigojimą pirkti JAV gaminius.
„Prancūzija tam nepasirašė“, – pabrėžė E. Macronas, aiškiai leisdamas suprasti, kad abejoja D. Trumpo įsipareigojimu laikytis NATO abipusio saugumo garantijos, kaip išdėstyta Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje.
Šis neužtikrintumas paaiškina E. Macrono pastangas į gynybos bendradarbiavimą, kuris, kaip pats pripažįsta, neatneš greitų rezultatų, įtraukti kuo daugiau Europos šalių. Tai taip pat paaiškina jo nenorą paklusti tam, ką jis vadina „tikrai griežta“ JAV pozicija Maskvos atžvilgiu.
Rusija, pasak E. Macrono, neturi ilgalaikės alternatyvos „partnerystės projektui“ su Europa, todėl europiečiai privalo su ja bendradarbiauti ir išsiaiškinti, kurias problemas galima spręsti nedelsiant (pavyzdys – kova su terorizmu), o kurias verčiau pradėti nuo taikios pozicijos (pavyzdys – kibernetinis karas).
Kad tai taptų įmanoma, E. Macronas yra linkęs aptarti, kokių garantijų Rusijai reikia, kad ji jaustųsi saugiau. Jis netgi sutinka kalbėti apie „ES ir NATO garantiją, kad sutartoje teritorijoje nebus imtasi jokių tolesnių veiksmų“.
E. Macrono pasaulėžiūra pasižymi akivaizdžia vidine logika, ypač jei JAV nėra visiškai ištikima sąjungininkė: „Mes turime teisę nebūti atvirai susipriešinę su savo draugų priešais“.
Šios logikos problema ta, kad ji, regis, remiasi ilgalaike Rusijos ir trumpalaike JAV galimybių vizija. Būtent tai menkina E. Macrono užsidegimą kurti europietišką gynybos bloką, kuris egzistuotų lygiagrečiai su NATO.
E. Macronas pokalbyje su „Economist“ pažymėjo, kad Rusija mato tik tris galimus strateginius pasirinkimus: būti supervalstybe, tapti Kinijos vasale arba „atkurti pusiausvyros su Europa politiką“.
Anot E. Macrono, galimas tik trečiasis pasirinkimas. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jaustųsi nepatogiai, leisdamas savo šaliai tapti jaunesniąja Kinijos partnere. O supervalstybės kelias sudėtingas, nes mažėjančiai, senėjančiai Rusijos visuomenei tai ne pagal jėgas, o V. Putino „identitetu grįstas konservatizmas“ neleidžia jam vykdyti „migracijos politikos“. Taigi lieka tik suartėjimas su Europa.
Tai – klaidingas požiūris. Visų pirma, Rusija yra pakankamai didelė pritraukti migrantų srautus. Oficialia gyventojų srautų statistika remtis neverta dėl bevizės politikos su buvusiomis sovietinėmis šalimis, tačiau Rusija yra šeštasis didžiausias tarptautinių migrantų perlaidų šaltinis – iškart po Vokietijos ir gerokai lenkiantis Prancūziją.
V. Putino ideologiniai konstruktai egzistuoja tik propagandos sumetimais. Jo tikroji politika yra nukreipta į Rusijos vedimą vienintelės didžios galios keliu. Jo ir užsienio reikalų patarėjų įsivaizdavimu Rusija neturi jokių kitų variantų.
Viena mėgstamiausių Rusijos prezidento citatų – kurią jis vartoja neva juokais – priklauso carui Aleksandrui III: „Rusija turi tik du sąjungininkus – savo armiją ir savo karinį jūrų laivyną.“
Šitaip nusiteikęs V. Putinas mielai priima bet kokias nuolaidas, kurias Europa gali jam pasiūlyti, tokias kaip E. Macrono įsikišimas, bandant Rusijai sugrąžinti balso teisę Europos Taryboje.
Tačiau europiečiai neprivers jo atsisakyti to, ką E. Macronas vadina „antieuropietišku projektu“, gimusiu iš jo „konservatizmo“. Europa V. Putinui nėra potenciali sąjungininkė. Ji tėra patogi aikštelė tam, ką jis laiko didžiuoju Rusijos ir JAV žaidimu.
V. Putino visagalybės projektas nebūtinai yra amžinas ir vis dar lieka galimybė, kad būsimasis Rusijos vadovas galvos apie Rusiją kaip apie dalį platesnio Europos projekto, kaip tai darė V. Putino pirmtakas Borisas Jelcinas kurį laiką po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Tačiau norint to sulaukti, reikia ypatingai toliaregiško požiūrio.
Situacija su JAV yra beveik absoliučiai priešinga. D. Trumpo izoliacionizmo projektas yra toks pat naujas, kaip ir jo prezidentavimas, ir nė vienas iš jo realių konkurentų demokratų 2020 m. rinkimuose nebūtų nusiteikęs jo tęsti.
JAV jau vykdo ilgalaikį bendradarbiavimo su Europa projektą, kuris prasidėjo nuo Marshallo plano ir Berlyno blokados ir nepasibaigė net su D. Trumpo atėjimu į valdžią, atsižvelgiant į stiprius ES ir JAV prekybos saitus.
Egzistuoja didelė tikimybė, kad kai D. Trumpas pasitrauks iš posto, nesvarbu, 2020-aisiais ar dar po ketverių metų, JAV bandys pataisyti tarpusavio santykius – ir Europai bus kur kas lengviau priimti jos draugystę, nei užmegzti bendradarbiavimo modelį su Rusija.
Kaip E. Macronas ir sako, darosi vis sunkiau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia narystė NATO ir su kokiomis grėsmėmis blokas pajėgtų kovoti. Tačiau tai yra veikianti struktūra, vykdanti realias karines operacijas ir praktikuojanti nacionalinių armijų koordinavimą; pats E. Macronas NATO narių sąveiką vadina „efektyvia“.
Lygiagrečios gynybos architektūros sukūrimas šiam veikiančiam mechanizmui galėtų pakenkti, nesvarbu, kiek kartų E. Macronas kartotų, jog bet koks ES karinis projektas jį tik papildytų.
Ar verta tokio projekto imtis vien dėl to, ką daugelis vertina kaip laikiną D. Trumpo grėsmę – ir vardan ilgalaikės draugystės su Rusija?
Tai esminis klausimas, verčiantis E. Macrono ES karines ambicijas apsiriboti pokalbiais, pilotiniais projektais ir šiokia tokia gynybos pramonės koordinacija.
Ryžtingesnis progresas bus įmanomas tik tuo atveju, jei „trampiškas“ elgesys JAV taps norma – ir jei Rusija staiga pasuks demonstratyviai proeuropietiška linkme, tarkim, pakeisdama savo dabartinę politiką Ukrainos atžvilgiu.
E. Macrono mintys skamba drąsiai, strategiškai, kartais netgi pranašiškai – tačiau jo geopolitiniai sprendimai nėra neginčijami nei visuotinai patrauklūs.
Visų pirma, jie neįrodomi. Šiuo metu laukimas atrodo patraukliau už karštligiškai kuriamą brangų ir politiškai abejotiną projektą. Tam, kad Europos geopolitinis perpozicionavimas taptų realybe, reikės kur kas daugiau nei iškalba.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.