Praėjus trims, o gal keturioms dienoms po užsirakinimo aklinai tamsioje vonioje, Richui Alati prasidėjo haliucinacijos. Jis ėmė matyti kambaryje skraidančius mažus baltus burbulus. Kad nusiramintų, ėmė įsivaizduoti esantis stebuklingame debesyje, kuriame jauku ir gera atsipalaiduoti. Jis suprato, kad vizijas reikia priimti. „Kitaip, – pasakoja jis, – galima ir išsigąsti.“
Tamsoje R. Alati užsidarė susilažinęs. Aiškumo dėlei, ko gero, reikia pasakyti, kad jis – profesionalus pokerio žaidėjas, rašo guardian.co.uk.
Pernai rugsėjo 10 d. amerikietis sėdėjo prie pokerio stalo „Ballagio“ Las Vegase su kolega, taip pat profesionaliu žaidėju Rory Youngu. Staiga jis paklausė Richo, už kiek šis sutiktų praleisti mėnesį visiškai izoliuotas nuo pasaulio, aklinoje tamsoje. Per valandą jie suderėjo lažybų sumą: 100 tūkst. dolerių (apytikriai 87 tūkst. eurų).
Tokią sumą R. Youngas neva turėsiąs sumokėti R. Alati, jei šiam pavyktų ištverti 30 dienų nuo garso izoliuotoje vonioje, į kurią neprasiskverbia jokia šviesa. Pagal susitarimą iš vietinio restorano jam turėjo būti tiekiamas maistas, bet patiekalai pristatomi nereguliariai, kad nebūtų įmanoma suvokti paros meto. Vonioje neturėjo būti nei televizoriaus, nei radijo, nei telefono – jokios galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu. Šiokį tokį komfortą čia turėjo užtikrinti tik jogos kilimėlis, masažinis kamuolys, levandų eteriniai aliejai (kaip ir priklauso voniai), taip pat cukraus ir druskos šveitiklis kūnui.
Nesėkmės atveju R. Alati būtų turėjęs pačiam sumokėti R. Youngui minėtą sumą.
„Nedalyvaučiau už jokius pinigus“
Pokerio žaidėjai garsėja tuo, kad lažinasi dėl visko iš eilės, bet šįkart, kai kurių žmonių manymu, lažybos buvo perdėm ekstremalios.
„Nedalyvaučiau tokiose lažybose už jokius pinigus“, – tuo metu pakomentavo profesionali pokerio žaidėja Danielle Moon Anderson.
Psichologas dr. Michaelas Munro, konsultavęs R. Youngą dėl lažybų sąlygų, pasakė štai ką: „Net jei jis ir ištvers 30 dienų, tai bus labai sunkus išbandymas jo psichikai – ne tik tuo metu. Gali likti ilgalaikių pasekmių.“
Psichologo įspėjimas ne iš piršto laužtas. Kalinimas vienutėje dažnai taikomas kaip bausmė, ypač Jungtinėse Valstijose, kur kaliniai vieni uždaromi 23 valandoms per parą.
Jungtinių Tautų Nelsono Mandelos taisyklės teigia, kad izoliavimas nuo socialinės aplinkos ilgesniam nei 15-os dienų laikotarpiui prilygsta kankinimui.
Psichiatras iš Wrighto instituto Berklyje Terry Kupersas įsitikinęs, kad pastaruoju atveju nebuvo įvertinta užsidarymo vienumoje rizika.
„Kaliniai, uždaryti vienutėje, patiria nerimą, pyktį, neviltį, taip pat didelę savižudiškų tendencijų riziką“, – sako jis.
Nors R. Alati eksperimentas skiriasi nuo kalinio vienutėje patirties – labiausiai tuo, kad R. Alati ketino užsidaryti savo noru ir kada tik panorėjęs galėjo išeiti, – vis dėlto R. Youngas nemanė, kad jis ištvers 30 dienų.
„Žmogaus protui tai per žiaurus išbandymas“, – sako jis.
Bet R. Alati tikėjo savo jėgomis. Jis buvo praktikavęs meditaciją ir jogą, tad neabejojo, kad šiame išbandyme jam padės patirtis tylos stovyklose.
Lapkričio 21 d. prie namo, kuriame turėjo prasidėti eksperimentas, susirinko minia draugų ir artimųjų. Atvyko ir R. Alati bei R. Youngo advokatai, taip pat operatoriai iš prodiuserių kompanijos, norinčios įsigyti istorijos transliavimo teises.
Dėl šios priežasties, taip pat dėl saugumo, visas lažybų eksperimentas turėjo būti filmuojamas.
R. Alato tėvui buvo suteiktas leidimas išlaisvinti sūnų iš savanoriškos izoliacijos, vos tik pasirodytų, kad jam, anot R. Alati, „nučiuožė stogas“.
20:05 val., R. Alati įžengus į vonią, stojo tamsa. Akimirką jis pastovėjo nejudėdamas. Tada atsigulė ir užmigo.
Pavojingų minčių virtinė
Vonios veidrodžiai buvo uždengti, kad nebūtų jokių atspindžių, o durys, nors ir neužrakintos, buvo užsandarintos, kad į vidų nepatektų nė trupučio šviesos. Tarp kriauklės ir spintelės buvo įspraustas čiužinys, priešais kriauklę šalia čiužinio buvo R. Alati jogos kilimėlis, o priešais jį – vonia.
„Mano atmintis labai gera“, – sakė R. Alati.
Prieš eksperimentą jis nuodugniai ištyrinėjo patalpą, tad kai pabudo aklinoje tamsoje, galėjo įsivaizduoti aplinką. Vyras nusprendė daryti tai, ką paprastai daro kai atsikelia, ir pradėjo rytinę ruošą.
Jis išsivalė dantis, tada prisipylė vonią vandens, įsibėrė druskų ir levandų aliejaus, kad nuramintų protą, ir nusišveitė kūną cukraus ir druskos šveitikliu. Išlipęs iš vonios jis nuėjo iki patalpos kampe esančio dušo nusiskalauti. Tada patraukė iki kriauklės, kur ausų krapštukais išsivalė ausis, susišukavo plaukus ir pasitepė kūną losjonu. Tada apsirengė ir pavalgė. Padarė jogos pratimų ir pameditavo.
„Stengiausi prisiminti, kur kas yra, ir viskas stojo į savo vietas, – pasakoja R. Alati. – Juk ir šiaip panašiai gyvenu.“
Toks buvo jo planas. Jis ketino gyventi kaip gyvenęs, tik tamsoje.
Tokioje aplinkoje R. Alati reikėjo išbūti 720 valandų be jokių dėmesį atitraukiančių objektų ir veiklų. Ir jis ketino skirti šį laiką savęs tobulinimui.
„Kaip galėčiau geriau nusišveisti kūną? Lanksčiau išsitiesti? Kaip galėčiau būti ramesnis? Kantresnis?“, – tokius tikslus jis sau kėlė.
Iš šono jo gyvenimas atrodė, tiesą sakant, nuobodokas. Net iš pradžių tiesioginę transliaciją uoliai stebėjęs R. Youngas pripažino, kad „ilgainiui tapo nuobodu, nes jis nedarė nieko naujo.“
Sunkiausia buvo psichologiškai. Ne tik prasidėjo haliucinacijos, bet ir užsisuko neigiamų minčių ratas.
„Tai nutiko labai greitai. Teigiamas mintis mano galvoje pakeitė mintys „o kas, jeigu?“, – pasakojo R. Alati. Tokios mintys ypač pavojingos gyvenant izoliuotam nuo kitų – jos kelia neviltį. Atsiriboti nuo šių minčių padėdavo joga, kurią praktikuojant tekdavo perkelti dėmesį į savo kūną, į pozas ir lankstumą.
Beje, ne viskas buvo taip sudėtinga, kaip galėjo atrodyti iš pradžių. R. Alati suvokė, kad, turėdamas tiek laiko išbūti vienas, pramogauti galės vien bandydamas atitinkamai pakreipti savo mintis.
„Mintys ateina savaime, bet jei nepasirūpinsi, kad jos tekėtu tinkama linkme, nebegalėsi jų suvaldyti, o tai išties pavojinga“, – sakė R. Alati.
Praėjus maždaug 10-iai dienų, R. Youngas ėmė būgštauti, kad R. Alati gali išlaikyti 30-ies dienų išbandymą, nes iki šiol jam puikiai sekasi. R. Youngas manė, kad bus neįvertinęs bičiulio galimybių – juk pažinojo jį kaip bendrauti linkusį, itin kalbų asmenį, nors, kita vertus, tai nebuvo senas jo pažįstamas.
„Jis niekada nebuvo panašus į medituoti sugebantį žmogų“, – stebėjosi R. Youngas.
15-ą eksperimento dieną per garsiakalbį pasigirdo R. Youngo balsas. R. Alati kaipmat pašoko iš lovos, tarsi apsidžiaugęs, kad pagaliau išgirdo kalbantį žmogų – ne save patį. R. Youngas pranešė nutaręs pasiteirauti, ar po maždaug dviejų vienumoje praleistų savaičių R. Alati nenorėtų nutraukti eksperimento su sąlyga, kad jam tektų grąžinti tik pusę suderėtos sumos, t. y. 50 tūkst. dolerių (43,3 tūkst. eurų).
R. Alati net nusikvatojo iš netikėtumo. „Tikriausiai juokauji, – pasakė jis. – Negi manai, kad prasėdėjęs čia dvi savaites sutiksiu išeiti už pusę sumos?“
Jis vėl atsigulė, suvokdamas, kad dar 15 dienų turės išsėdėti uždarytas vonioje.
R. Youngas pripažino taikęs gana agresyvią derybų strategiją. Dar po kelių dienų jis vėl kreipėsi su pasiūlymu, tačiau R. Alati ir tąkart buvo neperkalbamas. R. Youngas pasiūlė 25 tūkst. dolerių (21,7 tūkst. eurų) už tai, kad R. Alati išeitų. Nors sandėris ir būtų buvęs jam naudingas, po valandą trukusio svarstymo pasiūlymą R. Alati atmetė.
Praėjus dar kelioms dienoms per garsiakalbį vėl pasigirdo R. Youngo balsas. Šįkart pastarasis teiravosi, ar pats R. Alati neturi ko pasiūlyti. Jam pareiškus, kad be 75 tūkst. dolerių (65 tūkst. eurų) niekur nesitrauks, R. Youngas dar pamėgino pasiūlyti daug mažesnę sumą – 40 tūkst. dolerių (34,7 tūkst. eurų). Galop buvo sutarta dėl 62 tūkst. dolerių (53,8 tūkst. eurų). Kaip tik tiek R. Alati turėjo gauti už 20 visiškoje tamsoje ir tyloje praleistų dienų.
R. Youngui palengvėjo, juk laikui bėgant vis aiškiau įsisąmonino – jis neįvertino fakto, kad tamsoje R. Alati užsidarė savo noru. „Jei esi uždarytas kalėjimo vienutėje, situacija baugi. Tu nežinai, ar kada iš čia ištrūksi, – sakė jis. – Na o šiuo atveju, jei ištvers, jis gaus 100 tūkst. Vyrai vienutėse nieko negauna – jie priversti ten būti.“
T. Kupersas pabrėžia – skirtumas, „turėjimas minty, kodėl jis ten, kad tai – ne visam laikui“, yra lemiamas.
„Vienutėse uždaryti kaliniai man sako bijantys, kad jų niekada nepaleis ir jie mirs vienui vieni.“
Savo kailiu patyręs izoliaciją R. Alati pritaria: „(Kaliniai vienutėse) neturi vonios, cukraus šveitiklių, eterinių aliejų, maisto, jogos kilimėlio. Jiems tokių dalykų neduoda. Jei nebūčiau jų turėjęs, jei realiai nebūčiau buvęs laisvas ir manęs nebūtų laukęs atlygis, tada tai būtų buvusi bausmė.“
Patyrė kultūrinį šoką
R. Alati buvo pasirengę išeiti iš vonios. Jis užsidėjo specialius saulės užtemimas stebėti skirtus akinius, kurie visiškai blokuoja šviesą, kad apsaugotų akis. Kai pagaliau pasirodė, kilo didžiulis triukšmas ir sujudimas. Jam padavė mobilųjį. R. Alati akimirką sutrikęs į jį žiūrėjo, tada prisiminė, kad egzistuoja gyvenimas su telefonais ir technologijomis, ir galiausiai atsiliepė. Skambino jo sesuo.
R. Alati apsupo draugai ir artimieji, socialinė interakcija iš pradžių sukėlė šiokį tokį kultūrinį šoką. Jį nustebino daugybė turimų pasirinkimų ir tai, kad reikia laikytis socialinių mandagumo normų.
„Žinojau, ką reikia daryti, tik buvau tai pamiršęs, – pasakojo R. Alati. – (Staiga suvokiu, kad) negaliu pradėti daryti atsispaudimų nuo vonios žmonių akivaizdoje. Negaliu pradėti vaikščioti nuogas, be apatinių.“
Nors ir prarado 62 400 dolerių, R. Youngas džiaugiasi, dalyvavęs lažybose: „Manau, tai įdomus pasakojimas apie du žmones, kurie nori patikrinti, ar gali šį tą padaryti, jie tai daro sąžiningai, gali veikti kartu. Ir nors vienas iš mūsų neteko nemažos pinigų sumos, abu esame patenkini.“
R. Alati irgi sako esąs patenkintas. Jis tikisi savo pavyzdžiu įkvėpti žmones įveikti sunkumus niūrių žinių kupiname pasaulyje. Lažybininkas sakė išmokęs vertinti kantrybę ir niekuo neypatingais laikomus daiktus ir dalykus – kėdes, stalus, lempas, pasivaikščiojimus lauke.
„Iš tiesų eina diena iš dienos mūsų gyvenimo, o mes užsidedame akidangčius, nes yra tiek daug blaškančių dalykų. Bet jei pažvelgsi į pasaulį iš kitokios perspektyvos ir tiesiog žiūrėsi, jis atrodys nepaprastas. Jis iš tiesų nepaprastas“, – sakė R. Alati.