„Kad ir kas benutiktų Rytų Berlyne, mes būsime Vakarų Berlyno pusėje“, - po apsilankymo Rytų Berlyne sakė britų ambasadorius Vakarų Vokietijoje seras Christopheris Steelas.
Kai prie pakylos brovėsi jauni vyrai, juos lydėjo garsūs aplodismentai. Ant jų transparantų užrašytas frazes buvo galima matyti net iš pakankamai toli: „Nejau Vakarai nežino, ką reikia daryti?“ „Kur mus saugančios jėgos?“ „Išduoti Vakarų?“.
Dauguma klausimų lieka neatsakytų iki šiol. Net ir Vakarų Berlyno meras Willy‘is Brandtas, dalyvavęs protesto akcijoje prieš rytinės miesto dalies izoliaciją, nesugebėjo nuraminti 250 tūkst. žmonių minios. Nesugebėdamas užgniaužti kartėlio dėl Vakarų išdavystės nereaguojant į tai, kas vyksta mieste, meras tiesiog šaukė į mikrofoną: „Berlynui reikia daugiau nė vien žodžių“.
Tai, ką pasakė meras, vėliau atgimė Prezidento Johno F. Kenedy‘io informacijos centro vadovo Edwardo R. Morrowo, vieno įdomiausių tuometinių Berlyno svečių, lūpose. Vokiečiai labai nusivylę, kad Vakarų valstybių lyderiai taip ir nesugebėjo imtis efektyvių priemonių, sakė visuomenės veikėjas, skrisdamas atgal į Londoną.
Berlyne jam susidarė įspūdis, kad nepaisant politinės sienos krizės, kurią inicijavo Rytų Vokietijos vienybės partijos (SED) pirmininko pavaduotojas Walteris Ulbrichtas, tikroji pasitikėjimo krizė brendo tarp Berlyno žmonių ir Sąjungininkų.
Juodasis Berlyno sekmadienis
Vakarų Vokietijos ambasadorius Vašingtone Wilhelmas Grewe‘as taip pat sutiko su E. R. Morrowo nuomone. „Juntamas tam tikras nusivylimas Sąjungininkas“, tuomet sakė diplomatas.
Sienos ir pasitikėjimo krizė prasidėjo beveik tuo pačiu metu – ankstų 1961 metų rugpjūčio 13 dienos rytą, vadinamąjį juodąjį Berlyno sekmadienį, kai sovietų kariuomenės tankai pajudėjo link sektorių sienų, o Vakarų pajėgos sunkiai galėjo nuslėpti susirūpinimo naujausia Berlyno krize stoką. Amerikos, britų ir prancūzų kariuomenės beveik „nepastebėjo“, kad W. Ulbrichtas renka karius.
Vakarų Berlyno vidaus reikalų ministras Joachimas Lipschitzas jautė spaudimą vengti neramumų prie spygliuota viela, tankais ir automatais pažymėtos sienos viduryje miesto. „Tik noriu išvengti dar vieno Budapešto“, - sakė politikas (primindamas 1956 metų Vengrijos revoliuciją, per kurią sovietų kariai nužudė tūkstančius vietinių).
Sąjungininkų pasyvumo negali paaiškinti teiginys, jog juos nustebino netikėta W. Ulbrichto ataka. Tiesą sakant, viskas iš tikrųjų buvo priešingai. Iki sovietų atakos pasienio sektoriuje likus 48 valandoms, visoms JAV pajėgoms Berlyne buvo nurodyta būti ypač budrioms.
Kai kurie Vakarų Berlyno dienraščiai, tarp jų „Berliner Kurier“, taip pat skelbė įtarimus, kurie Vakarų Berlyne sklandė nuo pat nakties iš rugpjūčio 13-os į 14-ą. Amerikiečiai, britai ir prancūzai, teigia dienraštis, buvo iš anksto informuoti apie galimus įvykius.
Sąjungininkai buvo įspėti
Tiesą sakant, JAV karinė atstovybė Potsdame amerikiečių štabui Heidelberge apie karių judėjimo kryptį galėjo pranešti jau rugpjūčio 7 dieną, tačiau, aišku, to nepadarė.
Kelios divizijos, kurias W. Ulbrichtas iš Tiūringijos pasiuntė link Berlyno, be jokių abejonių buvo skirtas sustiprinti miestą saugančias pajėgas, o kitų divizijų užduotis buvo perimti karines operacijas Rytų Berlyne, iš Potsdamo pranešė JAV kariniai atstovai.
Potsdame buvę JAV kariai buvo priversti pripažinti, kad sovietai įtartinai mažai stengėsi, norėdami apsaugoti šią slaptą informaciją nuo nutekėjimo.
Po trijų dienų, rugpjūčio 10 dieną, naujas sovietų karių vadas Rytų Vokietijoje, maršalas Ivanas Konevas, pasikvietė išgerti tris Vakarų Berlyno miesto pajėgų vadus. Raudonosios armijos karys – Berlyno užkariautojas – užtikrino amerikiečius, britus ir prancūzus, atvykusius susitikti su juo Potsdame, kad sąjungininkų teisės Vakarų Berlyne išliks tokios pačios, kad ir kas benutiktų ateityje.
Vangus atsakas
Atrodo, kad sąjungininkų atstovai buvo pasirengę tikėti šiuo pažadu, kad ir kas nenutiktų. Į agresyvias karines priemonės jie reagavo gana abejingai. Štai keletas pavyzdžių:
• Buvo tapę savotiška tradicija reikšti protestą po tokių incidentų kaip, pavyzdžiui, W. Ulbrichto karių paradas Marxo ir Engelso aikštėje, kuris pažeidė tokių renginių Rytų Berlyne draudimą. Ir toks protestas būdavo išreikštas per ateinančias 12 valandų. Tačiau po invazijos rugpjūčio 13 dieną, Vakarų pajėgų protesto nota buvo išsiųsta tik praėjus trims dienoms po pasienio sektoriaus sienų uždarymo. Be to, notos tonas buvo gana švelnus.
• Nors sąjungininkai vilkėdami karines uniformas ir turėjo teisę bet kada patekti į sovietų sektorių, rugpjūčio 14 dieną į sektorių nebuvo leista patekti britų pareigūnui, tačiau tokiam sprendimui niekas neprieštaravo.
• Vakarų Berlynui vadovavę Sąjungininkai nesikreipė į sovietų kolegas Rytų Berlyne ir nesiskundė, kai buvo uždarytos 68 iš 80 sektoriaus perėjų, nors Rytų Berlyno valdžios sprendimas ir pažeidė Sąjungininkų teises.
Vakarų pajėgų dvejonės aiškiausiai atsiskleidė pasiūlymo, kurį britų pajėgų atstovams pateikė Vakarų Berlyno valdžia, likimas. Vakarų Berlynas norėjo simboliškai apjuosti netoli Brandenburgo vartų esantį sovietų memorialą spygliuota viela.
Majoras generolas Rohanas Delacombe, vadovavęs britų pajėgoms Berlyne, dėl siūlymo pasikonsultavo su britų ambasadoriumi Bonoje, seru Christopheriu Steelu, kuris pareiškė, jog šis sudėtingas klausimas gali būti išspręstas tik britų vyriausybės Londone. Pasiūlymui britai pritarė tik sekmadienį. Akivaizdu, kad Sąjungininkų pasipriešinimas apsiribojo spygliuota viela.
Berlyno gyventojų protestas
Berlyno žmonių nusivylimas juos turėjusiais saugoti Sąjungininkais iš Vakarų buvo toks stiprus, kad praėjus 88 valandoms po to, kai sovietų zona buvo transformuota į koncentracijos stovyklą, prieš protestuotojus buvo imtasi itin griežtų priemonių. O protestą organizavo jau minėtasis J. Lipschitzas.
12 tūkst. Vakarų Berlyno policijos pareigūnų buvo duotas nurodymas protestuotojus raminti vandens patrankomis ir guminėmis kulkomis. Nepatenkinti žmonės rinkosi prie Potsdamo rūmų, Brandenburgo vartų ir netgi prie JAV štabo.
Populiarusis oratorius W. Brandtas ir vėl negalėjo susivaldyti ir minios akivaizdoje išrėžė: „Šiandien mūsų visų mintis atvirai išreiškiau laiške JAV prezidentui Johnui Kennedy‘iui“. Laiške buvo tiek aštrios kritikos, kad jo turinys taip ir nebuvo paviešintas. Vietoj to, į Berlyną palaikyti dvasios buvo nusiųstas JAV viceprezidentas Lyndonas B. Johnsonas.
Tuo tarpu W. Ulbrichto funkcionieriai Rytų Berlyne pradėjo demonstruoti pirmuosius arogancijos simptomus.
„Ar girdėjote, kad W. Brandtas prašo sąjungininkų pagalbos?“, - žiūrovų paklausė Rytų Berlyno propagandos žvaigždė ir televizijos veidas Karlas Eduardas von Schnitzleris.
„Taip, aš girdėjau, bet Sąjungininkai – ne“, - toks buvo jo atsakymas į savo paties užduotą klausimą.