Jei paaiškėtų, kad Izraelis pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę Gazos Ruože, Europos Sąjunga turėtų persvarstyti strateginius santykius su Izraeliu, pareiškė Ispanijos socialistų darbininkų partijos lyderis ir suabejojo, ar Izraelis veikė pagal tarptautinius įsipareigojimus, rašo france24.com.
P. Sanchezas nurodė, kad Ispanija nebeparduoda ginklų Izraeliui, ir dar paragino kitas šalis nustoti tai daryti, be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Vakarai vis dažniau kritiškai atsiliepia apie Izraelio vykdomas į Gazos Ruožą nukreiptas atakas, išprovokuotas spalio 7 d. grupuotės „Hamas“ surengtų masinių žudynių Izraelio pietuose.
Ispanijos lyderis pakartojo raginimą visiems laikams nutraukti ugnį Gazos Ruože ir tarptautiniu mastu pripažinti Palestiną kaip suverenią valstybę bei tikrąją Jungtinių Tautų narę. Jis taip pat patikino, kad Madridas, kaip ir anksčiau, yra nusiteikęs pripažinti Palestinos valstybingumą.
Nors jokių terminų P. Sanchezas neįvardijo, Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Albaresas patvirtino, kad Madridas dar iki liepos yra numatęs pripažinti Palestiną kaip suverenią valstybę.
„Mums reikalinga tikra Palestinos valstybė. Palestinos žmonės neturi būti pasmerkti amžinai likti pabėgėliais“, – sakė J. M. Albaresas žurnalistams Briuselyje.
Nesutarimai su Izraeliu
Nuo karo Gazos Ruože pradžios Ispanijos ministras pirmininkas iš bendro Europos Sąjungos konteksto išsiskyrė kaip toks, kuris kritikavo Izraelio atsakomuosius veiksmus.
Po žvėriško „Hamas“ išpuolio spalio 7 d., kai daugelis Vakarų šalių reiškė besąlygišką palaikymą Izraeliui ir pritarė jo teisei gintis, Ispanija išsiskyrė atkakliu reikalavimu ieškoti platesnio pobūdžio sprendimo, kaip pagaliau užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą Artimuosiuose Rytuose.
Lankydamasis Izraelyje lapkričio 23 d., P. Sanchezas dar kartą pasmerkė siaubingus teroro aktus, už kuriuos atsakinga „Hamas“, ir patikino suprantąs Izraelio apmaudą bei skausmą. Vis dėlto jau tada jisai užsiminė ir apie tai, kad Izraelis privalo atsižvelgti į tarptautinę teisę ir stengtis padaryti galą humanitarinei katastrofai Gazos Ruože.
„Bet koks sprendimas turi būti visapusiškas. Siekti taikos yra Izraelio interesus atitinkantis tikslas. Šiandien taika įmanoma įsikūrus visavertei Palestinos Valstybei, apimančiai Vakarų Krantą, Gazos Ruožą ir Rytų Jeruzalę“, – pasakė P. Sanchezas B. Netanyahu, atkakliam Palestinos valstybingumo priešininkui.
Apsilankęs kibuce Izraelio pietuose, kur spalio 7 d. buvo nužudyta apie 100 žmonių, P. Sanchezas nuvyko prie sienos su Gazos Ruožu ir pasmerkė tai, ką pats pavadino beatodairišku palestiniečių žudymu, taip sukeldamas pyktį Izraeliui, savo ruožtu, pareiškusiam, kad tokios kalbos skatina terorizmą. Praėjus kelioms dienoms, kai socialinius tinklus užtvindė aukomis tapusių vaikų ir subombarduotų pastatų vaizdai, Ispanijos lyderis nurodė rimtai abejojantis, ar Izraelis laikosi tarptautinės humanitarinės teisės. Reaguodamas į tokį pasisakymą, Izraelis atšaukė savo ambasadorių Madride.
Sausio mėnesį, kai daugelis Vakarų šalių suskubo pristabdyti UNRWA (Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose) teikiamą finansavimą, nes Izraelis nurodė, esą kai kas iš organizacijos darbuotojų prisidėjo prie spalio 7 d. surengto išpuolio, Ispanija nusprendė patrigubinti skiriamas lėšas ir tokį savo žingsnį grindė JT agentūros vaidmeniu suteikiant skubią pagalbą nukentėjusiai Gazos Ruožo civilių populiacijai.
Kitą mėnesį, Europos Sąjungos ministrams nesusitarus dėl sankcijų paketo, nukreipto prieš naujakurių iš Izraelio smurtą Vakarų Krante, Ispanija nurodė ir toliau sieksianti vienašalių sankcijų paskelbimo, be to, lygiai kaip Airija, dar viena kritiškai Izraelio karinę kampaniją vertinanti valstybė, paragino Briuselį išsiaiškinti, ar Izraelio veiksmai Gazos Ruože atitinka su žmogaus teisėmis susijusius įsipareigojimus.
„Neambicinga“ Ispanijos diplomatija
Atvirai kritiškas Madrido požiūris į Izraelį privertė atkreipti dėmesį į Ispaniją – šalį, kuri retai priskiriama prie įtakingų Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojų.
„Ispanijos bandymai įsitvirtinti įtakingiausių Europos veikėjų gretose paprastai būna nedrąsūs“, – teigia Sent Luiso universiteto padalinio Madride profesorius Barahas Mikailas, tarptautinio saugumo ir Artimųjų Rytų reikalų ekspertas.
„Kita vertus, dėl strateginių savo interesų, taip pat geografinių bei istorinių panašumų su Arabų pasauliu Ispanija tikrai galėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį formuojant Europos politiką, orientuotą į Viduržemio jūros regioną“, – pridūrė jis ir priminė apie anksčiau Ispanijos pademonstruotus aktyvius diplomatinius bandymus spręsti Artimųjų Rytų konfliktą.
B. Mikailas atkreipė dėmesį į 1991 m. įvykusią Madrido konferenciją, per kurią daugiašalėmis derybomis buvo mėginta paskatinti Izraelio ir Palestinos taikos procesą ir kuri, reikia manyti, praskynė kelią Oslo susitarimams bei tam tikram Izraelio ir kelių Arabų šalių suartėjimui.
Kelly Petillo, Europos užsienio santykių tarybos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos programos vadovė, įžvelgia tam tikrą nuoseklumą tarp dabartinės P. Sanchezo pozicijos ir bendresnės Ispanijos politikos Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu.
„Manau, kad klausimą dėl Palestinos valstybingumo nuo seno palaiko abi Ispanijos partijos. Kai JT Generalinė Asamblėja suteikė Palestinai nevisateisės narės stebėtojos statusą (2012 m.), dešiniojo sparno koalicijos valdoma Ispanija balsavo už“, – paaiškino K. Petillo.
Buvusio Ispanijos užsienio reikalų ministro ir vieno įtakingiausių Europos Sąjungos diplomatų Josepo Borrellio priimtą poziciją, besireiškiančią aršia Izraelio veiksmų Gazos Ruože kritika, K. Petillo pavadino ilgametės Ispanijos tradicijos palaikyti Palestiną išdava.
Paleistinai rodomas prielankumas
Praėjus dvejiems metams po to, kai JT balsavimo rezultatas pakylėjo Palestiną iki stebėtojos statuso, Ispanijos parlamentas priėmė pirmąją neįpareigojamojo pobūdžio rezoliuciją dėl Palestinos valstybingumo pripažinimo. Visgi tada P. Sanchezas (tuo metu – opozicijos lyderis) laikėsi nuomonės, kad oficialus pripažinimas turėtų įvykti tik susitarus su likusiomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.
P. Sanchezo sprendimas siekti vienašalio pripažinimo rodo tiek krizės Gazos Ruože aktualumą, tiek kintančią galios dinamiką kairiųjų koalicinėje vyriausybėje.
„Koalicija pastūmėjo Ispanijos socialistus link mažiau dviprasmiško, progresyvesnio požiūrio“, – teigia Federico Lopezas-Terra, Svonsio universiteto docentas, atkreipęs dėmesį į didėjančią poliarizaciją Ispanijos politikos panoramoje, kurioje nuosaki pozicija darosi strategiškai neperspektyvi.
Anot F. Lopezo-Terros, už kairįjį flangą balsuojantys Ispanijos piliečiai tradiciškai simpatizuoja Palestinai. Tą patį tenka pasakyti ir apie rinkėjus autonominiuose regionuose, kurių palaikymo P. Sanchezas paprastai tikisi.
„Turint omenyje Ispanijos politinę raidą ir ne kartą paūmėjusias nacionalistines nuotaikas šalies viduje, atrodo natūralu, kad už nepriklausomybę aktyviai kovoję regionai turėtų būti tais, kurie prijaučia palestiniečiams“, – paaiškino F. Lopezas-Terra.
Gruodžio 8 d. daugiau nei 3 tūkst. žmonių suformavo gyvą Palestinos vėliavos mozaiką. Akcija įvyko Baskijos Gernikos mieste – vietoje, kurioje 1937 m., vykstant Ispanijos pilietiniam karui, buvo surengta pirmoji galinga ataka prieš civilius, atspindėta garsiajame Pablo Picasso paveiksle.
Panašūs protestai vyko ir kitose Ispanijos vietovėse, tačiau, kitaip nei daugumoje Europos valstybių, Ispanijoje, kur Izraelio ir Palestinos konfliktas vertinamas kaip opi, nuo istorinių ir sociologinių aplinkybių neatsiejama tema, tos akcijos nesukėlė itin priešiškų reakcijų.
Pasak B. Mikailo, griežtai kritikuodamas Izraelį P. Sanchezas ne tik pademonstravo esąs išvien su šalies visuomene, kurią piktina kraujo praliejimas Gazos Ruože, bet ir sėkmingai nukreipė dėmesį nuo kur kas daugiau kontroversijų keliančių vidaus problemų, pavyzdžiui, pažado suteikti amnestiją Katalonijos separatistų lyderiams mainais už jų palaikymą formuojant vyriausybę.
„Ši iniciatyva atitinka jo siekį atkreipti į save tarptautinės bendruomenės dėmesį, užuot rūpinusis vien vidaus reikalais. Atrodo, kad strategija pasiteisina“, – pridūrė F. Lopezas-Terra.
Lyderio vaidmuo
P. Sanchezo aktyvumas tarptautinėje arenoje pavertė jį lyderiu panašiai nusiteikusių Europos Sąjungos šalių – Belgijos, Airijos, Maltos ir Slovėnijos – akyse. Paskutinės trys iš paminėtųjų praeitą mėnesį pareiškė drauge su Ispanija sieksiančios Palestinos, kaip valstybės, pripažinimo, t. y. to, kas, anot Izraelio, prilygtų terorizmo triumfui.
„P. Sanchezo bėda ta, kad už Palestinos valstybingumo pripažinimą jis pasisako neturėdamas balso JT Saugumo Taryboje“, – nurodė B. Mikailas ir pridūrė, kad Ispanijos lyderis nesugebėjo pasinaudoti pusmetį trukusiu Ispanijos pirmininkavimo ES laikotarpiu ir paskatinti imtis Artimųjų Rytų darbotvarkės, kadangi po aiškių rezultatų neatnešusių rinkimų buvo užsiėmęs vyriausybės formavimu.
„Todėl jam tenka kliautis Malta, balandžio 1 d. pradėjusia skaičiuoti mėnesio trukmės savo pirmininkavimo Saugumo Tarybai laikotarpį“, – paaiškino B. Mikailas.
Maltos ambasadorė JT Vanessa Frazier praėjusį pirmadienį žurnalistams nurodė, kad klausimus dėl naujų narių sprendžiantis Saugumo Tarybos nuolatinis komitetas, kurį sudaro visos 15 šalių narių, turėtų susitikti už uždarų durų ir apsvarstyti naują 140 šalių pateiktą paraišką dėl visateisės Palestinos narystės JT. Visgi nėra jokios viltie, kad prašymas bus patenkintas, kadangi JAV jau pažadėjo vetuoti tokį žingsnį.
Europos Sąjungos lygmeniu neabejotinas P. Sanchezo sąjungininkas yra J. Borrellis, Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, aktyviai palaikantis dviejų valstybių sambūviu pagrįstą sprendimą.
„Aiški ir ryžtinga J. Borrellio pozicija šiuo klausimu sustiprino Ispanijos lyderystę Europos kontekste“, – nurodė F. Lopezas-Terra.
„P. Sanchezas žino, kad dėl J. Borrellio jis tampa veikiančiu išvien su institucijomis. Taigi, jis gali tvirtinti neprieštaraujantis bendram Europos Sąjungos požiūriui į Izraelio ir Palestinos konfliktą“, – pridūrė B. Mikailas.
Deja, iš tikrųjų Europos Sąjunga toli gražu nėra vieninga Palestinos pripažinimo klausimu, įspėja K. Petillo.
„Kai kurios ES valstybės narės, kaip antai Vokietija, toli gražu nenusiteikusios pripažinti Palestinos kaip valstybės. Kitos, tiesa, išreiškė norą tai padaryti, bet tik tada, kai bus nutraukti karo veiksmai ir paleisti įkaitai. Taigi, pagrindinis skirtumas tarp Ispanijos ir kitų geranoriškai nusiteikusių ES valstybių narių, mano galva, yra susijęs su veiksmų eiliškumu“, – sakė K. Petillo.
Jeigu Ispanija ir tokios šalys kaip Airija nutartų veikti ryžtingai ir nieko nelaukti, jų žingsnį reikėtų vertinti kaip reikšmingą politinę permainą, kuri, deja, nesukeltų jokių realių pokyčių, teigia K. Petillo ir pabrėžia, kad apčiuopiamų rezultatų gali pavykti pasiekti tik darniomis tarptautinės bendruomenės pastangomis.
Sprendimas padidinti humanitarinės pagalbos Gazos Ruožui srautą, kurį Izraelis priėmė kilus visuotiniam pasipiktinimui dėl praeitą savaitę suduoto smūgio, nusinešusio septynių pagalbos tarnybos darbuotojų gyvybes, galėtų būti laikomas pirmuoju pasiekimu, mano K. Petillo.
„Jeigu ES ir JAV nenumatys pasekmių už Izraelio veiksmus, mažai kas pasikeis. Laimei, į Gazos Ruožą, kaip ką tik išgirdome, bus nutiesta daugiau humanitarinių koridorių. Tai rodo, kad spaudimas veikia“, – sakė K. Petillo.