Kol kas vietoj diskusijų sklando burtažodis „solidarumas“. Didesnio šurmulio dėl gigantiškų apimčių ekonomikos gaivinimo paketo negirdėti net Vokietijos konservatyviame bloke, nors kanclerė Angela Merkel (CDU) savo principinės nuostatos nerizikuoti, Europos Sąjungoje imant bendrus kreditus, išsižadėjo vos prieš kelias savaites, perkalbėta Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono.
Tiesa, vienas kitas Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ar krikščionių socialinės sąjungos (CSU) politikas išsišoko iš darnios solidarumo rikiuotės ir ėmė kelti nepatogius klausimus. Tarkime, ar finansine disciplina iki šiol nepasižymėjusios šalys, pasinaudodamos koronaviruso krize, nepamėgins pro užpakalines duris įsileisti „skolų sąjungos“?
Kiek solidarūs buvo ES „pietiečiai“? Ar galima laukti, kad jie ateityje elgsis kitaip ir tvarkingai padės atiduoti bendras skolas?
Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose pastarąją savaitę pasirodė kritinių analitinių straipsnių su intriguojančiais statistiniais duomenimis (apie juos – žemiau).
„Taupusis ketvirtukas“ nežada pasiduoti
Didžiausias dotacijas gausiantys italai ar ispanai solidarumą interpretuoja, be abejo, kitaip, nei neto mokėtojos. O tai nėra vien Austrija, Nyderlandai, Danija bei Švedija, neretai pravardžiuojamos „šykščiuoju ketvirtuku“. Tai visų pirma stipriausia Bendrijos ekonominė galia Vokietija, kuri, paėmus bendrą paskolą, taptų ir pagrindine kredito garantuotoja.
Nevalia užmiršti: tai šių šalių dėka Bendrija dabar gali skolintis pagal aukščiausią, AAA kredito, reitingą su mažesne palūkanų norma. Atitinkamai didesnis šių šalių, vadinasi, ir jų mokesčių mokėtojų, finansinių įsipareigojimų krūvis.
Taip, koronaviruso krizę sėkmingiau įveikusios šalys turėtų paremti labiau nuo jos nukentėjusias. Kitas klausimas – kokiu mastu ir kokiomis sąlygomis, – Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ sakė Austrijos premjeras Sebastianas Kurzas.
Jam žinomas daugelio ES narių siekis priskirti savo skolas Bendrijai, „Macronas šio savo noro niekada net ir neslėpė“, – sakė austrų politikas.
Jis priminė, jog šelpiamųjų problemos gerokai senesnės nei koronavirusas, kad ir anksčiau Italija, Ispanija, Prancūzija nedėjo pakankamai pastangų šalies finansams konsoliduoti, o dabar, koronaviruso krizės priedangoje, šaukiasi pagalbos. Tačiau, pasak S. Kurzo, „priimant sprendimą turėtų būti girdimas ir mokančiųjų balsas“.
Šiaurės Europa pietinės atžvilgiu – „supersolidari“
„Jei leisim, kad koronaviruso krizė padidintų ekonominius ir socialinius ES skirtumus, įpūsim nacionalizmo liepsną ir ilgainiui padidinsim susiskaldymą mūsų Sąjungoje“, – perspėjo Italijos premjeras Giuseppe Conte.
„Keisčiausia girdėti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Italijos premjero Giuseppe Conte priekaištus, esą, Šiaurės Europa nėra solidari“, – atsiliepdamas į panašius teiginius rašė Nyderlandų žurnalo „Elsevier Weekblad“ korespondentas Briuselyje Jelte Wiersma.
Juk pagal vienam gyventojui tenkančią grynųjų įnašų į Bendrijos biudžetą sumą Nyderlandai netgi pirmauja! Ar tai – ne solidarumas?
Be to, kadangi pietiečių dominuojamas Europos centrinis bankas išlaiko žemas palūkanų normas, tai kenkia taupantiems ir padeda įsiskolinusiems. Tuo būdu „suvalgomos“ šiaurės europiečių santaupos bei privatus jų pensijų draudimas – ir vėl, „pietiečių“ labui.
Deja, nei Prancūzija, nei Italija žemų palūkanų normų nepanaudojo savo finansams konsoliduoti, nors to būtų reikalavęs europietiškas solidarumas, – pastebi olandas ir vardija pietiečių nuodėmes: „Jie nuo pat 1999 m., kai buvo įvestas euras, sistemingai pažeidinėjo ES susitarimus, susijusius su augimo ir stabilumo paktu. Italijos prasiskolinimas per tą laiką išaugo nuo 113 iki 137 proc. nacionalinių pajamų, Prancūzijos įsiskolinimas euro įvedimo metais buvo 60 proc., o koronaviruso krizės išvakarėse – 100 proc. Tuo tarpu Vokietijos, Nyderlandų ir Skandinavijos šalių skolos visada buvo maždaug 60 proc. ar mažesnės, išskyrus trumpą laiką bankininkystės / kredito / euro krizės metu.“
J. Wiersma primena dar ir kitą opų punktą: mokesčių moralę, kuri šiaurėje didesnė nei pietuose.
„Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, ketvirtadalis Italijos ekonomikos yra šešėlinė, Ispanijoje šešėlinė ekonomika siekia beveik 20 procentų, o Austrijoje ir Nyderlanduose ji yra atitinkamai 9 ir 13 procentų.“
Tokie dalykai negali nežadinti nepasitikėjimo: jei šalims anksčiau trūko finansinės disciplinos, kodėl ateityje turėtų būti kitaip?
Solidarumas ir pensijų klausimas
Svarstydamas apie deklaruojamą ir realų europietišką solidarumą, Nyderlandų žurnalistas užkabina ir pensijų klausimą. „Olandai vidutiniškai dirba 41 metus, švedai – 42,9, vokiečiai – 39,1, danai – 40 metų, – cituoja J. Wiersma eurostato duomenis. – Prancūzijoje šis skaičius yra 35,4 metai, Italijoje – 32. Ispanai, belgai, graikai ir portugalai taip pat dirba ne ilgiau kaip 33–38 metus.“
Išvada labai elementari: vadinasi, šiauriečiai ilgiau nei pietiečiai moka pajamų mokesčius, taip turtindami valstybę.
Panašiai žurnale „Focus“ argumentuoja ir vokiečių žurnalistas Hugo Mülleris-Voggas: „Italija praranda milijardus mokestinių įplaukų, leisdama į pensiją vyrus, sulaukusius 65, o moteris – 60 metų, tuo metu kai Vokietijos finansų žinyba negailestingai spaudžia ir stumia vokiečius link 67 metų ėjimo į pensiją ribos.“
O juk vokiečių ir italų amžiaus vidurkis beveik toks pats – 45 metai.
Solidarumo klausimas Bundestago parlamentarą, krikščionį demokratą Klausą Peterį Willschą paskatino prisiminti nesenus streikus Prancūzijoje. Ar galvojo apie europietišką solidarumą ir bendrą atsakomybę prancūzai, kone du mėnesius užsitęsusiais streikais, nukreiptais prieš E. Macrono pensijų reformą, pridarydami milijardinius nuostolius valstybei?
Vien Prancūzijos valstybinis geležinkelis SNCF dėl šio 50 dienų streiko taip nukentėjo, kad už prarastus pinigus, pasak jo vadovo Jeano Pierre‘o Farandou, būtų buvę galima nupirkti 40 greitųjų TGV tipo traukinių, – šių metų sausio 23 dieną rašė vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
O juk savo pensijų reforma E. Macronas tikėjosi užpildyti milijardines finansavimo spragas, kurios, spėjama, atsivers tarp 2025 ir 2030 m., – savo nepasitenkinimo kaimynų prancūzų nenoru dirbti tiek, kiek dirba vokiečiai, neslepia K. P. Willschas.
Vokietijos paradoksas: turtinga valstybė – neturtingi piliečiai
Vokietija kitų europiečių akyse – turtinga valstybė, turtingiausia Europos Sąjungoje. Apie Vokietijos gyventojus to pasakyti, deja, negalima. Pagal vienam gyventojui tenkantį turtą vokiečiai netgi neturtingesni už italus, – konstatuoja „Focus“ autorius H. Mülleris-Voggas.
Pagal Credit Suisse paskaičiavimus, Italijos privatus turtas 5,5 karto viršija bendrąjį vidaus produktą. Vokietijoje privatus turtas yra tik 3,8 karto didesnis už šalies ekonominę produkciją.
Neblizga turtais vokiečiai ir pagal europiečių privataus turto medianą (statistikoje mediana (angl. median) – tai požymio reikšmė, dalijanti populiaciją į dvi lygias dalis. Lygiai pusė populiacijos turi reikšmes, mažesnes ar lygias medianai, pusė populiacijos turi reikšmes, didesnes ar lygias medianai).
Remdamasi banko Credit Suisse 2019 m. spalio mėnesio vertinimu, Vikipedija pateikia tokius 2019 piliečių turto medianos duomenis JAV doleriais: Prancūzija – 101 942, Ispanija – 95 360, Austrija – 94 070, Italija – 91 889, Danija – 58 784, Švedija – 41 582, Vokietija – 35 313, Nyderlandai – 31 057, Estija – 24 919, Lietuva – 22 261, Latvija – 13 348.
Be to, 41 proc. vokiečių turi mažiau nei 10 000 dolerių turto, o kas antras Vokietijos gyventojas neturi nuosavo būsto.
Turtinga Vokietija ir neturtingi jos piliečiai, neturtinga Italijos valstybė ir turtingi jos piliečiai – tiedu dalykai tarpusavy susiję. Viena iš to priežasčių – mokesčių dydis. Vokietijoje, kaip atskleidžia naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys, viduriniajam sluoksniui tenka mokėti itin didelius mokesčius, – nurodo ekonomistas Danielis Stelteris.
Jis taip pat pabrėžia Vokietijos finansų žinybos griežtumą ir didesnę vokiečių mokesčių mokėtojų discipliną, lyginant su pietinėmis Bendrijos šalimis.
Politikai įsipareigoję ir saviems mokesčių mokėtojams
„Taikos projekto Europos vardan vokiečiai privalo būti solidarūs iki skausmo ribos. Kaip pasakytų Mario Draghi: „Whatever it takes“. Prireikus (vokiečių) mokesčiai ir rinkliavos, jau ir taip aukščiausi tarp 36 EBPO šalių, turės būti toliau didinami, idant Romai ar Madridui netektų tuo apsunkinti savo tautiečių“, – žurnale „Cicero“ ketvirtadienį ne be sarkazmo replikavo politologas Wolfgangas Bokas.
Austrijos kancleris S. Kurzas teigia suprantantis Italijos, Ispanijos ar Prancūzijos norą gauti kuo daugiau mokesčių pinigų iš Vokietijos, Austrijos ar Nyderlandų. Dėl savo kietos pozicijos bendrų milijardinių skolų klausimu apkaltintas populizmu, jaunas politikas sakė: „Vis dėlto, manau, mūsų uždavinys yra atstovauti ir saviems mokesčių mokėtojams. Sprendimą reikia rasti, bet neprarandant saiko jausmo.“
„Mes norim padėti, norim būti solidarūs, tačiau esame įsipareigoję ir mūsų šalies žmonėms, kurie diena iš dienos sunkiai dirba, kurie moka šiuos mokesčius, – tad apie jų indėlį galiausiai ir eina kalba. Juk ne politikai tai apmokės, o sunkiai dirbantys žmonės“, – žurnalui „Der Spiegel“ argumentavo S. Kurzas.
Be abejo, Europai solidarumas reikalingas, – antrina „Focus“ autorius H. Mülleris-Voggas.
„Tačiau solidarumas neturėtų būti traktuojamas kaip vienpusis reikalas, kaip ekonomiškai stipresniųjų įsipareigojimas silpnesniųjų labui. Teisingai suprastas solidarumas apima ir pastangas tų, kurie tikisi pagalbos“, – sakė jis.
Ne vienas Europos politikas būgštauja, kad diskusijos apie solidarumą skaldys Europą. Tačiau galima žiūrėti ir kitaip. Anot debatų tinklaraščio „The European“ autoriaus Clemenso Schneiderio, apie solidarumo turinį būtina kalbėti: „Europietiškas solidarumas skamba gražiai, bet kuo grindžiamas Saragosos, Salerno ar Salonikų lūkestis, kad juos paremtų Groningeno, Gioteburgo ar Giorlico gyventojai? Kodėl kroatė slaugė turėtų faktiškai nešti dalį finansinės naštos, kuri, tarkime, atsiranda dėl ankstyvo prancūzų geležinkeliečių išleidimo į pensiją? Šitoks „solidarumas“ tik stiprintų Europos Sąjungos išsivaikščiojimo tendencijas.“