Nuo praėjusių metų gruodžio vidurio šimtai savanorių batalionų veteranų su keliais Ukrainos parlamento nariais blokuoja geležinkelius, vedančius į sritis, kurias šiuo metu kontroliuoja separatistai. Remiantis jų pačių teiginiais, taip elgiamasi siekiant atkreipti dėmesį į tai, kad jų šalis kariauja su Rusija, o prekyba su Rytų Ukraina tęsiasi. Jų teigimu, ukrainiečių kariai ir toliau žūsta. O tuo metu kiti ukrainiečiai iš susidariusios situacijos užsidirba nemažus pinigus.
Žinoma, tai yra tiesa, tačiau tai yra tik dalis bendro vaizdo. Nors Ukrainos vyriausybė reguliariai kalba apie karą, ji vis dėlto išlieka atsargi ir dabartinį konfliktą vadina kovos su terorizmu operacija Ukrainos viduje ir taip palieka atvirą klausimą dėl konflikto su Rusija statuso.
Tai leidžia Ukrainos vyriausybei ir toliau prekiauti su separatistiniais rajonais ir pirkti iš jų anglių per kompanijas, susijusias su Kijevu ir mokančias mokesčius Ukrainos vyriausybei. Dabartinis status quo yra itin neparankios tiesos produktas. Ir tik nedidelė dalis nacionalistų yra pasirengę tą tiesą pripažinti: Donbaso anglis yra vienas iš Ukrainos energetinio saugumo ir ekonominės gerovės pagrindų.
Daugelis ekspertų nurodo, kad be Donbaso anglies Ukraina liktų be elektros ir didžiausia grėsmė kyla stambioms pramonės įmonėms ir stambiems miestams kaip Kijevas, Černigovas ir Charkovas.
Tokiu atveju nukentėtų ir ūkio augimas. Tie 3 proc., kurių Ukrainos vyriausybė tikisi šiais metais, geriausiu atveju virstų 1,5 proc., o tai reikštų, kad bus prarasta 75 tūkst. darbo vietų. Ir toks scenarijus būtų gana optimistinis.
Priklausomai nuo to, kiek truks tokia blokada, kai kurie nepriklausomi ekonomistai prognozuoja ne tik ūkio plėtros tempo sumažėjimą, bet net ir BVP susitraukimą 0,5 proc. Bet kuriuo atveju Ukrainos vyriausybei kažkur teks rasti dar 1,5 mlrd. JAV dolerių augančiam biudžeto deficitui padengti. Ir tokiu atveju tie biudžeto deficito mažinimo tikslai, dėl kurių Ukraina susitarė su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), nebus pasiekti. O dėl to Ukraina gali netekti TVF finansinės paramos.
Ši jau trečią mėnesį besitęsianti blokada apnuogino iki šiol nematytą realybę, kurią slėpė tebevykstantis konfliktas. Karas – tai pelningas verslas: politinis ir ekonominis elitas, esantis abejose fronto linijos pusėse, aktyviai pelnosi iš prekių ir paslaugų kontrabandos. Pagal vieną schemą, apie kurią praėjusiais metais parašė „Ukrainskaja pravda“, Ukrainos vyriausybės valdininkai esą pirko anglių iš Pietų Afrikos per tam tikrą įmonę Honkonge, nors iš tiesų anglys buvo iškastos Donbase ir pristatytos per Rusiją.
Ši schema yra labai panaši į schemą, kuria šiuo metu naudojasi Ukrainos vyriausybės valdininkai, teigiantys, kad Ukraina nebeperka dujų iš Rusijos. Slovakijos buvo paprašyta padidinti perkamų rusiškų dujų kiekį. Tos dujos Slovakijai tiekiamos per Ukrainos teritoriją, o perteklius grįžta į Ukrainą. Ir didesnė tokių „slovakiškų dujų“ kaina iš dalies padengiama paskolomis, paimtomis iš Vakarų bankų ir už kurias laiduoja Pasaulio bankas. Ir tokia schema yra naudinga visiems, išskyrus Ukrainos vartotojus.
Tačiau dabartinės krizės sąlygomis tie patys subjektai gali prarasti pinigus – jeigu tik jų schemos nebeveiks. Kyla klausimas, kodėl Ukrainos vyriausybė, turinti dešimtis tūkstančių karių tame rajone, paprasčiausiai neišvaro tos saujelės aktyvistų ir ramiai neužsiima savo reikalais, nes dabar jie grasina išplėsti šią blokadą per visus geležinkelius, jungiančius Rusiją ir Ukrainą.
Analitikai nurodo pačias įvairiausias Ukrainos vyriausybės negebėjimo reaguoti priežastis, įskaitant ir nuogąstavimą dėl savo reputacijos, šios blokados populiarumą visuomenėje, baimę, jog gali kilti pilietinis konfliktas prie fronto linijos, bei grėsmę, jog bus įvykdytas masinis mėginimas nuversti Ukrainos valdžią jėga. Radikalių dešiniųjų pažiūrų grupės, kaip „Dešinysis sektorius“ ir „Azovas“, jau grasino tai padaryti.
Kokia bebūtų tikroji priežastis, dabartinė krizė aiškiai demonstruoja, kaip paprasta mažytė grupelė užsispyrusių radikalų gali paimti įkaite visą šalį. Nors daugelis analitikų Kijeve dabar kalba apie priešlaikinius parlamento rinkimus, tokie rinkimai nepadėtų išspręsti esminės problemos, kuria pademonstravo ta blokada, o būtent Ukrainos vyriausybės negebėjimo ar nenoro griežtai užkirsti kelia neteisėtoms savavališko valdymo pastangoms. Nepriklausomai nuo to, ar protinga nutraukti ryšius su okupuotomis teritorijomis ar ne, šį klausimą turėtų spręsti vyriausybė, o ne ginkluotų savivaliautojų grupė.
Ir ši egzistencinė problema neturi paprasto sprendimo. Norėdama ją išspręsti, Ukrainos vyriausybė turi parodyti, kad turi pakankamai politinės valios priversti gerbti įstatymus. Jokia užsienio finansinė pagalba, jokia politinė ar net karinė parama nepadės Ukrainos vyriausybei įgyti šios valios. O dėl jos stygiaus negalime tikėtis vieningos ir klestinčios Ukrainos.