Dėl kelių V. Putino žodžių gali tekti keisti Rusijos žemėlapius

1942 – 1943 metais Rusijos mieste Volgograde vyko vieni intensyviausių Antrojo pasaulinio karo mūšių Rytų fronte. Šiame kare jie buvo laikomi svarbiu lūžio tašku, galiausiai padėję sunaikinti nacistinės Vokietijos 6-ąją armiją, nors ir sugriovę patį miestą bei nusinešę milijono karių gyvybes.

Tačiau kovos, drebinusios Volgogradą, jums gali būti mažai girdėtos. Taip yra dėl to, kad svarbus šio miesto vaidmuo XX amžiaus istorijoje yra siejamas su kitu, kur kas garsesniu pavadinimu – Stalingradu, kuriuo šis miestas buvo pavadintas 1925 metais Josifo Stalino nurodymu.

Volgogradas savo senąjį pavadinimą susigrąžino tik 1961 metais, kai sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pradėjo Sovietų Sąjungos „destalinizaciją“.

Dabar keli žodžiai iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino lūpų privertė visus svarstyti, ar ketinama vėl grįžti prie Stalingrado, rašo washingtonpost.com.

Penktadienį V. Putinas Prancūzijos Dovilio mieste dalyvavo susitikime su veteranais, skirtame 70-osioms sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinėms.

Paklaustas, ką mano apie Volgogrado pervadinimą, V. Putinas išreiškė paramą referendumui dėl miesto pavadinimo pakeitimo. „Šiuo atveju gyventojai turėtų surengti referendumą, per kurį priimtų sprendimą (dėl pavadinimo pakeitimo)“, - anot agentūros „Itar-Tass“, atsakė V. Putinas.
„Mes darysime taip, kaip pasakys gyventojai“, - pažymėjo jis.

Nors V. Putino atstovai spaudai puolė įrodinėti, kad prezidentas išreiškė paramą tik referendumui, o ne pačiam miesto pervadinimui, ir kad tokios oficialios procedūros reikėtų laikytis, ši žinia daugelio buvo suprasta kaip oficialaus pritarimo ženklas.

„Dabar, kai V. Putinas pasisakė šiuo klausimu, aš manau, kad pastangos pervadinti miestą sulauks naujo impulso, po kurio Rusijos žemėlapyje vėl gali atsirasti Stalingradas“, - savo elektroniniame laiške rašė Simonas Saradzhyanas iš Harvardo universiteto Belferio mokslų ir tarptautinių reikalų centro.

Pastaraisiais metais Volgogradas ėmėsi kai kurių žingsnių, pripažindamas savo senąjį pavadinimą, - Stalingrado pavadinimas buvo naudojamas per kai kuriuos metinių minėjimus.

Labiausiai jį remia vis dar reikšminga Rusijos Komunistų partija ir karo veteranai. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia taip pat išreiškė šiokią tokią paramą referendumui, nors pasisako ir už tai, kad miestui būtų sugrąžintas dar senesnis pavadinimas – Caricynas.

Tačiau oficialaus pervadinimo perspektyva vis tiek atrodo mažai tikėtina: net jei referendumas ir įvyktų, veikiausiai nebūtų surinkta pakankamai balsų (praėjusių metų apklausos rodė, kad už Stalingrado pavadinimą pasisako tik ketvirtadalis miesto gyventojų).

V. Putinas, atsakydamas į veterano klausimą, galėjo tiesiog pademonstruoti diplomatiją, tačiau dėmesys, kurio sulaukė jo atsakymas, išryškino nerimą dėl Rusijos prezidento santykio su sovietų eros ekscesais.

V. Putinas dažnai demonstruoja susižavėjimą sovietų eros elementais – pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos subyrėjimą jis yra pavadinęs „tikra tragedija“.

Tai susiję ne su politine ideologija, bet nostalgija toms dienoms, kai Rusija buvo tikrai galinga geopolitinė valstybė ir imperijos centras.

Neseniai Rusijos prezidentas vėl pasirėmė Rusijos istorija, įskaitant sovietų erą, kai šiemet pasveikino Krymo prijungimą prie Rusijos. Tokio pobūdžio nostalgija, regis, atitinka ir kai kurių kitų įstatymų leidėjų bei šalies piliečių jauseną: Rusijoje, pavyzdžiui, pasigirdo raginimų ištirti Michailo Gorbačiovo vaidmenį žlungant Sovietų Sąjungai, o veidų sudarkymas sovietinėms karo statuloms Bulgarijoje iš visos Rusijos sulaukė piktų komentarų.

Stalingrado atvejis rusams reiškia ypatingą situaciją, ypač V. Putinui, kuris vargu ar nori, kad stiprus jo vadovavimo stilius būtų siejamas su J. Stalinu. Nors Stalingrado pavadinimas pats savaime gali būti siejamas su karo laikų didvyriškumu, toks pavadinimas vis dėlto kilo nuo asmens, kuris vykdė vyriausybės politiką, pražudžiusią milijonus žmonių.

V. Putinas, nepaisant žavėjimosi sovietų era, susilaiko nuo liaupsių J. Stalinui, o kažkada stalinizmą pavadino „susijusiu su asmenybės kultu, masiniais įstatymų pažeidimais, represijomis ir lageriais“.

Jo protežė Dmitrijus Medvedevas savo prezidentavimo laikotarpiu taip pat buvo viešai paraginęs rusus nenudailinti J. Stalino palikimo.

Tačiau D. Medvedevo raginimai veikiausiai buvo neišgirsti. Viena praėjusių metų apklausa parodė, kad rusų, laikančių J. Staliną viena iškiliausių istorinių figūrų, skaičius nuo 12 proc. 1989 metais išaugo iki 42 proc. 2012 metais.

Viena problema ta, kad J. Stalino palikimas daugiausia buvo ignoruojamas, o ne smerkiamas. N. Chruščiovas niekada iki galo taip ir neužbaigė savo planuotos Rusijos destalinizacijos (ją nutraukė jo įpėdinis Leonidas Brežnevas), ir nors M. Gorbačiovo vyriausybė vėliau mėgino kruopščiau įvertinti J. Stalino veiksmus, šios pastangos taip ir nedavė tvirtų rezultatų: dar pernai istorijos vadovėliuose, kuriuos patvirtino V. Putinas, J. Stalinas buvo pavadintas „reformatoriumi“.

Kai kurie Stalingrado pavadinimo šalininkai tvirtina, kad jis neturėtų būti siejamas su J. Stalinu. Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad pakeisti Volgogrado pavaidnimą reikėtų „ne dėl J. Stalino, bet pačių Stalingrado gyventojų labui“.

Pats V. Putinas gali argumentuoti, kad Rusijos miestams keisti pavadinimus yra įprasta – tai praktiškai Rusijos tradicija.

Jo paties gimtasis miestas XX amžiuje vadinosi ir Sankt Peterburgu, ir Petrogradu, ir Leningradu, kol galiausiai vėl tapo Sankt Peterburgu.

Žinoma, šis miestas Antrajame pasauliniame kare taip pat turėjo svarbų vaidmenį ir Rusijos komunistai taip pat trokšta sugrąžinti buvusį jo pavadinimą.