Nors rinkimų rezultatai bus paskelbti tik šeštadienį, J.Corbyno pergale beveik neabejojama.
Kaip rodė naujausia „YouGov“ viešosios nuomonės apklausa, kuri buvo atlikta rugpjūčio viduryje, J.Corbyną palaikė 53 proc. tų, kurie ketino balsuoti.
Didėja ne tik susidomėjimas J. Corbynu, bet ir natūralus nerimas, ką jo pergalė reikš visai šaliai ir Europai.
2014 metų kovą koalicijai „Stop War Coalition“ parengtame straipsnyje radikalios kairės pažiūrų J. Corbynas, kalbėdamas apie įvykius Maidane, reiškė nepritarimą iniciatyvai suteikti Ukrainai karinę pagalbą ir atkartojo Rusijos teiginius, esą už krizės iš tikrųjų slypi ne kas kita, o NATO sugalvotas planas.
Politikas straipsnyje tvirtino, kad Ukraina patiria „nepakeliamą spaudimą leistis įtraukiama į Europos Sąjungos ir NATO karinę orbitą“, ir smerkė Europos Sąjungos lyderius dėl nenoro pripažinti, kad „Maidano revoliucija neapsiėjo be radikaliosios dešinės ir rasistinių elementų“.
„Nuo pat Šaltojo karo pabaigos NATO siekia plėtros. Aljansas didina karinę galią ir išlaidas jos didinimui. Jo veikla jau seniai peržengė pirmines 1948 metais nubrėžtas ribas, o jo siektis apsupti Rusiją – viena iš didžiausių grėsmių šiandien“, – rašė į Leiboristų lyderio postą nusitaikęs J. Corbynas.
Visiems Kremliui priklausančios propagandos mašinos „Russia Today“ žiūrovams tokios pažiūros pasirodys pažįstamos ir savos, rašo ibtimes.co.uk autorius Tomas Porteris.
Nuo pat pradžių įvykiai Ukrainoje „Russia Today“ buvo pateikiamai kaip NATO remiamas neofašistų perversmas. Nuolat pasakota apie tariamus žiaurumus, kuriuos vykdo Ukrainos pajėgos. Visi pamena ir skandalingą pareiškimą, esą Ukrainos kariai nukryžiavo trejų metų berniuką.
J.Corbynas lankėsi ne vienoje „Russia Today“ laidoje. Kartą savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“ jis netgi paragino savo sekėjus žiūrėti šią televiziją, argumentuodamas, kad ji „objektyviau“ nei Vakarų žiniasklaida nušviečia pasaulio įvykius.
Per interviu „Russia Today“ rugpjūčio 11 dieną J. Corbynas netiesiogiai pasisakė už glaudesnius ryšius su Rusija. „Kas yra saugumas? Aš saugumas yra galimybė bombarduoti, žaloti, žudyti, naikinti ar saugumas – tai gebėjimas susitarti su kitais ir, gerbiant vieni kitus, kartu egzistuoti?“ – klausė britų politikas.
Kritikai tvirtina: jeigu J. Corbynas bus išrinktas Leiboristų lyderiu, tai reikš, kad prie partijos vairo stos vienas iš „Rusijai naudingų idiotų“ – tai terminas, priskiriamas Vladimirui Leninui, kuris tokiais žodžiais apibūdino savų tikslų siekusius Sovietų Sąjungos rėmėjus iš Vakarų, kurie užsimerkdavo prieš Maskvos vykdytus nusikaltimus ir apmaudžias klaidas.
„Sunday Times“ istorikė Anne Applebaum J. Corbyną apibūdina kaip naujausią „iš labai ilgo naudingų idiotų sąrašo“.
„J.Corbynas yra vienas iš Europos radikalių kairiųjų bei radikalių dešiniųjų, kuris nekramtęs prarijo Rusijos melą, esą karą Ukrainoje sukūrė NATO, o ne Rusijos finansuojami ir valdomi „separatistai“, įsiveržę į Rytų Ukrainą“, – teigia istorikė.
„IBTimes UK“ Jamesas Bloodworthas, vienas iš organizacijos „Left Foot Forward“ steigėjų, tvirtina, kad J. Corbynas „vienas iš tų, kurie noriai tiesia ranką diktatoriams ir tironams prijaučiantiems“, įskaitant ir „homoseksualų priešą iš Rusijos Vladimirą Putiną“.
Vertinant iš Kremliaus varpinės, J. Corbynas – idealus kandidatas.
J. Corbynas – vienas iš kelių Europos radikalių kairiųjų, atvirai reiškiančių paramą V. Putino Rusijai.
Niekam ne paslaptis, kad prieš taupymą pasisakančią Graikijos valdančiąją „Syrizos“ partiją su V. Putino Kremliumi sieja artimi ryšiai.
Populistinė Ispanijos kairiojo sparno koalicija „Podemos“ kaltina Vakarus, sprendžiant klausimus su Rusija, vadovaujantis dvigubais standartais, o Vokietijos „Die Linke“ partijos delegacija per 2014 metais vykusį referendumą dėl „nepriklausomybės“, kurį Vakarai pasmerkė kaip neteisėtą, lankėsi Kryme.
Jungtinės Karalystės radikalūs kairieji po Maidano įvykių taip pat reiškė paramą Rusijai. Vienas iš tokių – buvęs partijos „Respect“ parlamentaras George'as Galloway (kuris netgi pareiškė pareisiąs pas leiboristus, jeigu J. Corbynas bus išrinktas partijos lyderiu), kuris vienoje „Russia Today“ laidoje viešai pasmerkė Vakarus sukėlus konfliktą Ukrainoje.
Kalbant apie Kremlių, kaip teigia Andrew Foxallis iš „Henry Jackson Society“ ekspertų grupės, tokie aljansai niekada neturi aiškaus tikslo.
„Abi pusės siekia Europos denacionalizacijos ir Europos Sąjungos žlugimo. Pastarąją kairiojo sparno partijos vertina kaip grėsmę nacionaliniam suverenitetui. Rusija ją suvokia kaip asmeninę grėsmę. Tiek Kremlius, tiek kairieji Vakarus vadina supuvusiais, o jų išpažįstamas vertybes vadina morališkai žlugusiomis. Tiek Kremlius, tiek kairieji mano, kad prie krizės Ukrainoje tiesiogiai prisidėjo NATO ambicijos Rytų Europoje“, – tvirtina A. Foxallis.
Nors J. Corbynas išlieka proeuropietiškas (skirtingai nuo kitų radikalių kairiųjų), kitos jo politinės pažiūros linksta prie Rusijos skelbiamos pozicijos.
„Kairiojo sparno politikai negaili laiko ir pastangų abejoti ir mesti iššūkių JAV imperializmui. Jie klausia, kam jis tikęs. Ką pasiekė? Tokia pozicija atkartoja prorusiškos žiniasklaidos teiginius. Rusija neteigia esanti geresnė, bet esą Vakarai – tokie, kokie yra – yra blogis. (...) Kremliaus vertinimu, J. Corbynas būtų idealus asmuo pergalei, nes dauguma jo garbinamų idealų puikiausiai atspindi Kremliaus nuomonę“, – sako A. Foxallis.
Britų politiko šalininkams labiausiai imponuoja kategoriška J. Corbyno pozicija Vakarų karinių intervencijų užsienio šalyse klausimu – savotiškas priešnuodis Tony Blairui, kuris savo laiku pasiuntė britų pajėgas į visuomenės priešiškumo sulaukusias karines operacijas Afganistane ir Irake (taip prisidėdamas prie daug kritikos sulaukusios George W. Busho kovos su terorizmu programos).
Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į chaosą, apėmusį Libiją, kai Vakarų remiama kampanija nuo valdžios nuvertė diktatorių Muammarą Gaddafi. Esą tai dar vienas įrodymas, kokius skaudžius padarinius atneša Vakarų kariniai veiksmai.
„Mūsų pozicija tokia pat kaip ir karo Irake ir Afganistane atveju. Jungtinė Karalystė nebegali dalyvauti karinėse operacijose užsienyje. Mes pasisakome prieš agresyvius karinius veiksmus, todėl esame prieš karinius veiksmus Ukrainoje“, – paaiškino koalicijos „Stop the War Coalition“, kuriai priklauso ir J. Corbynas, narys Chrisas Ninehamas.
Ch. Ninehamas karštai gina J. Corbyno poziciją Ukrainoje: „Akivaizdu, kad tai geopolitinis konfliktas, kurį sukėlė konkurencinga situacija regione. Nėra abejonių – NATO vienas iš viso to variklių. Nemanau, kad kas nors galėtų tai paneigti“.
Faktai byloja priešingai: 2010 metais Ukrainos parlamentas atmetė siūlymą šaliai jungtis prie NATO, nenorą stoti į Aljansą atspindėjo ir viešosios nuomonės tyrimų rezultatai – žmonės Ukrainos narystei NATO nepritarė. Tik prasidėjus Rusijos agresijai šalies rytuose, narystė NATO tapo Ukrainos valdžios prioritetu. Kad ir kaip ten bebūtų, NATO vadovybė šiuo metu nepritaria Ukrainos narystei. Panašu, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel baiminasi, kad toks sprendimas tik paskatintų Rusijos agresiją.
Ar gindami naratyvą, kurį Kremlius naudoja teisindamas karą Rytų Ukrainoje, pareikalavusį jau daugiau nei 8 tūkst. gyvybių, Jungtinės Karalystės radikalūs kairieji siūlosi paramą agresyviam režimui, užsibrėžusiam tikslą bet kokia kaina padidinti įtakos sferą?
Ch. Ninehamas į šį klausimą atsakyti nepanoro – į elektroninį laišką autoriui neatsakė. Pakomentuoti situacijos nepanoro ir J. Corbyno komanda.
Pasidomėjus išsamiau, paaiškėjo, kad „Stop the War Coalition“ turi artimų ryšių su asmenimis, remiančiais Rusijos poziciją Ukrainos konflikto kontekste.
2014 metų rugpjūčio 27 dieną J. Corbynas sakė kalbą Londone surengtame renginyje „Kaip sustabdyti karų plėtrą?“. Viena iš jo paliestų temų buvo susijusi su teiginiu, esą NATO Ukrainoje „kursto pilietinio karo liepsnas“.
Tribūną jis dalinosi su marksistinių pažiūrų Borisu Kagarlickiu, kurio vadovaujamas Globalizacijos ir socialinių judėjimų institutas gyvuoja iš Kremliaus lėšų. Šis asmuo siejamas su Rusijos ir Europos radikaliais dešiniaisiais ir aršiai gina Kremliaus poziciją Ukrainos klausimu.
Nors radikalios kairės politikai linkę dėl kiekvienos nesėkmės ir tragedijos Ukrainoje kaltę versti NATO bei nematyti V. Putino Rusijos nusikaltimų, ekspertai teigia, kad Leiboristų partija turėtų saugotis bičiulių, kuriuos gautų kaip priedą prie J. Corbyno pergalės rinkimuose.
„Tokiu metu, kai Rusija nuolat bando Jungtinės Karalystės nacionalinio saugumo kantrybę ir rengia provokacijas tiek ore, tiek vandenyje, mes privalome blaiviai vertinti situaciją ir aiškiai suvokti, kad išsirinkę partijos lyderį, kurio interesai tokie patys kaip Rusijos prezidento, mes labai rizikuojame“, – sako A. Foxallis.
Įspėjo net T. Blairas
Jis populiarus tiek tarp jaunų, tiek tarp vyresnio amžiaus leiboristų rinkėjų, jį palaiko ir įtakingos profesinės sąjungos – visi, kuriems įgriso aukštų leiboristų veikėjų, tokių, kaip T.Blairas, kuris premjero pareigas ėjo 1997–2007 metais, centristinės pakraipos politika.
Ketvirtadienį J.Corbynas savo rinkimų apygardoje Londono šiaurėje turėjo surengti paskutinį agitacinį mitingą, kuriame, kaip jau tapo įprasta pastaruoju metu, buvo laukiama didžiulės minios jo šalininkų.
Žilaplaukis, trumputę barzdą nešiojantis J.Corbynas, mėgstantis avėti sandalus ir atrodantis kaip į pensiją išėjęs mokytojas, tikrai nepasižymi puikiais oratoriniais sugebėjimais ar charizamtiško lyderio savybėmis.
Tačiau jis tapo neperkandamu riešutėliu trims savo varžovams: Andy Burnhamui, Yvette Cooper ir Liz Kendall – labiau centristinių pažiūrų, į penktą dešimtį įkopusiems nuglaistytiems politikams, kuriems per kampaniją nepavyko užsitikrinti didesnės paramos.
„Jis triumfavo, nes atstovauja tiems, kas atmeta įprastinę politiką, taip pat dėl to, kad leiboristų tradicinės srovės kandidatai nesugebėjo įkvėpti (žmonėms) jaudulio ar vilties“, – sakė britų socialistinės organizacijos „Fabijaus visuomenė“ (Fabian Society) generalinis sekretorius Andrew Harropas.
„Visi požymiai rodo, kad J.Corbynas turi labai dideles galimybes tapti leiboristų lyderiu“, – pridūrė jis.
Ironiška, tačiau daug apžvalgininkų dėl Edo Milibando vadovaujamų leiboristų pralaimėjimo Davido Camerono konservatoriams gegužę vykusiuose rinkimuose kaltino labiau kairuolišką šios partijos darbotvarkę, kurios ji laikėsi nuo 2010-ųjų.
Tačiau praėjus vos keturiems mėnesiams partija savo naujuoju lyderiu tikriausiai išsirinks gerokai labiau kairuoliškų pažiūrų veikėją, kuriam patinka važinėti dviračiu po savo rinkimų apygardą viduriniosios klasės Islingtono rajone.
Rugpjūčio viduryje T. Blairas paragino savo Leiboristų partijos narius neleisti, kad naujuoju šios politinės jėgos lyderiu būtų išrinktas kairiojo sparno socialistų kandidatas, įspėdamas, jog tai reikštų elektorato „sunaikinimą“.
Smarkiai išaugusi jaunimo ir naujų leiboristų rėmėjų parama leido J. Corbynui iš autsaiderio tapti favoritu pakeisti E. Milibandą, kuris atsistatydino, kai jo partija pralaimėjo gegužę vykusius visuotinius rinkimus premjero D. Camerono konservatoriams.
1997–2007 metais prie britų vyriausybės vairo stovėjęs T.Blairas prisimenamas ne tik dėl triuškinamų pergalių, kurias rinkimuose iškovojo jo vedama partija, bet ir dėl nepopuliaraus Irako karo, kuris temdo jo politinį palikimą.
Ekspremjeras sakė, kad leiboristams gresia „susinaikinimas“, jei laimės prieš taupymą pasisakanti J.Corbyno stovykla.
„Leiboristų partijos egzistavimui iškilęs didžiausias pavojus per visą daugiau nei 100 metų jos gyvavimo istoriją“, – rašė T.Blairas ugningame straipsnyje dienraštyje „The Guardian“.
„Nesvarbu, ar priklausote kairiajam, dešiniajam ar centro sparnui partijoje, nesvarbu, ar anksčiau mane rėmėte ar nekentėte – prašau, suvokite pavojų, kuris mums iškilęs“, – rašė jis.
„Jei Jeremy Corbynas taps lyderiu, mūsų pralaimėjimas kituose rinkimuose nebus kaip 1983 metais ar 2015-aisiais, – rašė ekspremjeras. – Tai reikš sutriuškinimą, galbūt net sunaikinimą.“
66 metų J.Corbynas yra aktyvistas veteranas, kuris per 32 darbo parlamente metus daug kartu per balsavimus nesilaikė Leiboristų partijos kurso.
Jis pasisako už tai, kad Britanija atsisakytų branduolinių ginklų, ir nė karto nebuvo užėmęs svarbaus posto vyriausybėje.
Be to, jis privertė sunerimti centristus savo raginimais renacionalizuoti kai kurias pramonės šakas ir pasitraukti iš NATO.