Kadangi specialiosios paskirties būriai vykdo sudėtingiausias užduotis, išsamiau apie jas nepasakojama. Tačiau žurnalo „Der Spiegel“ korespondentas Maskvoje Matthiasas Scheppas susitiko su keliais specialios paskirties būrio karininkais.
Po daugelio metų tylėjimo jie pirmą kartą atskleidė kai kurias detales apie įkaitų paėmimą teatre Dubrovkoje, operacijas Afganistane ir Čečėnijoje, papasakojo apie vyriškumą, karinius nusikaltimus ir apie nusivylimą valdžia, pasiuntusia juos į sunkiausias užduotis, o paskui tiesiog juos pamiršusią.
Vokiečių žurnalistas pirmąjį pakalbino vieną iš legendinio padalinio „Alfa“ įkūrėjų Valerijų Jemyševą. Dabar jam 71 m. jis gyvena Tagankovo kaime prie Maskvos. Darže jis darbuojasi tik kaire ranka, dešinę po sužeidimo per Amino rūmų Afganistane šturmą amputavo. Tais laikais buvo įprastas griežčiausias slaptumas – ką veika Valerijus, ilgai nežinojo netgi jo žmona.
Nepaisant to, kad V. Jemyševas dažnai išvykdavo į ilgas komandiruotes, žmonai sakydavo, jog dirba šaltkalviu miesto administracijoje. „Kai jam amputavo ranką, jis viską pateikė taip, tarsi būtų įvykęs nelaimingas atsitikimas“, – prisimena Galina Jemyševa. Kaip rašoma leidinyje, eiliniai žmonės neturėjo žinoti apie sunkumus, su kuriais susidurdavo tarybiniai kareiviai per įsiveržimą į Afganistaną, todėl ant žuvusiųjų antkapių užrašydavo „tragiškai žuvo“.
Kaip papasakojo veteranas, šiuo metu „Alfa“ būrys atsakingas ne tik už įkaitų išlaisvinimą, bet ir už Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo apsaugą bei yra garantas, kad po pirmo Kremliaus signalo jis dingsta.
Kartą, pasakojo veteranas, „Alfos“ rankose buvo Sovietų Sąjungos likimas: 1991 m. rugpjūčio 19 d. per pučą prieš M. Gorbačiovą KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas nurodė suimti arba likviduoti Borisą Jelciną, tačiau pastarajam pavyko išsisukti.
B. Jelcino, kaip ir M. Gorbačiovo, veteranas nemėgsta, apie abu kalba smerkiamai: „Jie abu kalti dėl nuosmukio ir amoralumo.“ Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas jam irgi nepatinka – jo, kaip ir daugelio kitų veteranų, dievaitis – Jurijus Andropovas.
„53 m. Vyriausiosios žvalgybos valdybos (VŽV) karininkas Vladimiras Kovtunas, kurio karjeroje – daugiau nei 100 specialiųjų operacijų Afganistane ir septyni sužeidimai nuo kulkų, iš kurių vienas – į žandikaulį, regis, vienas iš nedaugelio elitinių padalinių veteranų, kurie kažko pasiekė, išėję iš karinės tarnybos“, – rašo M. Scheppas. Šiuo metu V. Kovtunas turi paukščių fermą už 240 km nuo Maskvos. 250 tūkst. vištų dedamus kiaušinius perka ir Maskvoje, taip pat ir Kremliaus administracija.
„Man patinka kapitalizmas, jame klientas – visada karalius“, – pareiškė V. Kovtunas. Būtent jis perėmė iš amerikiečių zenitinį raketų kompleksą „Stinger“, padariusį nemažai rūpesčių sovietiniams kariams. 1987 m. sausį žvalgui pavyko perimti iš afganistaniečių kovotojų „Stinger“ su instrukcija anglų kalba ir siuntėjo į JAV adresu, todėl „Kremlius gavo šimtaprocentinį įrodymą, kad Vašingtonas aprūpindavo islamistus naujausia savo ginkluote“, rašoma straipsnyje.
Karą Afganistane, į kurį juos siuntė „senas pirdžius“ Brežnevas, V. Kovtunas laiko didele klaida, rašo korespondentas. „Kariauti prieš afganistaniečius beprasmiška, jie nepasidavė mums, nepasiduos ir amerikiečiams, dabartinis karas jiems baigsis taip, kaip baigėsi ir mums, t. y. pralaimėjimu“, – įsitikinęs jis.
V. Kovtumas, priešingai, nei dauguma jo kolegų, giria V. Putiną. Jam atėjus į valdžia, V. Kovtuno teigimu, „mūsų visuomenė atsisuko į kariuomenę veidu, o ne sėdyne“.
Na o karinių veiksmų Afganistane, Čečėnijoje ir Tadžikistane dalyvis Vladimiras Kvačkovas, nuteistas už pasikėsinimą į Anatolijų Čubaisą ir mėginimą įvykdyti valstybės perversmą, priešingai – vadina Rusijos prezidentą kirminu, kuriam valdant šalis importuoja iki dviejų trečdalių produkcijos, o žemės ūkis yra XIX a. lygio.
V. Kvačkovo nuomone, Rusija nesigėdija savo antisemitinių pažiūrų, „yra žydų okupacijoje, o Čubaisas – vienas iš pagrindinių jos iniciatorių“. 65 m. V. Kvačkovas yra gerbiamas daugelio rusų specialiųjų būrių narių, kurie, nepaisant to, kad Sovietų Sąjunga buvo vaikiško amžiaus lygio, jaučia nostalgiją sovietiniams laikams ir tvirtai rankai, nekenčia Amerikos, NATO ir kuoktelėjusių liberalų.
Teatro komplekso Dubrovkoje šturmo dalyvis Aleksandras Michailovas nekenčia visų politikų, laiko juos „nusikaltėliais, kurie sėdi prie rašomųjų stalų ir apie nieką neturi nė menkiausio supratimo“.
Jo pasakojimu, per pirmą kampaniją Čečėnijoje Jelcino vyriausybė išsiuntė Michailovo padalinį į Grozną sučiupti Čečėnų kovotojų lyderius. Anot jo, įsakymas buvo „kvailas, nes kovotojai kontroliavo pusę miesto, o padalinyje buvo 20 žmonių“. „Žinoma, nieko mes nesučiupome, džiaugėmės, kad likome gyvi.“ Neigiamai A. Michailovas atsiliepia ir apie „Nord Ost“ įkaitų išlaisvinimo operaciją.
Įvykių dalyvio teigimu, šturmas turėjo tapti Rusijos specialiųjų tarnybų triumfu, tačiau virto tikra katastrofa. „Galiausiai mes, rusai, pasirodėme visiški idiotai, – įsitikinęs A. Michailovas. – Visų pirma, teroristai matė mūsų ėjimą stogu per televizorių, antra, galiausiai jie užminavo liftą. Antra didelė nesėkmė – kai į pastatą ėmė leisti migdomąsias dujas, neužteko neutralizuojančių dujų visiems šturmuojantiesiems, o jų buvo apie 150 būrių „Alfa“ ir „Impel“ narių. Trečia, kai specialiosios paskirties būtys jau sumušė teroristus, neutralizuojančiosios priemonės, kurią leido dujomis apnuodytiems įkaitams, visiems neužteko, tai buvo tiesiog loterija.“
Organizavimas, pripažįsta veteranas, buvo katastrofiškas. Kadangi medikai atsisakė eiti į pastatą, kol jo visiškai neišminuos, kariams teko keturias valandas nešti iš pastato įkaitus, kurių dauguma buvo be sąmonės. Korespondentas primena, kad įkaitų buvo apie 800. „Gatvėje neužteko greitosios pagalbos automobilių, iš viso mirė 130 žmonių, nors daugumą buvo galima išgelbėti, laiku suteikus medicininę pagalbą“, – sakė A. Michailovas.
„Mes – instrumentas politikų rankose, jų sprendimų įkaitai, – su liūdesiu konstatavo jis. – Taip buvo ir taip bus.“
Specialiosios paskirties būrio majoras Sergejus Illarionovas gauna valstybinę 125 eurų (432 Lt) dydžio pensiją, todėl jam tenka dirbti vieno verslininko apsaugininku.
Per 2000-ųjų kovą vykusį kaimo Komsomolskojė šturmą, kuriame dalyvavo lauko vadas Ruslanas Gelajevas, buvo visiškai sunaikinta viena iš žvalgybinių grupių, o S. Illarionovas pasisiūlė vesti derybas su kovotojais dėl apsikeitimo sužeistaisiais ir žuvusiais. Kovotojai iš pradžių įsižeidė, kad pas juos neatėjo aukštesnio rango pareigūnas, ir vos nepastatė jo prie sienos ir neišmušė dantų, bet galiausiai sutiko apsikeisti.
Atsiimant kūnus, majoras nuėmė šalmą nuo vieno savo draugo galvos. „Tada jo kaukolė skilo pusiau, o smegenys ištekėjo man ant rankų“, – atsimena S. Illarionovas. Jam teko daugiau nei 10 metų tylėti apie derybas su čečėnais, tai buvo laikoma išdavyste. Jis buvo pristatytas apdovanojimui „Už didvyriškumą“, tačiau jo negavo. S. Illarionovas sugalvojo savo apdovanojimą – „Užmirštiems specialiųjų padalinių didvyriams“, rašoma straipsnyje.
Taigi, rašo vokiečių leidinio korespondentas, viskas vyksta kaip dainoje, kurios motyvu skamba S. Illariovo mobilusis: „Rusija neapdovanoja nė šlove, nė rubliais, tačiau mes – paskutiniai jos kariai.“