Naujas Lenkijos užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna pateikė siūlymą į derybų procesą įtraukti ir Lenkiją – esą šalis veiksmingai prisidėtų sprendžiant krizę Ukrainoje. Anot ministro, tokių naujovių reikia, nes ankstesnis derybų formatas (Ukraina, Rusijos Federacija, Prancūzija ir Vokietija) paprasčiausiai išsisėmė.
Apžvalgininkas Vladimiras Ogryzka, kaip ir lenkai, yra nepatenkintas dabartiniu derybų formatu, nes jam trūksta svarbiausiojo žaidėjo – Jungtinių Valstijų. Todėl vertėtų kalbėti ne apie Lenkijos įtraukimą, o apie svarbą prie derybų stalo prisivilioti Ameriką. V. Ogryzkos įsitikinimu, idealiausias derybų formatas turėtų atrodyti maždaug taip: Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Ukraina prieš Rusiją. Tokia schema pati aiškiausia ir teisingiausia – civilizuotos valstybės prieš barbariškai nusiteikusią Maskvą.
Be to, vienu iš veiksmingiausių derybų instrumentų galėtų tapti ir Europos saugumo bei bendradarbiavimo organizacija (ESBO) – tačiau ne kaip derybų dalyvė. Ši organizacija nei juridiniu, nei politiniu, nei loginiu požiūriu dėl savo neveiksnumo negalėtų būti pilnateisė derybų dalyvė. Dar ir dėl to, kad jai priklauso ir šalis-agresorius.
Savaime suprantama, kad Maskvai formatas „trys prieš vieną“ tikrai ne prie širdies. Tačiau toks formatas veiksmingiausiai atspindėtų bendrą situaciją, susiklosčiusią pasaulyje, kur santykį galima įvardyti kaip 100 prieš 10. Jeigu prisimintume Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos priimtą rezoliuciją, susijusią su Rusijos demonstruojama agresija, su Rusijos pripažinimu agresoriumi (nors formuluotė ir nebuvo tokia kategoriška), už ją balsavo šimtas valstybių, o prieš – vos dešimt. Taigi situacija labai paprasta ir aiški: teliko nuspręsti, ką daryti toliau. Aišku, Rusija bando ir toliau visomis įmanomomis priemonėmis vengti derybų, kuriose dalyvautų ir JAV. O mes privalome siekti būtent tokio formato – formato, kuriame mums už nugarų stovėtų visa Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos.
Be to, derybų proceso metu nevertėtų pamiršti: tikėtis, kad Rusija vykdys prisiimtus įsipareigojimus – bergždžias reikalas. Rusija laisva valia jokių įsipareigojimų vykdyti neketina, vienintelis jos tikslas – sunaikinti Ukrainą, kurio šalies valdžia siekia ir kariniais metodais. Dėl šios priežasties vienintelė kalba, kurią supranta Kremlius – jėga ir spaudimas. Partneriai iš Vakarų nusprendė karinės jėgos nesiimti. Kitaip tariant, lieka ekonominis spaudimas ir sankcijos, kurios arba paskatins Maskvą imtis kokio nors adekvataus sprendimo, arba parodys, kad pasaulio bendruomenė gali ją parklupdyti ant kelių – galbūt ne iš karto, tačiau tikrai užtikrintai.