Trebizondo imperija (1204–1461)
Kaip ir Romos imperija, Bizantijos imperija prieš galutinai subyrėdama skilo į kelias valstybes. Ilgiausiai išsilaikiusi, bet vėliau pamiršta buvo Trebizondo imperija. Savo egzistavimo laikotarpiu ši imperija pakeitė Juodosios jūros regiono prekybinę ir karinę aplinką. Ši valstybė susiformavo po Ketvirtojo kryžiaus žygio. Kryžiuočiai įkūrė kitas valstybes, tačiau Trebizondas turėjo tą pranašumą, jog jį valdė buvusios Bizantijos imperijos nariai. Jie turėjo priėjimą prie buvusios imperijos prekybos infrastruktūros. Po to, kai Bizantijos imperija buvo reformuota, Trebizondas išliko nepriklausomas ir kontroliavo prekybą Juodosios jūros regione. Dėl savo strateginės padėties Trebizondas tarpininkavo prekyboje tarp Rytų ir Europos. Artimuosiuose Rytuose musulmonams užimant vis daugiau teritorijų, Trebizondas susivienijo su kitomis Azijos valstybėmis, kad užpultų Osmanų imperiją. Tačiau karas pasisuko labai nepalankia linkme, ir Osmanų imperija kontratakavo. Trebizondas greitai pralaimėjo karą ir 1461 metais buvo aneksuotas.
Krymo chanatas (1449–1783)
Mongolų aukso orda buvo viena iš didžiausių visų laikų imperijų, tačiau ji ėmė skilti į mažesnes karalystes po to, kai jos nariai nustojo dalyvauti nuolatiniame užkariavimų ir okupacijų cikle. Kai Aukso ordos nariai Kryme nutraukė savo klajoklišką gyvenimo būdą, jie atsiskyrė nuo Aukso ordos ir sukūrė savo imperiją, kurią pavadino Krymo chanatu. Tačiau netrukus po naujos mongolų karalystės įkūrimo, chanato valdovai suprato, kad turės varžytis su galinga Osmanų imperija. Praėjus vos keliems nepriklausomo egzistavimo metams chanatas stojo į karą su Osmanų imperijas, kuri chanatą nugalėjo.
Tačiau osmanai leido chanatui būti pusiau nepriklausomam ir turėti vasalo galių. Didžiąją savo egzistavimo dalį chanatas kariavo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Šie karai buvo tokie sėmingi, kad chanatas iš esmės kontroliavo visą kunigaikštystės teritoriją ir užsiėmė didelio masto rusų vergų prekyba, ypač su Osmanų imperija. Tačiau Maskvos didžioji kunigaikštystė paskelbė nepriklausomybę nuo totorių ir bėgant laikui sustiprėjo ir galiausiai kėlė tiesioginę grėsmę Krymo teritorijai. Galiausiai rusai užkariavo chanatą ir aneksavo Krymą nutraukdami nepriklausomos Krymo valstybės egzistavimą. Šie veiksmai vyksta ir šiais laikais Rusijos ir Ukrainos valdžiai kovojant dėl to, kam priklausom ši teritorija.
Mughalų imperija (1526–1540, 1555–1857)
16-ame amžiuje tiurkų princas Baburas prarado savo Azijos karalystės kontrolę. Nenorėdamas susitaikyti su gyvenimu be valdžios, Baburas nukreipė savo žvilgsnį į Indiją. Kabule surinkęs kariauną Baburas surengė sėkmingą invaziją į Šiaurės Indiją ir galiausiai užgrobė šiaurinę subkontinento dalį. Vadovaudamas imperijai Baburas ne tik išlaikė valdžią, bet ir padidino savo žinomumą tarp kaimynų. Tuomet ji mirė. Baburo sūnus Humayunas perėmė imperijos valdymą, tačiau valdžios neteko po to, kai valdžią perėmė iš Afganistano atvykę musulmonai. 15 metų Mughalų imperiją valdė afganai. Indija išliko nestabili, čia kilo pilietinis karas, suteikęs Humayunui galimybę susigrąžinti imperijos kontrolę. Tačiau jis nespėjo to padaryti, nes nusiritęs akmeniniais laiptais mirė. Nors jo trylikametis sūnus Akbaras buvo inauguruotas nepalankiomis aplinkybėmis, jam pavyko atgauti imperijos kontrolę ir atkurti imperijos galybę.
Kelis amžius Mughalų imperija buvo galiausia Indijos subkontinento valstybė, pirmaujanti prekybos ir karybos srityse. Ji taip pat turėjo didelės įtakos indų-persų kultūrai. Daugelis pastatų Indijoje, įskaitant iš garsųjį Taj Mahalą, buvo pastatyti jų stiliumi. Tačiau valstybė ilgai nebegyvavo. Kaip ir likusi Indijos dalis, Mughalų imperija susidūrė Britanijos Rytų Indijos kompanija. 18-ame amžiuje Mughalų imperija sunyko dėl finansinių problemų ir jos vadovybės religinio fanatizmo. Kompanija perėmė didžiąją dalį imperijos, o kai Britanija perėmė tiesioginį Indijos valdymą, Mughalų imperija dingo.
Merovingų dinastija (476–750)
Merovingų dinastijai priklausė eilė prancūzų karalių, kurie savo valdymo metais okupavo dideles dalis Europos. Jie yra laikomi pirmaisiais Prancūzijos karaliais. Vadovaujant Merovechui, frankų gentys nugalėjo germanų gentis Vakarų Europoje, prisijungė jų teritorijas prie savųjų ir įkūrė naują Frankų karalystę. Galiausiai dinastija virto „karalysčių karalyste“. Kiekviena karalystė turėjo savo karalių, tačiau jie buvo atskaitingi dinastijos valdovui. Nors daugybės karalysčių idėja atrodė nebloga, nuolat kildavo tarpusavio karų. Ir jie kildavo taip dažnai, kad net buvo sukurtos specialios kariavimo taisyklės.
Tačiau 613 metais karalius Chlotharas II suvienijo kelias imperijos dalis ir nusprendė paversti Merovingų dinastija svarbia Europos galia. Nuolatiniai karai silpnino karališkąją valdžią, todėl dinastija ėmė nykti. Chlotharo II sūnus Dagobertas I vedė Merovingų kariuomenę prieš slavų pagonis Rytuose ir taip pat nužygiavo iki Ispanijos. Dagoberto valdymo metais imperija išsiplėtė labiausiai. Tačiau po jo valdymo tolimosios teritorijos ėmė atskilti. Galiausiai dinastija nunyko.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1236–1795)
Kai dauguma žmonių išgirsta apie Lietuvą, jie negalvoja apie pasaulinio lygio galią. Tačiau didžiąją Europos istorijos dalį Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena iš šio žemyno galingųjų valstybių. Iš pradžių buvo keletas atskirų genčių, kurias į vieną tautą suvienijo karalius Mindaugas. Lietuviai tapo vis įtakingesni Rytų Europoje užkariaudami naujų teritorijų nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Vienu metu jie valdė teritorijas, kurios dabar priklauso Rusijai ir Ukrainai. Lietuva taip pat sudarė galingą sąjungą su Lenkija, tačiau su sąlyga, jog Lietuvos didysis kunigaikštis taps kataliku. Po to, kai kunigaikštis nenoromis sutiko, abi šalis ėmė valdyti vienas vadovas.
Kadangi tas valdovas buvo iš Lietuvos, kunigaikštystė įgijo daugiau galios. Tačiau po kelių silpnų valdovų valdžia perėjo į Lenkijos karalių rankas. Galiausiai abi šalys atsiskyrė. Lietuva ir toliau kariavo su Maskvos didžiąją kunigaikštyste Rytuose ir totoriais pietuose. Šie karai susilpnino Lietuvą ir ji pamažu prarado teritorijų. Tuo metu Lenkija pasiūlė Lietuvai vėl susijungti žadėdama, kad valstybė išliks nepriklausoma. Taip buvo neilgai, nes Lenkija galiausiai neteko žemių, kurias aneksavo Rusija, ir Lietuva nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Tačiau kažkada maža Baltijos šalis buvo viena galingiausių valstybių Europoje.
