Per pastaruosius 40 metų Kinija pasiekė įspūdingų rezultatų. Nuo 1978 iki 2013 m. šalies ekonomika augo vidutiniškai po 10 proc. per metus, tad vidutinės suaugusio gyventojo pajamos padidėjo 10 kartų. Šis augimas padėjo apie 800 mln. gyventojų išbristi iš skurdo, be to, šalyje 85 proc. sumažėjo kūdikių mirtingumas, o gyvenimo trukmė padidėjo 11 metų, leidinyje „Foreign Policy“ rašo Johnatanas Teppermanas.
Įspūdingiausia tai, kad Kinijos vadovybė šių rezultatų pasiekė vykdydama represyvią politiką – o tai, vertinant iš istorinės ir politinių teorijų perspektyvos, yra be galo sunku. Nenuostabu, kad Kinijos raidą nagrinėjantis Orville‘as Schellas šį rekordą apibūdina kaip „vieną iš įspūdingiausių ekonominės raidos stebuklų pasaulio istorijoje“.
Šie įspūdingi, kone antgamtiški Kinijos pasiekimai dabartinius šalies įvykius paverčia ypač tragiškais – ir kelia nerimą.
Prisidengęs kova su korupcija, prezidentas Xi Jinpingas metodiškai naikina praktiškai visas reformas, kurios pastaruosius keturis dešimtmečius ir užtikrino efektingą Kinijos augimą.
Nepaprastai sėkmingą, nors ir turinčią trūkumų sistemą jis keičia visišku asmenybės kultu, sutelktu į jį vieną, užsitikrindamas sau daugiau galių nei turėjo Kinijos lyderiai nuo pat Mao Zedongo.
Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, dėl Xi Jinpingo metodų Kinija gali atrodyti mažiau korumpuota ir stabilesnė.
Bet griaudamas daugumą mechanizmų, kurie ir užtikrino Kinijos stebuklą, Xi Jinpingas rizikuoja nubraukti šalies pasiekimus ir paversti Kiniją dar viena policine valstybe (didžiuliu, atviresniu
Šiaurės Korėjos prototipu): neveiksminga, nestabilia ir karinga. Tai turėtų kelti nerimą ne tik 1,4 mlrd. Kinijos piliečių, bet ir mums visiems.
Norint suprasti, kodėl asmeninės Xi Jinpingo imperijos kūrimo kampanija yra tokia pavojinga, visų pirma reikėtų suprasti, kodėl Kinija taip ilgai buvo išskirtinė.
Dauguma moderniaisiais laikais gyvavusių ir gyvuojančių tironiškų ir vienpartinių valstybių pasižymi keliais bendrais bruožais. Valdžia jose yra sutelkta kelių individų rankose. Tam, kad išlaikytų valdžią, šie individai malšina opozicines idėjas, o jų vadovavimas pagrįstas bauginimais.
Ir biurokratai, ir piliečiai gyvena baimėje, tad neriasi iš kailio pataikaudami savo vadovams. Niekas nesako tiesos, ypač tokios, kuri nušviestų vadovus nepalankia šviesa. Dėl to tironai, kurių ego
išsipučia nuo nuolatinių liaupsių, girdimų iš keliaklupsčiaujančių pavaldinių, tampa vis labiau izoliuoti nuo realybės ir likusio pasaulio (tokių tironų pavyzdžiai galėtų būti Kim Jong Unas, Basharas al-Assadas ar Robertas Mugabe), tad galiausiai ima valdyti pasikliaudami tik savo įnoriais ir instinktais, nes mažai nutuokia, kas iš tiesų vyksta jų šalyje. Tokio neišmanymo poveikis šalies
vidaus ir užsienio politikai yra pražūtingas.
Apie 35 metus – nuo to laiko, kai mirė Mao Dzedongas, o Dengas Xiaopingas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo savo reformas, iki 2012 m., kai į valdžią atėjo Xi Jinpingas, Kinijai pavyko išvengti daugumos šių pavojų ir, paneigiant politinių vidutinybių dėsnius, sukurti tai, ką
tyrėjai pavadino „adaptyviu autoritariniu režimu“.
Formaliai išlikdama komunistine valstybe Kinija ėmė taikyti daugumą rinkos kapitalizmo formų ir nemažai kitų liberalizuojančių reformų.
Žinoma, senoji sistema išliko labai represyvi (prisiminkime Tiananmenio aikštės žudynes) ir toli gražu nebuvo tobula. Vis dėlto ji užtikrino neįprastai veiksmingą Kinijos funkcionavimą ir leido jai
išvengti daugelio patologijų, būdingų kitiems autoritariniams režimams. Pavyzdžiui, cenzūra niekur nedingo, bet partijos nariai galėjo nesutikti su idėjomis ir rengti debatus, o vidaus ataskaitos galėjo būti stebėtinai tiesmukos.
Deja, tie laikai jau baigėsi. Šiandien Xi Jinpingas sistemingai naikina praktiškai visas reformas, kurios užtikrino Kinijos išskirtinumą ir buvo tokios veiksmingos praeityje. Žvelgiant iš
trumpalaikės perspektyvos, tokie jo veiksmai stiprina jo paties galią ir prestižą ir gal netgi sumažina kai kurias korupcijos formas. Tačiau šaliai ir visam pasauliui jo kampanija turės katastrofiškų
ilgalaikių pasekmių.
Vienas iš neįprasčiausių Dengo Xiaopingo sukurtos sistemos bruožų buvo galios pasiskirstymas tarp įvairių lyderių. Aukščiausioji valdžia nebuvo sutelkta vieno asmens rankose, kaip daugumoje
diktatoriškų valstybių – ja dalijosi Komunistų partijos generalinis sekretorius (kuriam taip pat suteikiamas prezidento titulas), premjeras ir Politbiuras.
Dengas Xiaopingas tikėjosi, kad tokia sistema užtikrins, kad joks asmuo nebegalės taip kontroliuoti šalies kaip Mao Dzedongas, kuris piktnaudžiavo neribota galia ir padarė daug skaudžių klaidų, tokių kaip Didysis šuolis (kurio metu Kinija neteko 45 mln. žmonių) arba Kultūrinė revoliucija (nuo kurios Dengas Xiaopingas nukentėjo pats, o jo sūnus buvo taip baisiai kankinamas, kad liko paralyžiuotas).
Kaip aiškina Kinijos reikalų ekspertas iš Claremont McKenna koledžo Minxinas Pei, Dengo Xiaopingo sukurtas kolektyvinės lyderystės modelis padėjo atsijoti blogas idėjas ir skatinti geras, nes visi klausimai buvo kruopščiai apsvarstomi, o rizikingi žingsniai atmetami.
Nuo pat atėjimo į valdžią 2012 m. Xi Jinpingas ardo Kinijos kolektyvinės lyderystės sistemą keliais būdais. Visų pirma, prisidengęs kova su korupcija – labai svarbiu tikslu, kurio Kinijai be galo reikia – jis atleido daugybę oficialių pareigūnų, nusikaltusių tik tuo, kad, Xi Jinpingo manymu, neparodė užtektinai lojalumo aukščiausiajam vadovui.
Vienas iš naujausių pavyzdžių yra Interpolo vadovas Mengas Hongwei, kurį Kinija šiurkščiai sulaikė prieš mėnesį. Tačiau jo istorija tėra viena iš daugelio panašių. Per pastarąjį pusmetį susidorojimo aukomis tapo 1,34 mln. pareigūnų, atleista daugiau nei 170 ministrų ir jų pavaduotojų (dauguma jų uždaryti į kalėjimus).
Nepavydėtina Mengo Hongwei padėtis – kaip ir įtakingo Čongčingo partijos vadovo, nuversto 2012 m. – parodo, kad niekas nėra apsaugotas nuo Xi Jinpingo vykdomų susidorojimų.
Išties, nuo 2012 m. iki dabar buvo nubausta daugiau įtakingojo Komunistų partijos Centrinio komiteto narių nei visu laikotarpiu nuo pat Komunistinės revoliucijos.
Nepasitenkindamas vien konkurentų pašalinimu, Xi Jinpingas taip pat konsolidavo savo galią, panaikindamas kadencijos terminą ir atsisakydamas įvardinti įpėdinį, nors prieš jį buvę šalies vadovai tai padarydavo įpusėję savo kadenciją.
Jis taip pat įrašė „Xi Jinpingo mintis“ į Kinijos konstituciją (ši garbė iki šiol buvo suteikta tik Mao Dzedongui ir Dengui Xiaopingui), perėmė tiesioginę ginkluotųjų pajėgų kontrolę ir paskyrė save
„visų dalykų pirmininku“, įsteigęs daugybę darbo grupių, atsakingų už strategijas pradedant nuo finansų, baigiant Taivano ir kibernetinio saugumo klausimais, kurių visos turi atsiskaityti jam
tiesiogiai.
Antras svarbus senosios sistemos bruožas buvo tai, kad biurokratai kiekviename lygmenyje galėjo tikėtis paskatinimo už gerą darbą. Tai nebuvo meritokratija tiesiogine prasme – sistema didžia dalimi buvo pagrįsta korupcija ir protekcijomis. Bet ji vis vien tarnavo visų labui vien jau todėl, kad gerai dirbantis pareigūnas ar pareigūnė galėjo tikėtis stabilaus kilimo karjeros laiptais ir didėjančių įplaukų.
Xi Jinpingas savo ruožtu „sistemą, paremtą paskatinimais, pakeitė sistema, pagrįsta baime“, anot Minxino Pei. Šis poslinkis nulėmė dvi dideles problemas.
Visų pirma, išsikreipė pareigūnų prioritetai – dabar jie suinteresuoti parodyti ne rezultatus, o lojalumą. Antroji problema, pasak Kinijos reikalų eksperto iš Maskvos Carnegie centro Aleksandro
Gabujevo, yra tai, kad „gyvendami nuolatinėje baimėje, biurokratai nedrįsta daryti nieko be aiškių nurodymų iš viršaus. Tad visa biurokratija tampa pasyvi. Niekas nebedaroma.“
Kitas susijęs senosios sistemos privalumas buvo tai, kad ji skatino vietos savivaldybes – kaimo, sričių ir provincijų lygmeniu – eksperimentuoti taikant naujas iniciatyvas nuo laisvosios rinkos
kūrimo prieš keturis dešimtmečius iki leidimo įsigyti privačią žemės nuosavybę šiais laikais.
Tokių eksperimentų dėka Kinijoje atsirado šimtai politinių laboratorijų, suteikiančių šaliai galimybę saugiai, ramiai ir be didelių investicijų išbandyti įvairius skirtingų problemų sprendimus
prieš pritaikant jas platesniu mastu.
Ši sistema padėjo Pekinui išvengti absurdiškų ir katastrofiškų problemų, kurios buvo padarytois valdant Mao Dzedungui – pavyzdžiui, kai 1958-1962 m. vykdant Didžiojo šuolio programą centriniai planuotojai primygtinai pareikalavo, kad Tibeto ūkininkai augintų kviečius, neatsižvelgdami į faktą, kad sausringas, kalnuotas regionas visiškai netinka auginti šią kultūrą. Žinoma, Pekinui teko toleruoti tam tikrą autonomijos lygį, kad vietos pareigūnai galėtų išbandyti naujus dalykus.
O Xi Jinpingas, priešingai, tokį nepriklausomą mąstymą vertina kaip netoleruotiną grėsmę. Jo įsakymu vyriausybė pradėjo varžyti nedidelio masto bandomąsias programas.
Sebastiano Heilmanno iš Tryro universiteto Vokietijoje vertinimu, provincijose įgyvendinamų eksperimentinių programų skaičius nuo 2010 iki 2016 metų nuo 500 sumažėjo iki apytikriai 70-ies. O per pastaruosius dvejus metus šis skaičius, ko gero, sumažėjo dar labiau. Vietoj jų ir vėl iš viršaus diktuojamos strategijos, neatsižvelgiant į konkrečios vietos aplinkybes ir sąlygas.
Dar vienas pavyzdys: panašiai kaip Kinijos technologijų pramonė garsėja tuo, kad vagia ir pritaiko užsienio inovacijas, taip ir oficialūs Kinijos pareigūnai jau seniai panašiai elgiasi politinių
priemonių lygmenyje: nuodugniai ištiria, kas buvo veiksminga kitose šalyse, ir tada pritaiko strategijas namuose. (Geriausias šiop proceso pavyzdys be abejo yra Kinijos laisvoji rinka, sukurta
pagal Japonijos, Taivano ir Jungtinių Amerikos Valstijų modelius.)
Xi Jinpingas apribojo ir šias praktikas, kaip ir kitas Dengo Xiaopingo įdiegtas naujoves, gerokai apsunkindamas oficialių pareigūnų bendravimą su užsieniečiais. 2014 m. pradėti konfiskuoti biurokratų pasai. Šis žingsnis teisinamas tuo pačiu kaip ir dauguma kitų apribojimų – kova su korupcija, neva taip siekiant užkirsti kelią prasižengusiems pareigūnams pabėgti iš šalies.
Tačiau faktas, kad šie apribojimai neseniai buvo išplėsti ir dabar apima netgi pradinių klasių mokytojus, be to, buvo sugriežtinti – pareigūnams dabar reikia gauti leidimą, kad galėtų dalyvauti
konferencijose ir sąskrydžiuose užsienyje, o grįžę jie turi atsiskaityti už kiekvieną valandą, praleistą ne savo šalyje – atskleidžia, kad tikrasis prioritetas yra apriboti kontaktus su pašaliečiais ir jų idėjomis.
Kaip griežtos Xi Jinpingo priemonės atsilieps jo šalies ir mūsų visų ateičiai?
Nors nereikėtų skubėti nurašyti Kinijos perspektyvų – kaip parodo istorija, kurią išsamiai išnagrinėjome, ši šalis meistriškai sugeba apeiti problemas, kurios teoriškai turėtų sulėtinti jos raidą
– sunku išvengti niūrios išvados, kad Xi Jinpingo Kinija sparčiai tolsta nuo savo kaip išskirtinės šalies įvaizdžio ir vis labiau panašėja į tipinę policinę valstybę.
Vidaus lygmeniu, Pekino politiniai sprendimai tampa vis labiau nelankstūs ir nemokšiški.
Nelanksčių sprendimų ir neigiamų jų pasekmių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, praėjusią žiemą valdžia nusprendė staigiai priversti visą šalį pereiti nuo šildymo anglimis prie dujinio šildymo. Iš pažiūros tai buvo protingas sprendimas tiek užterštumo problemų turinčioje šalyje kaip Kinija. Tačiau įsakymas buvo paskelbtas staiga ir jį reikėjo vykdyti nedelsiant, be jokių
išimčių. Todėl šiaurinėje šalies dalyje, kur klimatas yra šaltas, buvo išardyta daug anglimi kūrenamų krosnių, o dujomis kūrenamos neįrengtos, todėl ištisi miestai liko nešildomi, o gyventojai, kad išgyventų, šildėsi kūrendami kukurūzų burbuoles.
Jei Kinija ir toliau tęs dabartinį kursą, pasitaikys dar daugiau atvejų, kai net geriausios strategijos bus įgyvendintos skubotai ir neapgalvotai ir sukels liūdnas pasekmes.
Kadangi diktatūros niekada nepripažįsta savo klaidų – nes negalima griauti visagalio valdovo mito – Kinija taip pat vis mažiau bus linkusi taisyti savo padarytas klaidas. Taip pat ir spręsti
įsisenėjusias problemas, kurios smukdo jos ekonomiką, pavyzdžiui, polinkį per daug kliautis išpūstomis ir neveiksmingomis valstybės valdomomis įmonėmis, kurios nuo Xi Jinpingo atėjimo į valdžią dar labiau išaugo ir tapo įtakingesnės, taip pat pavojingai išaugusių skolų, ypač tarp vietos savivaldybių, problemą, ir tendenciją į kiekvieną nuosmukį reaguoti pumpuojant į sistemą daugiau pinigų, ypač skirtų nebūtiniems infrastruktūros projektams.
Tiesą sakant, Kinija ne tik vargu ar taisys išvardytas problemas, labiau tikėtina, kad ji jas dar labiau pagilins. Pavyzdžiui, kaip spalio 7 d., kai Kinijos Liaudies bankas paskelbė apie dar vieną brangią skatinamąją programą: 175 mlrd. dolerių (apytikriai 153 mlrd. EUR) kainuojantį planą paremti mažąsias ir vidutines įmones.
Kiekvienas biudžeto skatinimo žingsnis, ypač reformų stokos akivaizdoje, stumia Kiniją link rimtos destabilizuojančios ekonominės krizės, kurią didžiausi Kinijos reikalų ekspertai, tokie kaip „Morgan Stanley“ besiformuojančių rinkų skyriaus vadovas Ruchiras Sharma, jai prognozuoja jau ne vienerius metus.
„Pagrindinis klausimas yra ar sprogs viena iš tiksinčių bombų – bloga skola, perkaitusi nekilnojamojo turto rinka, per didelės valstybės valdomos įmonės, – sako A. Gabujevas. – Pernelyg į valdžią susitelkusio Xi Jinpingo niekas neįspės apie tai, kad viena iš šių bombų tuoj sprogs. O kadangi jis nelabai išmano makroekonomiką, o visi bijo prieštarauti imperatoriui, kyla didžiulė rizika, kad kai galiausiai bomba sprogs, jis nesugebės suvaldyti situacijos.“
Išties valdžios reakcija į bet kokią destabilizuojančią situaciją greičiausiai bus nevykusi.
Kaip aiškina O. Schellas: „Xi Jinpingas realiai stato Kiniją į didžiulį pavojų. Kadangi jis pripažįsta vienintelę priemonę – represiją, reikalams pakrypus neteisinga linkme bus taikoma vis daugiau griežtų priemonių.“
Tokios prognozės turi kelti nerimą kiekvienam. Kinija kai kuriais vertinimais yra didžiausia pasaulio ekonomika, tad jei ji žlugs, kainą mokės visas pasaulis.
Bet kitų autokratijų, tokių kaip Vladimiro Putino Rusijos ar Kim Jong Uno Šiaurės Korėjos, istorija įspėja, kad nesiliaujantys Xi Jinpingo galios žaidimai gali baigtis dar liūdnesnėmis pasekmėmis.
Atėjęs į valdžią Xi Jinpingas ėmė taikyti daug agresyvesnę užsienio politiką nei prieš jį buvę Kinijos vadovai, atstumdamas praktiškai visus kaimynus ir Jungtines Valstijas, išplėsdamas Kinijos
pretenzijas Pietų Kinijos jūroje, grasindamas Taivanui ir naudodamas karines pajėgas tam, kad pareikštų Pekino teises į ginčitynas salas.
Kinijos ekonominėms problemoms paūmėjus, Xi Jinpingas gali bandyti didinti įtampą viename iš šių frontų tam, kad atitrauktų savo piliečių dėmesį nuo vidinės krizės. Tokia pagunda bus ypač stipri, jei JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir toliau erzins Kiniją intensyvindamas prekybinį karą ir viešai ją smerkdamas.
Minxinas Pei įspėja apie dar baisesnį scenarijų – jei Kinijos ekonominės problemos taptų visiškai nebekontroliuojamos.
Tokiu atveju Kinija kaip valstybė gali žlugti – taip neretai nutinka tipiškoms diktatūroms, ištikus ekonominiam šokui, susidūrus su išorine grėsme (ypač pralaimėjus kare) arba prasidėjus visuotiniams neramumams. Turint omenyje Kinijos dydį, katastrofiškas pasekmes pajustų visas pasaulis.
Todėl mums visiems belieka tikėtis, kad Kinija kažkokiu būdu dar kartą sugebės atsispirti politinei gravitacijai ir išliks išimtimi iš taisyklės, nepaisant visų Xi Jinpingo pastangų paversti ją „normalia“ – blogiausia šio žodžio prasme.