Akivaizdu, jog didžiausio žiniasklaidos dėmesio susilaukia Donaldas Trumpas. Kartais gali net pasirodyti, jog Hillary Clinton jau beveik pasitraukė iš rinkiminės kovos. Apie tai, kodėl tiek nedaug yra girdėti apie H. Clinton, koks yra jos politinis portretas, kokie jos bei D. Trumpo esminiai skirtumai ir dar daugiau šiandien kalbamės su politologu, Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala.
– Apie D. Trumpą yra kalbama gana daug (ypač iš blogosios pusės). Tuo tarpu apie H. Clinton praeities nuodėmes žiniasklaidoje (taip pat ir Lietuvos) vyrauja beveik visiška tyla. Išskyrus „serverio skandalą“, nieko baisaus iš esmės daugiau ir neišgirdome. Kodėl? Ar šiuo atveju žiniasklaida yra šališka ir suinteresuota D. Trumpo neišrinkimu, ar tiesiog H. Clinton yra kone šventoji ir nieko blogo apie ją pasakyti neįmanoma?
– Ne visai sutikčiau, kad H. Clinton nesusilaukia kritikos. Žinoma, dominuojanti tema yra asmeninio elektroninio pašto naudojimo dirbant Valstybės departamente skandalas. Tai turi ir teisinių pasekmių – tyrimą dėl galimai nusikalstamos veiklos neatsargiai elgiantis su valstybės paslaptimis vykdė FTB, dabar tęsiasi vidiniai procesai Valstybės departamente. Nors H. Clinton kampanijos vadovai tikėjosi, jog artėjant rinkimams lapkritį tema bus išsemta, tai išlieka pakankamai rimtu trikdžiu.
Be to, žurnalistai daug dėmesio skyrė Clintonų fondo veiklai, atrasdami tam tikrų galimų sąsajų tarp fondo veiklos ir politinių sprendimų. Pvz., paaiškėjo, jog daugiau nei pusė H. Clinton privačių susitikimų einant Valstybės sekretorės pareigas buvo su žmonėmis, kurie dotavo milijonines sumas Clintonų fondo veiklai. Dalis jų buvo užsienio valstybių politikai. Natūralu, jog tokie faktai yra itin žalingi prezidento kampanijai, bet apie juos aktyviai diskutavo visi pagrindiniai žiniasklaidos šaltiniai, įskaitant ir tuos, kurie kampanijos kontekste laikomi simpatizuojantys H. Clinton.
Turime nepamiršti vieno svarbaus aspekto: iki šiol D. Trumpo kampanijos sėkmė yra nemaža dalimi nulemta žiniasklaidos. Respublikonų pirminių rinkimų metu jis praktiškai neišleido pinigų televizijos reklamoms, kurios laikomos reikšmingiausiu kampanijos veiksniu, nes gavo valandų valandas „nemokamo eterio“ iš visų TV kanalų. Dar gegužę tokio „nemokamo eterio“ vertė buvo prilyginta 3 mlrd. dolerių. Nepaisant to, jog transliacijose galėjo skambėti kritiški komentarai, D. Trumpui buvo svarbiausia turėti terpę transliuoti savo žinią (ypač, kad jis – vienintelė alternatyva korumpuotam elitui).
Ir jis tuo sėkmingai pasinaudojo. Tad daugelis jo skambių pareiškimų yra tikslingai kontraversiški, nes būtent tokie sutraukia dėmesį. Ir būtų naivu tikėtis, jei D. Trumpo televiziniai pasisakymai apie tai, kad jis geriau žino, kaip įveikti ISIS, nei JAV generolai, tyčiojimasis iš neįgalių žurnalistų ar simpatijos Vladimirui Putinui nebūtų aptarinėjami.
H. Clinton kampanijos atstovai ne kartą patys kritiškai atsiliepė apie televizijos vaidmenį rinkimuose, nes H. Clinton tenka konkretūs, su buvusiais ar būsimais politiniais sprendimais susiję klausimai. Tuo tarpu D. Trumpas apie tai beveik nediskutuoja, nes išlieka paviršiniame lygmenyje, t.y. apsiribojama kontraversijų aptarimu. Kai kas mano, jog toks kandidatų žaidimas „skirtinguose lygiuose“ yra žalingesnis būtent H. Clinton, o ne D. Trumpui.
– Ar yra dar kokių nors nemalonių faktų, susijusių su H. Clinton, apie kuriuos beveik nieko negirdime, tačiau turėtumėme tai žinoti?
– Manau, jog H. Clinton kampanijai žalingiausias ne koks nors vienas neigiamas faktas; jos didžiausia problema – negebėjimas atrodyti sąžiningai ir patikimai daugelio amerikiečių akyse. Vertinant pavieniui, minėti skandalai dėl privataus el. pašto naudojimo ar Clintonų fondo veiklos niuansų nebūtų reikšmingi. Patys iš savęs jie tikrai ne tokie, kurie lemtų JAV prezidento rinkimų baigtį.
Bet šie faktai stiprina įvaizdį, jog H. Clinton – ilgametė politinio elito atstovė, kuri nepaiso sutartų taisyklių, nes laiko save esančia virš jų bei turi galimai korupcinių sąsajų. Tuomet tampa svarbios ir smulkmenos: pavyzdžiui nenoras rengti spaudos konferencijas (iki pastarųjų dienų jos nevyko praktiškai devynis mėnesius, o tai viešumoje buvo interpretuojama kaip bėgimas nuo tiesioginių nepatogių klausimų) ar atsisakymas paviešinti kalbų, sakytų turtingų verslininkų renginiuose, tekstus. Visa tai tampa bendros dėlionės dalimi, kuria naudojasi ir D. Trumpas, vadindamas Clinton „crooked“. Ne veltui apklausose H. Clinton nesąžininga laiko net 66 proc. rinkėjų, tarp kurių - ir trečdalis ją remiančių demokratų.
Apibendrinant galima pasakyti, jog H. Clinton labai pakenktų net ir sąlyginai smulkūs neigiamai faktai, jei jie lipdytųsi į šį bendrą paveikslą.
– H. Clinton politinis – psichologinis portretas. Koks jis? Ar tarp Lietuvos politikų galima rasti ponios Hillary atitikmenų?
H. Clinton yra pakankamai centristinė politikė, bandanti derinti skirtingų Demokratų partijos flangų pozicijas. Tą matėme ir rinkimų metu, kuomet ji koregavo savo tradiciškai palankią laikyseną laisvos prekybos susitarimų klausimu, nes jautė stiprėjantį partijos kairiųjų (su Bernie Sandersu priešakyje) kritiškumą. Tad ji balansuotoja, bet kartu pakankamai ryžtinga priimti sprendimus.
Lietuvoje atitikmenį H. Clinton rasti būtų sunku, nors pagal charakterio tvirtumą, racionalumą, šaltą protą priimant sprendimus galėtume rasti tam tikrų sąsajų su Prezidente Dalia Grybauskaite. Ne veltui jos, panašu, tikrai neblogai sutaria.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad D. Trumpas yra visuomenę skaldanti ir kiršinanti figūra, tuo tarpu H. Clinton – tarsi gera visus raminanti ir telkianti močiutė. Ar tai nėra paprasčiausia H. Clinton veidmainystė? Galbūt šiuo atveju D. Trumpas yra sąžiningesnis, nes nuolatos rodo savo tikrąjį (kad ir nelabai gražų) veidą, tuo tarpu H. Clinton visuomet yra tarytum su kauke?
– Būtų gerai, jei žinotume, koks yra tikrasis D. Trumpo veidas. Kontraversiškumas nėra savybė, kuri gerai apibūdina kandidatą į prezidentus. Yra labai nedaug teiginių, kurie per visą D. Trumpo kampaniją išliko daugiau mažiau stabilūs – net pažadai statyti sieną tarp JAV ir Meksikos bei deportuoti visus 11 mln. nelegalių imigrantų, kurie atrodė nepajudinami, pastarosiomis savaitėmis D. Trumpo retorikoje ėmė keistis – tai švelnėti, tai vėl stiprėti. Tas pats ir užsienio politikoje, kurioje galioja vienintelė tezė – JAV taptų nenuspėjama. Tad būtų labai sunku sudaryti sąrašą darbų ar konkrečių prioritetų, kurie apibrėžtų D. Trumpo sąžiningumą.
Drįsčiau teigti, kad dėl to labai rizikinga D. Trumpą laikyti kitokios, alternatyvios politinės krypties pranašu, kas ypač imponuoja aršesniems politinės dešinės simpatikams. Trumpas yra oportunistas, kuris gali labai staigiai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir pakeisti savo veidą, jei tai jam yra palanku.
Jis gali kampanijos metu itin kritiškai atsiliepti apie afroamerikiečius, o nuvykęs į renginius su šia rinkėjų kategorija teigti, kad išspręs visas problemas bei po ketverių metų gaus 95 proc. afroamerikiečių balsų (dabar apklausos jam rodo 1-3 proc.). Lygiai tas pats su užsienio politika – neturėtume stebėtis, jei D. Trumpas paneigtų savo kritišką retoriką NATO atžvilgiu bei taptu lyderiu, kurio valdymo metu, pavyzdžiui, Baltijos valstybių saugumas būtų sustiprintas kaip niekada anksčiau.
Taip yra todėl, kad nėra pagrindo, kuris suformuotų D. Trumpo kaip politiko principų bazę. Tuomet ir sąvoka „sąžiningumas“ tampa beverte, nes turėtų būti tapatinama tik su politkorektiškumo nepaisymu arba teigimu to, kas yra „ant liežuvio galo“. Tik visos tos mintys galiausiai nesulimpa į bendrą visumą, nes jos ir nėra. Tai būdinga verslininkams, kurie turi aiškų esminį siekį – pelno maksimizavimą – todėl turi būti lankstūs ir negali apriboti savęs išankstiniais rėmais. Bet valstybės, ypač tokios kaip JAV, valdymas yra gerokai kompleksiškesnis ir turintis aprėpti gerokai platesnį spektrą tikslų, interesų, principų bei suvaržymų.
H. Clinton šiuo atveju yra geriau prognozuojama kaip lyderė – galime numanyti jos sprendimus ekonomikoje, tęsiant Baracko Obamos darbus, tvirtą paramą NATO ir taip toliau. Žinoma, kampanijos metu yra daug žaidžiama emocijomis, bandoma parodyti, kad H. Clinton yra jautri, nors tą darant dažnai pritrūksta natūralumo. Bet jos portretas, nors ir turintis daug silpnų vietų, yra gerokai aiškesnis nei D. Trumpo. Kalbant apie galingiausios pasaulio valstybės lyderio vairą, tai yra išties nebloga savybė.
– Kaip atrodo tipinis H. Clinton rinkėjas? Ar tai vien tik toks, kuris „nemyli“ D. Trumpo?
– Beveik pusė H. Clinton rinkėjų teigia, kad balsuoja ne tiek už ją, kiek „prieš Trumpą“. Tad šis „mažesnės blogybės“ faktorius yra labai reikšmingas.
Visgi H. Clinton turi aiškų pranašumą dar keliose kategorijose: ją palaiko beveik 90 proc. afroamerikiečių bei absoliuti dauguma ispanakalbių rinkėjų, todėl ji stipri mažumų tarpe. Be to, Demokratų atstovė populiaresnė už D. Trumpą tarp moterų rinkėjų, taip pat turinčių aukštesnį išsilavinimą, jaunesnių rinkėjų grupėse. Viena iš silpniausių kategorijų H. Clinton kampanijai yra žemesnio išsilavinimo baltaodžiai vyrai, kurių tarpe stipresnis D. Trumpas.
Žvelgiant tik į šiuos skaičius, Clinton tampa ryškia favorite laimėti rinkimus.
– Kaip manote, kokie yra esminiai H. Clinton ir D. Trumpo (kaip asmenybių) skirtumai?
– Esminis skirtumas – H. Clinton yra politikė, o Trumpas – ne. H. Clinton dėl to tampa labiau nuspėjama: yra matomi jos nuveikti darbai, silpnosios ir stipriosios pusės, artimiausi sąjungininkai. Tai keičia ir retoriką, kuri tampa diplomatiškesne, labiau subalansuota, bet kartu nuobodesne, mažiau įkvepiančia.
D. Trumpas yra priešingybė, nes tai – įžymybė (celebrity), kuri skinasi kelią politikoje išnaudodama savo charizmą, skambią retoriką, laisvumą. Pagrindinis dėmesys tokiu atveju tenka formai, o ne turiniui, kurio stokojama.
– Amerikoje jau seniai pusiau juokais pusiau rimtai kalbama, jog tarp Demokratų ir Respublikonų skirtumo beveik nėra. Tas pats D. Trumpas kadaise buvo demokratas (kaip, tarkime, ir Reaganas), H. Clinton karjeros pradžioje – respublikonė. Kaip galima būtų paaiškinti šį politikų dreifavimą?
– Kartais JAV juokaujama, kad centristinių pažiūrų Respublikonai turi daugiau bendro su centristiniais Demokratais nei, pavyzdžiui, su Arbatėlės judėjimui prijaučiančiais Respublikonais. Tad dvipartinėje sistemoje, kurioje kiekviena iš partijų susideda iš gausybės grupių, atsiranda tam tikra specifika. Visgi H. Clinton atveju manau, kad tai daugiausiai susiję su jaunyste, mat jos tėvas buvo Respublikonas, o ji jau po kelerių metų dėl idėjinių priežasčių perėjo į Demokratų gretas. Tuo tarpu D. Trumpo partinė priklausomybė neturėtų būti vertinama kaip reikšmingas faktorius, nes tai viso labo yra pirmieji rinkimai, kuriuose jis dalyvauja.
– Koks yra H. Clinton požiūris į mūsų (Baltijos valstybių) regioną? Kuo jis pranašesnis už D. Trumpo?
– H. Clinton pati net du kartus viešėjo Lietuvoje, puikiai pažįsta Dalią Grybauskaitę, kitus sprendimų priėmėjus. Be to, ji įsigilinusi į regiono problematiką tiek iš NATO bei saugumo politikos perspektyvos, tiek iš, pavyzdžiui, energetikos pusės, mat tai buvo svarbi bendradarbiavimo su mūsų regionu sritis jai vadovaujant Valstybės departamentui. Kadangi H. Clinton turi ilgametę patirtį, ji galėtų iš karto imtis darbų prezidento pozicijoje bei kryptingai tęsti strateginius darbus.
D. Trumpas požiūrio į mūsų regioną neturi, nes per visą kampaniją iš esmės nėra apie jį kalbėjęs. Nėra beveik jokių indikacijų, kokia galėtų būti jo politika mums svarbiais klausimais, išskyrus kritišką poziciją NATO klausimu.
– Ar šiandien galime teigti, jog vėl grįžtame prie tų senų laikų, kuomet Respublikonai buvo izoliacionistai, o Demokratai – ekspansionistai ( ar intervencionalistai)? Ar čia tik dabartiniai partijų kandidatai yra tokie, o visas Didysis Žaidimas išlieka kaip buvęs?
– Manau, kad sudėtinga apibendrintai teigti. D. Trumpo užsienio politikos retorika tarsi ir leistų manyti, kad jis kryptų į izoliacionizmą, nors, kaip ir minėjau, tą pagrindžia tik nuotrupos iš pasisakymų. Bendresniame kontekste Respublikonų partijoje izoliacionizmo srovė pastaraisiais metais buvo gyvybinga, bet ne pati įtakingiausia bei dažniausiai tapatinama su Senatoriaus Rando Paulo asmenybe. Visgi jei žvelgtume į Respublikonų pirminiuose rinkimuose daugiausiai balsų surinkusius kandidatus, be D. Trumpo ryškių izoliacinės politikos bruožų praktiškai neturėjo nei vienas kandidatas (galbūt sąlyginai nebent Benas Carsonas, bet ir jis pabrėžė tik neintervencionalizmą).
Demokratai taip pat ekspansionistais netampa – Barackas Obama kai kurių apžvalgininkų, ypač pirmojoje kadencijoje, buvo interpretuotas kaip bent iš dalies izoliacionistas, kuris susikoncentravo į šalies vidaus problemas, ypač ekonomikoje. Vėliau populiaresne tapo realisto etiketė. Bet kuriuo atveju jis buvo daugiašalės, derybinės, tarptautinėmis institucijomis grįstos politikos šalininkas, vengęs naudoti karinę jėgą.
H. Clinton buvo laikoma ryžtingesne politike, kuri buvo kertinė veikėja priimant tokius sprendimus kaip karinės atakos Libijoje. Be to, ji rėmė ukrainiečių prašymą teikti karinę ginkluotę karo Rytų Ukrainoje metu, nors B. Obama tam žalios šviesos neuždegė. Bet ir ją turbūt galėtume laikyti šiek tiek griežtesne B. Obamos užsienio politikos doktrinos versija, kurios neprilygintume ekspansionistams – tai subalansuota, parama esamiems partneriams grįsta ir naujų sąjungininkų (nors ir ne visuomet sėkmingai) ieškanti politika.
Kviečiame prisijungti prie (prognozuojama) 100 mln. amerikiečių ir globalios auditorijos, kurie stebės D. Trumpo ir H. Clinton debatus tiesiogiai.
Piano Man – jau šiąnakt:
