Kad ir kas laimės antrąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą, prorusiškas kandidatas neturi jokių galimybių tapti naujuoju šalies prezidentu, žurnalo „Foreign Policy“ nuomonių skiltyje rašo apžvalgininkas Chrisas Milleris. Praėjus penkeriems metams nuo Krymo aneksijos ir karinio konflikto Ukrainos Rytuose pradžios, Kremliaus įtaka Ukrainoje šiuo metu menkiausia per visą pastarąjį šimtmetį.
Tiesa, Rusija ir toliau kontroliuoja 7 proc. Ukrainos teritorijos, kurią atsiimti rimtai nesvarsto nei antros kadencijos siekiantis dabartinis šalies prezidentas Petro Porošenka, nei jo rimčiausias varžovas iš šou pasaulio Volodymyras Zelenskis. Nors nuo 2014 metų Ukrainos karinės pajėgos ir kaip reikiant sustiprėjo, šalis vis dar nepajėgi iš Rusijos to, kas jai priklauso, atsiimti jėga – Maskvos karinis pranašumas vis dar nepranokstamas, mano Ch. Milleris.
Pasak jo, lkę 93 proc. Ukrainos Kremliaus atžvilgiu nusiteikę, švelniai tariant, nedraugiškai. Ukrainos politikams, didžiausią dėmesį skiriantiems bandymams stiprinti šalies nepriklausomybę ir valstybinę tapatybę (vienas iš tokių ir minėtasis P. Porošenka), status quo būtų visai pakenčiamas variantas. Žinoma, jie tikrai norėtų atgauti tiek Krymą, tiek Donbasą, bet tebesitęsianti Rusijos okupacija turi ir savų privalumų. Užimdama minėtąsias teritorijas, Rusija atkirto du regionus su silpniausia Ukrainos valstybine tapatybe. Be jų nė vienam prorusiškam kandidatui nepavyktų laimėti šalies prezidento rinkimų. Seniai praėjo tos dienos, kai tokie kandidatai kaip buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius, atvirai rodęs simpatijų Rusijai, galėjo lengvai surinkti daugumą balsų.
Situacija artimiausiu metu tikrai nepasikeis. Nesibaigianti konfrontacija su Rusija – pažeminimas, netekus Krymo, vis prasiveržiantys susirėmimai prie konflikto linijos, sutrikdytas daugybės žmonių gyvenimas ir išniekintas šalies teritorinis vientisumas – ukrainiečiams kiekvieną mielą dieną primena norą neturėti nieko bendro su Maskva.
Tai naudinga Ukrainos politikams, kurių neįgalumas kovoti su šalyje vis dar klestinčia korupcija ir paspartinti šalies ekonomikos auginimą kitu atveju kaip reikiant nuviltų 2014 metų revoliucija tikėjusius, kurie juos ir išrinko į valdžią.
Kiek kebliau išsiaiškinti, kokią naudą iš šio status quo gauna Rusija. Kremlius įrodė esąs pasirengęs okupacijos išlaidoms, moka kariams algas, toleruoja žlugusią Rusijos ir Ukrainos prekybą ir dantis sukandęs kenčia Vakarų šaliai pritaikytas sankcijas, kurios, kaip teigiama, liks tol, kol Maskva sutiks sugrąžinti Donbasą atgal Ukrainai. Kodėl? Yra net keli galimi paaiškinimai.
Vienas iš jų – Rusijos noras pasiųsti žinutę kitoms posovietinėms valstybėms, kaip brangiai gali kainuoti prieš Rusiją nukreiptos revoliucijos. Tebesitęsianti Donbaso okupacija tiesiai šviesiai deklaruoja: Rusija tikrai nesibodės žiauriai bausti kaimynų, pamaniusių, jog gali lengva ranka nuversti valdžią ar flirtuoti su Vakarais.
Tik, panašu, kad Rusijos kaimynai jiems siųstos žinutės negavo arba jos paprasčiausiai nesuprato. Štai praeitais metais Armėnija atsikratė prorusiškos valdžios ir savo likimą patikėjo jaunajai kartai, norinčiai glaudesnių ryšių su Europa. Baimindamasi skaudaus smūgio per nagus, naujoji Armėnijos valdžia primygtinai tvirtino, jog revoliucija tikrai nebuvo antirusiška. Nepaisant to, šalis užtikrintai artėja prie Vakarų.
Kitas galimas paaiškinimas labai paprastas: jeigu Maskvai ir nepavyko užkirsti kelią naujoms revoliucijoms, jai bent jau pasisekė sutrikdyti Ukrainai prisijungti prie NATO. Įšaldytas konfliktas Kijevui uždarys visas duris į Aljansą. Net jeigu Rusija jau rytoj pasitrauktų iš Donbaso, narystė NATO Ukrainai – tolima ir sunkiai įgyvendinama svajonė.
Tokios Europos valstybės kaip Vokietija ir Prancūzija jau seniai nusiteikusios skeptiškai, argumentuodamos, jog pakvietimo Ukrainai prisijungti prie Aljanso nauda neatsvertų už tai sumokėtos kainos.
Jeigu Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas mano, jog „agresyvi“ Juodkalnijos narystė NATO gali išprovokuoti Trečiąjį pasaulinį karą, kaip kad praeitais metais jis pareiškė televizijos laidų vedėjui Tuckeriui Carlsonui, panašu, kad svetingai Ukrainos aljanse taip pat nesutiktų.
Menkai tikėtina, kad Ukraina artimiausiu metu taps Europos Sąjungos nare. Tik ir čia Donbasas nėra pats svarbiausias veiksnys. Žymiai svarbesnis pačios Europos Sąjungos nuovargis ir nenoras plėstis. Ukraina su 44 mln. žmonių taptų daugiausia gyventojų turinčia Europos Sąjungos naujoke nuo tada, kai 1986 metais prie jos prisijungė Ispanija.
Tokių šalių kaip Rumunija ir Bulgarija integravimas Europos Sąjungai sukėlė rimtų sunkumų. Ukraina dar didesnė, tad jos integracija sukeltų dar didesnį galvos skausmą. Dabartinės Europos Sąjungos valstybės narės tokiam iššūkiui šiuo metu tikrai nepasirengusios.
Net ir labai formali narystė NATO ir Europos Sąjungoje atrodo gana tolima, tačiau Donbaso okupacija kitais būdais paspartino Ukrainos integraciją Vakaruose. 2017 metais ukrainiečiams Europos Sąjungoje suteiktas bevizis režimas, apie kurį Rusijos piliečiai gali tik pasvajoti. O Ukrainos karius moko NATO valstybės, tad šalies kariuomenė dar niekada nebuvo tokia stipri.
Trečias Rusijos Donbase vykdomos okupacijos paaiškinimas gali būti noras Kijevui sukelti rimtų problemų, viliantis, kad ukrainiečiai galiausiai galutinai pasipiktins į Vakarus orientuota dabartine valdžia ir pabandys atkurti santykius su Maskva. Kremlius ilgą laiką manė, kad laikas jo sąjungininkas, kliaudamasis susiskaldžiusia šalies visuomene ir Ukrainos politikų klasės nesugebėjimu spręsti šių problemų.
Žinoma, Donbaso situacija kaip reikiant paaštrina ir jau esamas Ukrainos problemas. Kaip ten bebūtų, ukrainiečiai neketina išsižadėti savo lyderių ir rinktis Rusijai draugiškesnę valdžią. Tiesą sakant, jie dėl visko kaltina Rusiją, įsitikinęs Ch. Milleris.
Kaltina ir Vakarai, kurie ne ką mažiau nei Kijevas užsispyrę nekeisti veiklos kurso. Vakarų valstybės per pastaruosius penkerius patyrė ne vieną rimtesnį politinį sukrėtimą, tačiau ryžtas ir toliau Rusiją spausti sankcijomis stiprus kaip niekada. Jungtinių Valstijų Kongresas sankcijas Rusijai vienbalsiai pavertė įstatymu dar 2017 metais.
Nuo tada, kai Europos Sąjunga Rusijai 2014 metų vasarą pritaikė pirmųjų sankcijų, Europoje vyko nemažai svarbių pokyčių. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as, kartu su Vokietijos kanclere Angela Merkel 2015 metais tarpininkavęs paliaubų sutarčiai Ukrainoje, postą paliko 2017 metais su labai prastu reitingu, tačiau ir jo įpėdinio pozicija Rusijos klausimu išliko tokia pati. A. Merkel teko spręsti rimtą su pabėgėlių antplūdžiu susijusią krizę ir atlaikyti radikaliosios dešinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ sustiprėjimą. Jos pačios centro dešinės partija vienareikšmiškai palaiko sankcijas. Kai šalies užsienio reikalų ministerijai ėmė vadovauti naujas socialdemokratų ministras Heiko Maasas, šios partijos pozicija Maskvos klausimu akivaizdžiai sugriežtėjo. Briuselyje dėl sankcijų Rusijai taip pat sutariama kone vienbalsiai.
Jei Vakarai nenusiteikę panaikinti sankcijų Rusijai, o pati Ukraina negalvoja atnaujinti senesnių ryšių, ką Kremlius vis dar daro Ukrainoje? Na, Rusijos prezidentas V. Putinas negali palikti Krymo, net jeigu ir panorėtų. Rusijos valdžia oficialiai aneksavo teritoriją, o V. Putino politinė karjera priklauso nuo konfrontacijos su Vakarais šiuo klausimu. Tiesa ta, kad vis daugiau rusų pradeda abejoti, ar Krymo aneksija atnešė žadėtosios naudos. Nepaisant to, kone visi rusai nenorėtų Krymo grąžinti atgal Ukrainai.
Situacija su Donbasu kitokia. Rusija sąmoningai nusprendė neaneksuoti šios teritorijos, tikėdamasi, kad Kijevas bus priverstas jį priimti atgal tarsi Trojos arklį, tokiu būdu suteikdamas Kremliui svertą Ukrainos vidaus politikoje.
Ukrainos prezidento rinkimai neabejotinai taps įrodymu, jog prorusiškai politikai šalyje vietos nebėra, tad iš esmės tęsti Donbaso okupaciją Rusijai nėra prasmės.
Paprasčiausiai Donbasas ilgiau nebeneša dividendų. Ukraina vieningai nusiteikusi prieš Maskvą, NATO padeda stiprinti šalies karines pajėgas, o Rusijai tenka bejėgiškai stebėti prie jos sienų vykstančias revoliucijas. O kur dar tos nelemtos sankcijos. Tik pastatęs viską ant konfrontacijos su Vakarais dėl Ukrainos kortos Kremlius vis tiek nesvarsto galimybės keisti politikos kurs. Glumina su Donbasu susijusi Maskvos logika? Na, Kremlius taip pat pasimetęs.