Būti kurioje nors stovykloje – „už“ arba „prieš“ – privalu. O prekes, paslaugas, televizijos kanalus ar net jogurtą prekybos centre irgi galima rinktis pagal šį kriterijų, mat daugelis kompanijų ar jų vadovų neslepia simpatijų vienam ar kitam Didžiosios Britanijos scenarijui. Garsios firmos šiais žodžiais puošia pavasario-vasaros kolekcijų marškinėlius, o Londono senamiestyje galima nusipirkti „už“ arba „prieš“ puodelį.
Gerai, kad šie dūžta, nes nuomonę pakeisti dar nevėlu – iki referendumo dėl likimo Europos Sąjungoje liko beveik keturi mėnesiai. Tačiau šalis, kuri skaldo Europą, pati yra suskilusi.
Ne veltui Prancūzijos politikas Charles’is de Gaulle’is (1890–1970), vos išgirdęs apie Didžiosios Britanijos norą stoti į Europos Ekonominę Bendriją (EEB), iš karto nukirsdavo: „Non, non, non.“ Jis neabejojo, kad įsileidusi britus Bendrija įsitaisys nesibaigiančią migreną. Ir buvo visiškai teisus.
Amžina paauglystė
Šis prancūzų politikas, kuris, beje, būtent Didžiojoje Britanijoje išlaukė, kol baigsis Antrasis pasaulinis karas, nejuto britams didelės simpatijos, nes laikė juos savanaudžiais ir galinčiais bet kada išduoti dėl asmeninės naudos.
Lygiai taip pat jis pasielgė ir su antruoju prašymu, kurį atmetė 1967 m. lapkričio 27-ąją. Didžioji Britanija į Bendriją įstojo tik 1973-iaisiais, kai Ch. de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs. Ir iš karto pradėjo šokdinti Europą kalbomis apie galimą pasitraukimą: kaip protestuojanti paauglė ji nuolat trankė durimis ir reikalavo išskirtinio dėmesio.
Praėjus vos dvejiems metams Didžiojoje Britanijoje jau buvo surengtas referendumas dėl narystės EEB, tąkart pasibaigęs referendumo sumanytojų leiboristų nusivylimu: 1975-aisiais rinkėjai 67 proc. balsų pritarė tolesnei šalies narystei Bendrijoje.
Tačiau britų politikai nenustygo. Narystės ES klausimas visuomet buvo tiek leiboristų, tiek konservatorių rinkimų kampanijų, jų tarpusavio rietenų ir vyriausybių griuvimo dalis.
Žvelgiant ES akimis, Jungtinė Karalystė visuomet buvo labiausiai entuziazmo stokojanti Bendrijos narė. Britų požiūriu, jai sekėsi geriausiai: išvengė narystės euro zonoje, išsireikalavo didesnės finansinės naudos ir vis tiek sugebėjo išlikti įtakinga Bendrijos nare.
„I want my money back!“
1979-aisiais Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher ištarė garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!) – pareikalavo, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą. Ir suprato, kad griežtais žodžiais galima daug ką nuveikti.
Dar po dešimtmečio, 1988 m. rugsėjo 20-ąją, M. Thatcher rėžė dar įsimintinesnę kalbą Belgijos mieste Briugėje ir tapo tikra Europos euroskeptikų motina. Ji pareiškė, kad Europos integracija turi ne didėti, o mažėti.
Šia logika britai vadovaujasi iki šiol, nors visa Europa tarsi juda priešinga kryptimi – dar didesnės integracijos link, kuri angliškai vadinama „ever closer union“.
Antai 1992 m. vasario 7 d. integruotis nusiteikusi Europa pasirašė Mastrichto sutartį. Tik ne Britanija. Tąkart ji užsitikrino išlygą, kad neprivalės įsivesti bendrosios Europos valiutos. Neseniai po dviejų dienų ir vienos beveik nemiegotos nakties Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas iš Briuselio į Londoną parvežė pluoštą naujų ES privilegijų, šįsyk pavadintų „specialiuoju statusu“. ES sutiko pakeisti kai kurias sutartis, ir nebeturės teisės jos versti prisijungti prie didesnės politinės integracijos ES.
Be to, Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga susitarė ne tik dėl bendrų principų, bet ir dėl keleto labai konkrečių detalių, kurios gali paliesti ir kai kuriuos Didžiojoje Britanijoje gyvenančius, o ypač – tik planuojančius čia atvykti lietuvius. Jų šalyje yra mažiausiai 95 tūkst., o vien Londone – apie 40 tūkst.
Sutarta, kad britai galės taikyti vadinamąjį avarinį stabdį, jei nebesusidoros su imigrantų antplūdžiu. ES jiems suteikė išimtinę teisę septynerius ateinančius metus riboti priemokas (angl. „in work benefits“) naujai į šalį atvykstantiems mažai uždirbantiems ES piliečiams, pavyzdžiui, lietuviams. Konkrečiam asmeniui toks ribojimas galiotų ketverius metus.
Be to, gimtojoje šalyje likusiems imigrantų iš neturtingesnių ES šalių vaikams bus mokamos mažesnės vaikų išmokos nei britams ir turtingesnių kitų ES šalių piliečiams, nes bus įvesta išmokų indeksacija pagal pragyvenimo lygį. Šis punktas kol kas bus taikomas tik naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pašalpas gaunantiems asmenims.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, kurį britų reikalavimai varė į neviltį, po Briuselyje pasibaigusių derybų „Twitter“ paskyroje džiaugsmingai parašė vieną vienintelį sakinį: „Atrodo, kad britai lieka.“
Ir tai jau antras atvejis per porą metų, kai grasinimai ES padeda „išsimušti“ dvejopus standartus. Graikijai buvo leista visus vedžioti už nosies ir neatiduoti skolų, Didžiajai Britanijai – įsivesti savo tvarką, nesuderinamą su kitoms ES narėms galiojančiomis taisyklėmis.
Pagal tokią logiką šantažo galėtų imtis net Lietuva, jeigu diplomatiškai sužaistų savo geografinės padėties korta, o už nepasitraukimą iš „fronto“ pareikalautų, pavyzdžiui, leidimo vėl atidaryti Ignalinos AE.
Bet čia reikia ne tik geros kortos, bet ir ilgamečių tradicijų, kuriomis britai gali pasigirti kaip niekas kitas Europoje, bei nepaprasto lankstumo.
Ragins pasilikti
Antai grįžęs iš Briuselio D. Cameronas iš karto pradėjo kampaniją už pasilikimą ES, ragindamas piliečius būtent taip balsuoti jo paties sugalvotame referendume dėl tolesnės narystės Bendrijoje. Ir sako, kad pasitraukimas Britanijai būtų tikra katastrofa.
Ir jokios veidmainystės, nors 2013 m. sausio 23 d. D. Cameronas pats garsiai ir viešai pažadėjo surengti referendumą dėl Britanijos narystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija. Tiesa, tokį pažadą davė spaudžiamas koalicijos partnerių – kraštutinių dešiniųjų UKIP.
Tačiau po pergalės rinkimuose referendumo nauda ėmė tikėti ir pats D. Cameronas. Kuo baigsis ši premjero užvirta košė, nuspręs britai. Kol kas jie pasidaliję maždaug per pusę, nors ES bando guostis, kad sveikas protas ir narystės naudos suvokimas nugalės.
Šiuo klausimu nesutaria net D. Camerono vyriausybės nariai, kuriems buvo leista laisvai rinktis, kurią stovyklą palaikyti. Penki iš jų jau paskelbė balsuosią už Britanijos pasitraukimą. Tokios nuomonės yra ir maždaug trečdalis Konservatorių partijos parlamentarų.
Vienas įtakingiausių už pasitraukimą agituojančių konservatorių šiandien yra ekscentriškasis Londono meras Borisas Johnsonas, pareiškęs, kad kol kas kalboms apie pasitraukimo naudą jis neturįs laiko, tačiau jau netrukus visiems paaiškinsiąs, kur čia šuo pakastas.
Gerai, kad daug kas jį laiko tiesiog populistu juokdariu. Blogai, kad dar daugiau britų jį norėtų matyti vietoj D. Camerono ir viliasi, jog Borisas taps naujuoju Konservatorių partijos lyderiu.
Į „už“ ir „prieš“ stovyklas toliau pirmais antrais skaičiuojasi, kas tik moka skaičiuoti iki dviejų. Beje, skaičiavimas nuomonę irgi gali pakreipti į vieną ar kitą pusę. Antai Didžiosios Britanijos bankai, dar neseniai svarstę, kuri stovykla jiems parankesnė, dabar vieningai pasisako už tolesnę narystę Bendrijoje.
Mat D. Cameronas jiems parvežė fantastišką dovaną: jokių europinių suvaržymų, jeigu tik jie įsikūrę Londone. D. Cameronui pavyko išsiderėti, kad šalies ekonomikos varikliu laikomas bankinis sektorius „nebūtų diskriminuojamas“, nors iš tiesų tai reiškia, jog bus diskriminuojami visų kitų ES šalių bankai.
Užtat seras Michaelas Hintze’as, kuriam priklauso straipsnio pradžioje minėtas investicinis fondas CQS, ir toliau palaiko „Brexit“. Žinoma, ne dėl to, kad nemyli Europos. Jis dovanų iš Briuselio negavo, bet prekybos akcijomis bendrovėms, tokioms kaip milžinė CQS, vienintelis būdas nusikratyti įvairių ES po 2008-ųjų krizės primestų veiklos ribojimų, yra pasitraukimas iš Bendrijos.
Manoma, jog tai gali duoti tokios didelės naudos, kad M. Hintze’as, kuris ir šiaip yra žinomas filantropas, konservatorių kampanijai „Vote Leave“ ketina paaukoti labai daug pinigų. O sėkmės atveju – padidinti atlyginimus telefonu viršininko pažiūras klientams dėstančiai operatorei. O jos šansai, kaip sako britai, yra „fifty-fifty“.