Atsižvelgiant į esamą situaciją – tikėtiną galios perdavimą buvusiam užsienio reikalų sekretoriui Borisui Johnsonui ir Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, iki kurio liko šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai – incidentas atrodo kaip dar vienas pražūtingas politikų, priėmusių jau ne vieną prastą sprendimą, apsiskaičiavimas.
Blogai suplanuota karinė operacija gyvybiškai svarbioje pasaulio laivybos juostoje ir tragiškai netikslus spėjimas dėl Vašingtono reakcijos įtartinai primena Sueco krizę – pražūtingą 1956 m. epizodą, kuris padėjo tašką Didžiosios Britanijos pasaulinėms galios ambicijoms.
Šis incidentas labiausiai trikdo tuo, kad buvo visiškai nuspėjamas.
Teheranas Persijos įlankoje įgyvendina kalibruotą „dantis už dantį“ strategiją nuo pat tada, kai šią vasarą padėtis Hormūzo sąsiauryje ėmė blogėti. Praėjus kelioms valandoms po to, kai anksčiau šį mėnesį Jungtinė Karalystė netoli Gibraltaro sulaikė tanklaivį, gabenusį Irano naftą, vyresnysis Teherano pareigūnas paragino imtis atsakomųjų veiksmų.
Kas nutiks, jei Teheranas nuspręs, kad jo garbė dar nenuplauta? Theresos May vyriausybei trūksta pajėgų, kad būtų išvengta tolesnių išpuolių: regione šiuo metu tėra viena fregata, „HMS Montrose“. Dar du laivai – „HMS Duncan“ ir „HMS Kent“ – Persijos įlankoje šiemet bus rotuojami. Taigi geriausiu atveju jūrų eismą prižiūrės du laivai – arba vienas, kai „Montrose“ stovės prišvartuotas.
To akivaizdžiai nepakanka, norint apsaugoti prekybos laivyną, kuriame yra beveik 1000 prekybos laivų – pridėjus JK priklausančius laivus, kurie plaukioja su kitų šalių vėliavomis. Maždaug trečdalį šio skaičiaus sudaro tanklaiviai, kertantys Hormūzo sąsiaurį.
Tai, kad JK įsivėlė į šią beprotybę, nesuprasdama, kokias pasekmes iššauks jos veiksmai, prasilenkia su logika – tačiau daugelis nūdienos JK veiksmų prasilenkia su logika.
Nesvarbu, ar Vestminsteris nusprendė įsikišti iš pareigos, ar tikėdamasis, kad Vašingtonas mainais pasiūlys kur kas didesnes savo Persų įlankos pajėgas, vyriausybė aiškiai veikė be atsarginio plano. Tas faktas, kad krizė kilo tuo metu, kai atsistatydino Didžiosios Britanijos ambasadorius Vašingtone, Kimas Darrochas, taip pat neišėjo į naudą.
Kaip ir Sueco atveju, kai konfliktas suteikė Sovietų Sąjungai priedangą išsiųsti tankus numalšinti Vengrijos 1956 m. revoliuciją, didesnė rizika kyla ne Didžiosios Britanijos pozicijai pasaulyje, bet platesniems tarptautiniams santykiams.
Kadangi Irano naftos eksportas nuo devintojo dešimtmečio pasiekė žemiausią lygį, Teherano noras gerai sutarti su likusiomis branduolinės programos veiksmų plano šalimis – vienas iš pagrindinių veiksnių, neleidžiančių dar labiau pabloginti padėtį Hormūze. Tačiau dabar „Stena Impero“ situacija išprovokavo susidūrimą su antrąja (po JAV) šešių tautų grupės nare.
Kaip jau minėjome, padėtis Hormūze yra gerokai trapesnė, nei galėtum pamanyti pažiūrėjęs į mieguistas naftos kainas. Pasauliniams naftos srautams kritiškai svarbus sąsiauris ištisus mėnesius buvo parako statinė. O Didžioji Britanija šiuo metu nėra tokios būklės, kad galėtų sau leisti žaisti su degtukais.