Visos kampanijos metu vadinti vienais iš sunkiausiai prognozuojamų, šie rinkimai bent vienu spektu lūkesčius pateisino: tokio didelio skirtumo tarp dviejų pagrindinių partijų nesitikėjo niekas.
Numatomi rezultatai
Nors galutinių rezultatų dar reikės palaukti, tendencijos rodo, jog konservatorių laimėtų mandatų skaičius turėtų beveik siekti arba viršyti 326 Parlamento narių ribą, reikalingą užsitikrinti daugumai.
Leiboristai galėtų tikėtis apie 240 vietų, tad neturi galimybių sudaryti konkurenciją D. Camerono „toriams“ (kaip vadinami konservatoriai).
Vis dėlto, didžiausią proveržį atlikusia politine jėga reikėtų laikyti Škotijos nacionalistų partiją, laimėjusią beveik visus mandatus Škotijoje ir iškovosiančią daugiau nei 50 vietų, palyginus su vos šešiomis prieš penkerius metus.
O didžiausiu nusivylimu, neabejotinai, taps mažesnieji dabartinės valdančiosios koalicijos partneriai Nicko Cleggo vadovaujami liberalai demokratai, kurių atstovų skaičius Parlamente turėtų sumažėti nuo 57 iki maždaug 10.
Dar viena intriga – kaip pasirodys euroskeptiška antiimigracinė Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija, pastaruoju metu sulaukusi nemažai rinkėjų palaikymo ir žiniasklaidos dėmesio – didelių pokyčių mandatų pasiskirstymui neturėjo ir panašu, kad ši partija neturėtų stipriai padidinti savo atstovavimo parlamente (iki šiol ji turėjo 2 atstovus).
Esant tokiems rezultatams, galima teigti, jog koalicijos nebebus. Net jei konservatoriams pritruks keleto balsų iki daugumos, jie greičiausiai rinksis formuoti mažumos Vyriausybę, esminiais klausimais siekdami mažesniųjų partijų palaikymo – greičiausiai tai bus Šiaurės Airijos protestantų partijos bei, galbūt, dabartiniai partneriai liberalai demokratai (jei jie po nesėkmės ir neabejotino lyderio pasikeitimo dar norės dėtis prie konservatorių).
Tų pačių partijų palaikymo bus siekiama ir trapios daugumos atveju. Kaip bebūtų, formalių įsipareigojimų turbūt bus vengiama. Tam nemažai įtakos turi ir pastarųjų penkerių metų patirtis: prie koalicinių Vyriausybių nepripratusioje Didžiojoje Britanijoje dviejų partijų sudaryta dauguma visuomet stokojo visuomenės pasitikėjimo, o ir patys konservatoriai neretai neslėpė nepasitenkinimo būtinybe taikstytis su gerokai mažesnių partnerių norais.
Toks stiprus atotrūkis tarp dviejų pagrindinių partijų iš tiesų yra stebinantis. Leiboristai turėtų prarasti mandatų palyginus su 2010-ųjų rinkimais netgi nepaisant to, kad būtent pastarieji rinkimai jiems buvo laikomi išskirtinai nesėkmingais.
Juk jie vyko ekonomikos krizės fone, šaliai esant recesijoje, ir partijai vadovaujant itin nepopuliariam Ministrui Pirmininkui Gordonui Brownui. Konervatoriai, tuo tarpu, turėtų padidinti savo atstovų skaičių net ir po penkerių griežtos taupymo programos metų ir žadėdami dar antra tiek biudžeto karpymų kitos kadencijos metu.
Tam yra keletas paaiškinimų. Pirmiausia, didžioji dalis leiboristų praradimų yra jų buvusioje tvirtovėje Škotijoje, taigi – tiesioginė vietos nacionalistų stiprėjimo pasekmė. Leiboristams netgi pavyko minimaliai sustiprinti savo pozicijas Anglijoje ir Velse (daugiausia liberalų demokratų sąskaita), tačiau toli gražu nepakankamai, kad kompensuotų nuostolius Škotijoje.
Taip pat, Didžiosios Britanijos rinkėjai, panašu, vis dar nepasitiki leiboristais kaip partija, galinčia sėkmingai stiprinti šalies ekonomiką. Tony Blairo ir Gordono Browno vyriausybių vykdyta politika vis dar matoma kaip atvedusi šalį į ekonominį nuosmukį ir nevaldomai padidinusi valstybės skolą.
Galiausiai, prie to turėjo prisidėti ir prastas partijos pirmininko Edo Milibando įvaizdis – per visą jo vadovavimo partijai laikotarpį apklausos rodė, jog gyventojai tiesiog negalėjo jo įsivaizduoti kaip Ministro Pirmininko.
Konservatoriams, tuo tarpu, pavyko atgaivinti šalies ekonomiką ir būtent tai tapo pagrindine jų rinkimine žinia net ir nepaisant dėl išlaidų karpymo gerokai išaugusios socialinės atskirties. Be to, tikėtina, vaisių davė ir gana griežta partijos retorika imigracijos ir Europos Sąjungos klausimais.
Nugalėtojai ir pralaimėtojai
Tarp nugalėtojų pirmiausia reikia išskirti Škotijos nacionalistus, tapusius trečia didžiausia partija Vestminsteryje. Partija sugebėjo pasinaudoti rinkėjų mobilizacija, sukaupta pernykščio referendumo dėl nepriklausomybės metu, ir netgi padidinti savo palaikymą.
Tokiu būdu partija galės dar labiau spausti centrinę valdžią Londone deleguoti daugiau galių Škotijai. Tikėtina, kad šiuo klausimu jie gali netgi sutarti su savo ideologiniais oponentais konservatoriais: škotai gautų daugiau savivaldos, bet jų atstovai Vestminsteryje nebegalėtų balsuoti dėl klausimų, susijusių vien su Anglija.
Taip pat, savaime suprantama, konservatoriai ir asmeniškai D. Cameronas gali drąsiai jaustis laimėję ir gerokai pranokę tiek ekspertų, tiek savo pačių lūkesčius. Buvo tikimasi gerokai silpnesnio jų partijos pasirodymo ir dalies rinkėjų perbėgimo pas Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partiją, stipriai įkandusią „toriams“ per paskutinius Europos Parlamento ir savivaldos rinkimus.
Kaip bebūtų, panašu, kad ryžtingas siekis 2017-aisiais surengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje bei dažna šiai organizacijai laidoma kritika, taip pat socialinių garantijų mažinimas imigrantams bei deklaruojamas siekis apriboti asmenų judėjimo laisvę ES leido konservatoriams išlaikyti savo elektoratą. Be to, tai ir asmeninė pergalė D. Cameronui, kuris niekad nebuvo itin populiarus tarp savo partijos narių, ypač – jos dešiniajame flange, ir būtų neabejotinai praradęs partijos pirmininko poziciją jei rinkimai nebūtų susiklostę taip sėkmingai.
Tarp pralaimėtojų, tuo tarpu, ryškiausiai išsiskiria liberalai demokratai ir jų lyderis Nickas Cleggas. Jų katastrofišką pasirodymą lėmė tai, kad koaliciją su konservatoriais daugelis rinkėjų palaikė išdavyste.
Tradiciškai, liberalai demokratai buvo laikomi centro kairės partija, artimesne leiboristams nei konservatoriams, tad tiek pats koalicijos faktas, tiek koalicijos vykdyta politika, diktuota didžiųjų partnerių, buvo priešinga didelės rinkėjų dalies pažiūroms.
Išdavystės pojūtį dar labiau sustiprino faktas, kad realūs partijos veiksmai tiesiogiai prieštaravo daliai priešrinkiminių pažadų: pavyzdžiui, buvo žadama nekelti mokesčio už studijas, tačiau pritarta jo padidinimui beveik trigubai.
Taip pat liberalai demokratai nebegalėjo pretenduoti į protesto balsus: nemažai rinkėjų už juos balsuodavo vien dėl nusivylimo abiem pagrindinėmis partijomis. Bet gar labiau nei partijai, šie rinkimai yra milžiniška asmeninė nesėkmė jos vadovui ir ligšioliniam Ministro Pirmininko pavaduotojui Nickui Cleggui, kuris buvo vienas pagrindinių koalicijos iniciatorių – net ir prieš dalies įtakingų partijos narių valią.
N. Cleggas jau užsiminė apie atsistatydinimą, bet net jei jis pats ir nesitrauks, jo dienos vadovaujant partijai suskaičiuotos.
Leiboristai ir asmeniškai jų lyderis Edas Milibandas taip pat akivaizdžiai pademonstravo nuviliančius rezultatus. Tai reiškia neabeotinus pokyčius partijoje, visų pirma – jos vadovybėje. Neabejotina, kad E. Milibandas greitai praras partijos lyderio poziciją.
Nuo pat tada kai visiškai netikėtai laimėjo lyderio rinkimus aplenkdamas vyresnį brolį Davidą, E. Milibandas stokojo populiarumo tiek tarp partijos narių, tiek tarp rinkėjų.
Paprastai laikomas stokojančiu ryžto ir charizmos, E. Milibandas dar iki prasidedant rinkimų kampanijai buvo vadinamas labiau kliūtimi savo partijai nei reikšmingu politiniu žaidėju. Turint omenyje tai, kad jau kurį laiką netyla kalbos apie galimus pokyčius vadovybėje, galima neabejoti, kad savo pozicijos jis neteks artimiausiu metu.
Šie pokyčiai, tikėtina, reikš partijos dešiniojo sparno, kritiškiau pasisakančio Europos Sąjungos ir imigracijos klausimais, sustiprėjimą, ypač jei bus manoma, kad būtent nuosaiki pozicija šiais klausimais lėmė partijos pralaimėjimą. Tai, savo ruožtu, gali turėti nemažai įtakos tiek Didžiosios Britanijos, tiek visos Europos politiniam gyvenimui.
Poveikis politikai
Rinkimų rezultatai neabejotinai paveiks svarbiausius Lietuvai klausimus: imigracijos ir Europos Sąjugos. Ir šiaip pakankamai griežtą dabartinės Vyriausybės toną iki šiol stipriai švelnino proeuropietiški liberalai demokratai tad šiems pasitraukus, pozicija tik griežtės.
Bus toliau griežtinama pozicija imigrantų atžvilgiu, siekiant riboti jų galimybes gauti pašalpas ir socialines paslaugas bei, galbūt, naudotis valstybinėmis medicinos paslaugomis. Taip pat bus ieškoma būdų riboti atvykstančiųjų skaičių.
Neabejotina, kad bus mėginama rengti referendumą dėl narystės ES, kurio baigtis, turint omenyje prastėjančią britų nuomonę apie Europą, gali būti neigiama.
Apskritai turėtų stiprėti izoliacionistinės nuotaikos užsienio politikoje ir šios tendencijos gali dar labiau įsibėgėti, jei leiboristų partijoje ims dominuoti dešinysis sparnas. Visa tai lemtų tiek Didžiosios Britanijos, tiek Europos silpnėjimą, o tai – grėsminga perspektyva dabartinių grėsmių kontekste.
Ekonominėje politikoje, tuo tarpu, tęsis taupymo programa, kuria tikimasi panaikinti biudžeto deficitą iki naujojo parlamento kadencijos pabaigos. Vis dėlto, kol kas nėra iki galo aišku, kokį poveikį tolesnis išlaidų karpymas turės šalies ekonomikai.
Dar daugiau, neigiamo poveikio galima tikėtis ir dėl neužtikrintumo Europos Sąjungos klausimu: verslo lyderiai jau kelerius metus skelbia, kad vien diskusijos dėl galimo išstojimo mažina investicijas ir stabdo ekonomikos augimą, tad referendumo atveju, šis neigiamas poveikis tik didėtų. O problemos šioje svarbioje ekonomikoje neabejotinai paveiktų ir taip nestabilią padėtį regione.
Galiausiai, išstojimo iš Europos Sąjungos ir tolesnių biudžeto karpymų atveju, vėl atgytų Škotijos nepriklausomybės klausimas. Škotijos nacionalistai niekada galutinai neatsižadėjo naujo nepriklausomybės referendumo idėjos.
Linkę į politinio spektro kairę ir stipriai proeuropietiški, škotai greičiausiai nesitaikstytų su konservatorių politika tad Jungtinės Karalystės skilimo grėsmė taptų reali. O tai, savo ruožtu, galėtų įkvėpti gyvybės separatistiniams judėjimams visoje Europoje.
Kitaip tariant, nors tai ir nacionaliniai rinkimai, jų poveikis bus juntamas ir Lietuvai bei visai Europai. Ir, stebint rinkimų rezultatus bei pagal juos modeliuojant galimą politinę darbotvarkę, šis poveikis gali būti stipriai neigiamas.