21 tūkst. tonų TNT arba tiesiog 21 kilotonos galingumo užtaisas driokstelėjo virš miesto, kuriame gyveno 263 tūkst. gyventojų. Dėl prasto matomumo bomba apie 3 kilometrus nukrypo nuo planuoto taikinio ir nukrito į miesto dalį, kuri nuo pagrindinės dalies yra atskirta kalvų. Šios kalvos apsaugojo likusį miestą nuo sprogimo bangos.
Nepaisant šios paklaidos, apie 40 tūkst. žmonių žuvo iškart. Dar 60 tūkst. buvo sužeista. Nors žmonių žuvo mažiau, nei per pirmąjį sprogdinimą Hirošimoje (ten žuvo iki 80 tūkst., sužeista dar apie 70 tūskt.), ši bomba buvo galingesnė, nei pirmoji. Bomba „Mažylis“ tebuvo 15-16 tūkst. tonų TNT (15-16 kilotonų) galingumo. Rugpjūčio 12-ąją Japonija pranešė sąjungininkams apie savo pasidavimą.
Tačiau tapo aiškus vienas faktas – žmonija atvertė naują, atominio amžiaus puslapį.
Manhatano projektas
Manhatano projekto pastangos galiausiai davė vaisių 1945 m. Po trejus metus trukusių tyrimų ir eksperimentų Naujosios Meksikos dykumoje buvo sėkmingai detonuotas pirmasis pasaulyje branduolinis užtaisas „Gadget“ (liet. „prietaisas“). Sėkmingas bandymas pažymėjo branduolinės eros pradžią.
Bandymas buvo atliktas Alamogordo bombų ir artilerijos bandymų poligone, esančiame už 370 km į pietus nuo Los Alamoso, Jornada Del Muerto dykumoje. Ši vieta buvo pasirinkta dėl savo nuošalumo, lygumo ir retai pasitaikančio vėjo. Manhatano projekto vadovai taip pat svarstė apie kitas vietas Naujojoje Meksikoje, Teksase ir Kalifornijoje, rašo atomicheritage.org.
Julius Robertas Oppenheimeris, laboratorijos Los Alamose vadovas Manhatano projekto vykdymo metu, bandymo vietą pavadino „Trinity“ (liet. „trejybė“). Pavadinimas prigijo ir galiausiai tapo oficialiu bandymo vietos kodiniu pavadinimu. Tai buvo užuomina į Johno Donne’o eilėraštį. Šį poetą labai mėgo J. R. Oppenheimeris ir jo buvusi mylimoji Jean Tatlock.
„Gadget“
„Trinity“ detonuotas branduolinis užtaisas, pavadintas „Gadget“, buvo plieninio rutulio formos. Kaip ir bomba „Fat Man“ (liet. „dručkis“), numesta ant Nagasakio, „Gadget“ buvo plutonio implozijos užtaisas. Plutonio implozijos užtaisai yra efektyvesni ir galingesni už urano bombas, tokias kaip virš Hirošimos detonuota „Little Boy“ (liet. „mažylis“).
Plutonio implozijos užtaisuose įprasti sprogmenys išdėstomi aplink plutonį, kad greitai suspaustų jį bei padidintų radioaktyviosios medžiagos slėgį ir tankį. Didesnis tankis leidžia plutoniui pasiekti kritinę masę ir vykti grandininei atomų branduolių dalijimosi reakcijai. Atliekant bandymą, iš pradžių buvo detonuoti sprogmenys. Jų sprogimo banga suspaudė plutonį ir sukėlė branduolinį sprogimą.
Prieš bandymą „Trinity“ poligone atsirado unikalus įtaisas, pavadintas „Jumbo“. Tai buvo didžiulė cilindro formos plieninė talpykla. Pagaminti „Jumbo“ užsakė generolas Leslie’is Grovesas kaip apsauginę talpyklą, nes buvo baiminamasi, jog bandymas nepavyks. „Jumbo“ kainavo 12 mln. JAV dolerių. Planas buvo toks: plutonio šerdį detonuoti „Jumbo“ viduje. Jei „Gadget“ „užgestų“ ar netinkamai sprogtų, „Jumbo“ išsaugotų vertingąjį plutonį kitiems eksperimentams.
Tačiau prieš pradėdami paskutiniuosius pasiruošimo bandymui darbus, mokslininkai buvo įsitikinę, kad bandymas pavyks, todėl „Jumbo“ nenaudojo.
Talpykla buvo pririšta prie plieninio bokšto ir pakabinta 800 metrų aukštyje virš „Gadget“ detonavimo vietos. Bokštas buvo sunaikintas, bet „Jumbo“ liko nepažeistas. Pasibaigus karui kariuomenė nesėkmingai pamėgino sunaikinti konstrukciją, tačiau susprogdino tik jos dugną ir viršų. Šiandien „Jumbo“ likučiai stovi „Trinity“ bandymo vietoje.
Pasiruošimas bandymui
Norint skurdžią dykumą paversti branduolinių bandymų poligonu, reikėjo atlikti nemažai statybos darbų. Kennethas Bainbridge’as tapo atsakingu už bandymo vietos infrastruktūrą.
Be įvairiausių techninių medžiagų, kurių reikėjo norint sėkmingai detonuoti „Gadget“, taip pat buvo įrengta pagrindinė stovykla, pasižymėjusi saugumo priemonių gausybe, tačiau spartietiškomis gyvenimo sąlygomis. Be to, teko nutiesti ne vieną kilometrą kelių, kad būtų galima atgabenti medžiagas, ir laidų bei kabelių, skirtų tiekti elektros energiją, reikalingą detonuoti branduolinį užtaisą bandymo metu.
Ruošiantis bandymui, teko susidurti su nemažai kliūčių. Buvo daugybė daugiaaspekčių iššūkių ir per plauką išvengtų incidentų, galėjusių užkirsti kelią sėkmingam projekto įgyvendinimui. Kai kurie atvejai buvo beveik komiški.
Pavyzdžiui: Kennethas Greisenas buvo sustabdytas Albukerkyje už greičio viršijimą, kai vežė detonatorius iki bandymo „Trinity“ likus vos keturioms dienoms. Jei policijos pareigūnas būtų patikrinęs jo automobilio bagažinę, K. Greisenas galėjo būti sulaikytas kelioms dienoms.
Gerokai pavojingesnis incidentas nutiko keliant „Gadget“ į bokšto viršų. Bomba šiek tiek atsilaisvino ir ėmė sūpuotis. Daugelį stebėtojų apėmė panika, kad branduolinis užtaisas nukris nuo bokšto ir detonuos, tačiau galiausiai pavyko vėl pritvirtinti „Gadget“ ir sėkmingai užkelti iki pat viršaus.
Tačiau labiausiai Manhatano projekto vadovai buvo sunerimę dėl kelių nepavykusių išankstinių bandymų. Liepos 14 d., likus vos dviem dienoms iki bandymo „Trinity“, Edwardas Creutzas vadovavo bandomajam detonavimui, kurio metu nebuvo naudojama radioaktyvioji medžiaga. Nepaisant sėkmingai susprogdintų 100 tonų trotilo gegužės mėnesį, E. Creutzui nepavyko detonuoti užtaiso.
1945 m. liepos 12 d. du plutonio pusrutuliai, paruošti Los Alamoso laboratorijoje, buvo nugabenti į George’o McDonaldo rančą, esančią už 3 km nuo bandymo vietos. Rančoje brigados generolas Thomasas Farrellas, generolo majoro L. Groveso pavaduotojas, turėjo pasirašyti plutonio gavimo dokumentą. Vėliau T. Farrellas sakė: „Atsimenu, kaip paklausiau: jei pasirašysiu, kad gavau plutonį, tai gal man jį ir atiduosite. Paėmiau sunkųjį rutulį į ranką ir pastebėjau, kad jis šyla. Iš dalies pajutau jo paslėptą galią. Tai nebuvo šaltas metalo gabalas, atrodė, jog jo viduje kažkas vyksta. Galbūt tada pirmą kartą pradėjau tikėti mokslininkų pasakojimais apie branduolinę energiją.“
Išorinis spaudimas
„Trinity“ bandymo vietoje augo įtampa. Akivaizdu, kad ją sustiprino tuometiniai pasaulio įvykiai. Amerikos prezidentas Harry Trumanas atidėjo susitikimą su Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos vadovais Potsdamo konferencijos metu, laukdamas bandymo „Trinity“ rezultatų.
Sėkmingas bandymas būtų turėjęs didelę įtaką jo strategijai, kaip užbaigti karą su Japonija. H. Trumano begalinis noras sužinoti bandymo rezultatus diplomatiniais sumetimais stipriai slėgė „Trinity“ bandymo vietoje sprendimus priimančius žmones. Nesėkmė ar delsa būtų užtraukusi prezidento rūstybę. Visam atliktam darbui būtų iškilusi grėsmė.
Tuo metu JAV Laivynas pradėjo pulti Japonijos pakrantę. Tai buvo brangūs, kruvini išpuoliai, tarytum pranašavę, kokie bus mažiausiai keli ateinantys mėnesiai, jei nepavyks sukurti atominės bombos. Ruošdamasis Potsdamo konferencijai, H. Trumanas domėjosi tiek įvykiais Japonijoje, tiek Naujojoje Meksikoje.
Bandymas
Nepaisant šimtų valandų, praleistų ruošiantis šiai akimirkai, daugelis „Trinity“ bandymo vietoje dirbusių žmonių vis tiek abejojo, ar bomba sprogs taip, kaip numatyta. Buvo nemažai teorinių kintamųjų, kurių nuspėti negalėjo nė vienas asmuo. Taip pat buvo imtasi įvairių atsargumo priemonių, ruošiantis galimiems blogiausiems scenarijams. Į kelis artimiausius miestelius buvo nusiųsta kareivių, jei kartais tektų evakuoti jų gyventojus.
L. Grovesas nerimavo dėl vos už 483 km esančio Teksaso valstijos miesto Amarilo, turinčio 70 000 gyventojų, saugumo. Jis paskambino Naujosios Meksikos gubernatoriui Johnui J. Dempsey ir paaiškino, kad gali tekti įvesti karo padėtį, jeigu bandymo vietoje įvyks nelaimė. Kariuomenės viešųjų ryšių skyrius paruošė niūrius paaiškinimus, jei nelaimės atvejų žūtų žmonės.
Buvo įrengti trys stebėjimo punktai 9 km atstumu nuo detonavimo vietos. Tai buvo medinės slėptuvės, apsaugotos betonu ir žemėmis. Pietinis bunkeris atliko bandymo valdymo centro funkciją. Automatinis detonavimo įtaisas buvo aktyvintas būtent šiame bunkeryje, stebint pagrindiniams darbuotojams, tokiems kaip dr. R. Oppenheimeris.
Liepos 16 d. dėl perkūnijos bandymą teko atidėti (pirminis numatytas laikas buvo 4 val.). Meteorologų komanda, kuriai vadovavo Jackas Hubbardas, nustatė, kad optimalios oro sąlygos bus tik tarp 5 ir 6 val. L. Grovesas pagrasino pakarti J. Hubbardą, jei šis bus neteisus. Meteorologo laimei, oras iš tiesų pragiedrėjo.
Mokslininkai ir kareiviai užėmė savo vietas likus kelioms valandoms iki naujo bandymo laiko – 5.30 val. Arčiausiai detonacijos vietos buvę žmonės lindėjo trijuose bunkeriuose, įrengtuose į šiaurę, vakarus ir pietus nuo bokšto. Manhatano projekto mokslininkai, padedami kareivių, ruošėsi analizuoti radiacijos poveikį. Projekto vadovai bandymą stebėjo ant kalvos Compania Hill, esančios maždaug už 32 kilometrų nuo bokšto.
4.45 val. buvo gauta itin svarbi orų prognozė: jokio arba silpnas vėjas ir pragiedruliai ateinančias dvi valandas.
5.10 val. buvo pradėtas 20 minučių atvirkštinis laiko skaičiavimas, o 5 val. 29 min. 45 sek. branduolinis užtaisas sėkmingai sprogo. Daugeliui stebėtojų akinantis sprogimo blyksnis, stebimas pro apsauginius akinius, nustelbė smūginę bangą ir garsą, kuris atskriejo vėliau.
„Gadget“ detonavo 15–20 kilotonų jėga – truputį smarkiau, nei ant Hirošimos numestas „Mažylis“. Prasidėjo atominis amžius.
Po ne vienerius metus trukusio sunkaus darbo viskas pavyko, kaip suplanuota. Tiesa, sprogimas buvo galingesnis nei prognozuota. Sudėtingas kabelių, laidų, jungiklių ir detonatorių rinkinys sėkmingai sukūrė galingą sprogimą, kokio pasaulis dar nebuvo regėjęs.
Brigados generolas T. Farrellas buvo suglumęs, kai „viską apšvietė deginanti šviesa, daug stipresnė už vidurdienio saulę. Ji buvo auksinė, purpurinė, violetinė, pilka ir mėlyna.
Jis apšvietė kiekvieną viršukalnę, plyšį ir kalvagūbrį taip aiškiai ir nuostabiai, kad net neįmanoma apibūdinti, bet būtina pamatyti, norint iš tikrųjų suprasti. Tai buvo tas grožis, apie kurį rašo poetai, tačiau apibūdina skurdžiai ir prastai.“
Vėliau, baisėdamasis savo darbo vaisiais, Dr. R. Oppenheimeris pacitavo Indijos religinį tekstą Bhagavadgytą: „Aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“
Hansas Bethe, vienas iš Manhatano projekto mokslininkų, rašė: „Sprogimas buvo panašus į milžinišką magnio liepsną, kuri, regis, degė kokią minutę, nors iš tikrųjų – vieną ar dvi sekundes. Baltas kamuolys vis didėjo ir po kelių sekundžių jį uždengė sprogimo bangos nuo žemės pakeltos dulkės.“
Kitas mokslininkas Joe McKibbenas sakė: „Turėjome daug prožektorių, skirtų filmuoti valdymo skydelį. Sprogus bombai, pro galines duris prasiskverbusi šviesa užgožė prožektorius.“
Kitiems padarė įspūdį sprogimo metu išsiskyręs karštis. Karo policininkas Marvinas Davisas sakė: „Karštis buvo panašus į tą, kurį jauti atidaręs orkaitės dureles, net būnant už 17 km nuo sprogimo vietos.“ Dr. Phillipas Morrisonas pasakojo: „Staiga mus ne tik apakino ryški šviesa, bet ir pajutome svilinantį karštį. Netrukus patekėjo saulė ir mes vėl jutome tokį patį karštį. Tą kartą matėme du saulėtekius.“
Sprogimo galia siekė 19tūkst. tonų trotilo. Iš bokšto liko tik atramų galiukai betoniniuose poliuose.
Bomba nepaliko didelio kraterio. Daugelis liudininkų vietovę apibūdino kaip negilią įdubą, o ne kraterį.
Visi nepaprastai džiaugėsi sėkmingu bandymu. K. Greisenas prisiminė, kad „pasirodžius šviesos blyksniui, visi aplinkui ėmė džiaugsmingai šūkčioti, ir tik tada atskriejo sprogimo garsas. Jam nutilus, pradėjome sveikinti vienas kitą ir spausti rankas. Manau, kad sprogimas mus labiau sukrėtė psichiškai nei fiziškai.“
Po sprogimo
Nors informacija apie bandymą buvo paviešinta tik panaudojus atominį ginklą prieš Japoniją, Naujosios Meksikos gyventojai žinojo, kad nutiko kažkas svarbaus.
Sprogimo banga išdaužė langus už 193 km ir buvo juntama bent už 257 km, rašoma olive-drab.com. Kariuomenės pareigūnai išleido anksčiau paruoštus pranešimus spaudai, kuriuose buvo teigiama, jog netyčia sprogo amunicijos sandėlis Alamogordo bombų ir artilerijos bandymų poligone.
Sprogimo metu išsiskyręs karštis išlydė dykumos smėlį ir pavertė jį žalia stikliška medžiaga, iš karto pavadinta „trinititu“. Trinitito galima rasti ir šiandien. XX a. šeštajame dešimtmetyje kariuomenė buldozeriais išstumdė didžiąją trinitito dalį iš sprogimo vietos, o susidariusią įdubą iš dalies užvertė žemėmis, kad sumažintų radiacijos lygį.