Tačiau šie šaržai – nes būtent šaržuoti personažai jie ir yra – iš tikrųjų mokėjo vadovauti, rašo Christianas Carylas. M. Gaddafi valdžioje išbuvo 41 metus – valdė šalį, kurioje iki jo eros pradžios viešpatavo chaosas ir nuolatinė kova dėl vietos po saule. Kim Jong Ilas savo lovoje mirė prie Šiaurės Korėją valdžios vairo išstovėjęs 17 metų – jis vadovavo, nors valstybė badavo, kaimynai klestėjo, o kritikai negailėjo aštrių žodžių. O Birmos generolai? Į valdžią atėjo 1962 metais, ir nors pastaruoju metu jų pozicijos pastebimai silpnėja, šūviai vis dar aidi.
Visi šie diktatoriai valdžios vairą įsikibę išlaikė ilgiau nei tikėjosi patys ar jų žmonės. Taip, jie visi labai blogi. Tačiau negalime sakyti, jog kvaili. Vertinant pagal jų pačių kriterijus, galima tvirtinti – jiems tikrai sekėsi.
Būtent to patariama nepamiršti, jeigu norime, kad pasaulyje viešpatautų laisvė. Ir tai neabejotinai viena iš Willo Dobsono pamokų iš naujos jo knygos „The Dictator's Learning Curve: Inside the Global Battle for Democracy“, kurias derėtų gerai įsisąmoninti. W. Dobsonas, buvęs „Foreign Policy“ redaktorius, šiuo metu dirbantis „Slate“, šią idėją pasigavo prieš kelerius metus, kai buvo pakviestas dalyvauti strateginiame žaidime, surengtame demokratijos aktyvistų, norėjusių susilpninti jų pačių šalies autoritarinį režimą. Kai W. Dobsonas paklausė, ar galėtų atlikti diktatoriaus vaidmenį, klausimas buvo sutiktas kreivais žvilgsniais. „Mes nemokome žmonių prievarta valdyti kitus žmones“, - toks buvo atsakymas.
W. Dobsono įžvalgų žinutė labai aiški – šiandienos autokratai nėra kvailiai. Jie pasimokė iš savo pirmtakų klaidų. Vladimiras Putinas – ne Josifas Stalinas. Hu Jintao (Hu Dzintao) – ne Mao Zedongas (Mao Dzedunas). Daugeliu atveju, teigia knygos autorius, šių dienų diktatoriai puikiai supranta, jog patys yra suinteresuoti leisti demokratijos apraiškoms pasireikšti, net ir tais atvejais, kai demokratijos daigeliai negailestingai raunami.
Pavyzdžiui, Hugo Chavezui labai patinka rengti rinkimus. Rinkimų dieną galima balsuoti už ką tik nori. Faktas, jog dauguma Venesuelos rinkėjų vis tiek renkasi H. Chavezą, atspindi, kiek daug pastangų jis kiekvieną mielą dieną įdeda manipuliuodamas žiniasklaida, teismais ir biurokratijos aparatu. „Rinkimų diena – ne problema. Visa žala – pinigai, turtai, piktnaudžiavimas valdžia ir žiniasklaida – padaroma iki to“, - knygos autoriui sakė buvęs Venesuelos rinkimų komisijos pareigūnas.
Kalbant apie Rusijos prezidentą, W. Dobsonas giria jį už gebėjimą išsaugoti šalies kontrolę apsieinant be sovietų stiliui būdingų kraštutinumų. XXI amžiaus rusai gali laisvai keliauti po užsienį, naršyti internete – pats V. Putinas puikiai supranta, jog visiškai izoliuodamas savo piliečius nuo pasaulio, pralaimėtų daug daugiau nei dabar laimi. Kaip ir Venesuelos prezidentas, Rusijos vadovas visą dėmesį skiria žiniasklaidos (pavyzdžiui, valstybinės televizijos) kontrolei ir manipuliavimui įstatymais, o tai leidžia žaidimų politiniame lauke eigą pakreipti jam naudinga linkme. Ir bent jau kol kas jam pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų į koncentracijos stovyklas neišsiuntus daugybės oponentų, rašo autorius.
V. Putinas, anot W. Dobsono, taip pat supranta, jog viena didžiausių grėsmių autokratijai kyla tą akimirką, kai ji praranda ryšį su masėmis. Ką daryti, kai parlamentas prijaukintas taip stipriai, jog daugiau nebegali pasitarnauti kaip mechanizmas, per kurį galima gauti informacijos apie paprastų žmonių norus ir baimes? V. Putino atveju sukuriama nauja politinė institucija – Rusijos Visuomenės rūmai. Ši patariamąją funkciją atliekanti taryba, kurioje dirba ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, teikia „siūlymus, patarinėja ir išsako kritiką“ – t.y. daro tai, ko iškastruota Dūma nebegali.
Būtent čia ir prasideda šių dienų autokratų bėdos. Faktas, jog autoritariniai režimai jaučia pareigą elgtis taip, tarsi nuoširdžiai įsiklausytų į rinkėjų nuomonę, atskleidžia, kiek vienu ar kitu atveju demokratijos normos yra tapusios spektakliu. Neatsitiktinai naująją pilietinių protestų Rusijoje kultūrą paskatino rinkimų balsų klastojimas. Šiandien rusai nori, kad jų balsai būtų svarbūs, išgirsti, todėl vien pats balsavimas jų nebetenkina. Tuo tarpu Malaizijos žmonės metų metus dalyvaudavo daugiau ar mažiau tikruose rinkimuose – tačiau vis daugėja įrodymų, kad piliečiai nori daugiau (..). Šie pokyčiai atsispindi ir politiniame klimate.