Sąmokslo teorijų šalininkai tvirtina, kad dingusios smegenys būtų galėjusios įrodyti, kad J. F. Kennedy mirė ne iš nugaros pašautas Lee Harvey Oswaldo, o sulaukęs šūvio iš priekio.
Naujausia teorija ne tokia pikantiška ir prieštaringai vertinama. Naujos knygos apie J. F. Kennedy autorius Jamesas Swansonas tvirtina, kad prezidento smegenis pasiėmė jo jaunesnysis brolis Robertas, „greičiausiai norėdamas nuslėpti tikrąją prezidento ligos situaciją arba nenorėdamas, kad plačioji visuomenė sužinotų, kiek ir kokių vaistų vartojo šalies vadovas“.
J. F. Kennedy nėra vienintelis garsus žmogus, po mirties netekęs vieno ar kito vidaus organo – tiek geriems, tiek abejotiniems tikslams.
Smegenys ilgą laiką kėlė didžiulį tiek paprastų žmonių, tiek mokslininkų susidomėjimą. Įdomiausios, savaime suprantama, protingų, talentingų ir įtakingų žmonių smegenys.
Štai po Alberto Einsteino mirties 1955 metais jo smegenys buvo išimtos ir tyrinėtos patologo Thomaso Harvey.
Didžioji jų dalis vėliau mįslingai dingo. Štai Maskvos smegenų institute kaupiamos ir tiriamos garsiausių Rusijos mokslininkų ir mąstytojų, tarp jų ir Lenino, smegenys.
Austrų kompozitoriaus Josepho Haydno galvą iš jo kapo pavogė du vyrai, kuriuos įvykdyti tokį nusikaltimą paskatino susidomėjimas frenolofija – pseudomokslu, kurio išpažinėjai tiki, kad iš galvos formos ir dydžio galima labai daug sužinoti apie žmogaus charakterį, pomėgius, polinkius ir gauti dar daugiau įdomios informacijos.
Galiausiai kompozitoriaus kaukolė atsirado Vienos Muzikos mylėtojų bendruomenėje (praėjus daugiau nei 80 metų po jo mirties). Su likusiais palaikais ji sujungta tik 1954 metais.
Kai po J. Haydno mirties praėjus keleriems metams jam iš paskos nusekė ir vokiečių kompozitorius Beethovenas, susidomėjimas frenologija dar nebuvo išblėsęs, tad nerimauta, jog gali dingti ir kito žymaus kompozitoriaus galva.
Vienas duobkasys netgi papasakojo sulaukęs dosnaus pasiūlymo – tūkstančio florinų – už pagalbą „perkeliant Beethoveno galvą į tam tikrą vietą“.
Nepaisant to, kompozitoriaus palaikų išsaugoti nepaliestų nepavyko: skrodimo metu vienas gydytojas pasisavino jo ausų kaulus, kažkas nukirpo dalį jo plaukų, o kai vėliau jo palaikai buvo ekshumuoti, dingo ir dalis jo kaukolės.
Tai, kas įvardijama kaip kito austrų kompozitoriaus, Mozarto kaukolė (nors tyrimų išvados ir po šiai dienai kelia abejonių), laikoma Zalcburge esančiame „Mozarteum“ fonde. Šiuo atveju trūksta jo skeleto, nes jis po mirties 1791 metais buvo palaidotas kape, kuris vėliau iškastas ir panaudotas iš naujo.
Thomo Paine‘o palaikai taip pat dingę be žinios. 1819 metais, praėjus dešimtmečiui po politikos teoretiko ir filosofo mirties Niujorke, žurnalistas Williamas Cobbettas jo kaulus sugrąžino atgal į Angliją.
Jis buvo įkvėptas idėjos, kad kūnas bus perlaidotas įspūdingame kape, nors nieko panašaus niekada taip ir nenutiko. Įdomu tai, kad visame pasaulyje atsirado tokių, kurie tvirtina turį vieną ar kitą Th. Paine‘o kūno dalį.
Karvedžio Napoleono palaikai taip pat, kaip manoma, išdalinti gabaliukais: remiantis šaltiniais, prancūzo žarnos atsidūrė Londone ir buvo sunaikintos per vieną antskrydį.
Štai Napoleono penis priklauso Naujojo Džersio urologo Johno Lattimerio dukrai, kuri jį aukcione įsigijo 1977 metais. Įdomu tai, kad J. Lattimeris buvo būtent tas gydytojas, kurio Kennedy šeima paprašė įvertinti JFK skrodimo rezultatus.
Būta atvejų, kai palaikai atrandami po daugybės metų. Štai 2009 metais buvo rasti du Galileo pirštai ir dantis. Gerbėjų kaip kone šventos relikvijos pasisavintos Galileo kūno dalys paskutinį kartą buvo matytos 1905 metais.
Galiausiai jos pateko į saugias rankas – Florencijoje esantį Mokslo istorijos muziejų. Muziejus, kuris dabar vadinasi Galileo muziejaus, jau iki tol eksponavo kitus astronomo pirštus.