„Meduza“ prašymu žurnalistė Juliana Skibickaja užrašė Ukrainos žmonių pasakojimus – vienas iš jų paprastas verslininkas, ėjęs kariauti su savanoriais, o kitas Ukrainos kariuomenės karys. Abu jie pabuvojo nelaisvėje.
Apsikeitimas belaisviais buvo vienas iš svarbiausių Minsko susitarimų, pasirašytų 2015 metų vasarį, sąlygų, tačiau įvyko tik praėjus beveik trejiems metams.
2017 metų lapkričio 15 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitiko su patriarchu Kirilu ir Ukrainos politiku Viktoru Medvedčiuku, pastarieji buvo Ukrainos atstovai kontaktinėje konflikto sprendimo grupėje. V. Medvedčiukas paprašė V. Putino „paveikti separatistus“ ir taip paspartinti apsikeitimo belaisviais procesą.
Tą pačią dieną V. Putinas telefonu pasikalbėjo su „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ lyderiais – Aleksandru Zacharčenka ir Igoriu Plotnickiu. 2017 metų lapkričio 29 dieną per kontaktinės grupės susitikimą Minske Ukraina ir separatistų atstovai šiaip ne taip sutarė, kad apsikeitimas įvyks dar iki Naujųjų metų.
Apsikeitimo data – gruodžio 27-oji – oficialiai buvo įvardyta likus dienai. Apsikeitimas vyko dvejose vietose: prie patikros posto „Majorskoje“ Donecko srityje ir Horlivkos gyvenvietėje. Iš viso į Kijevo kontroliuojamą teritoriją išvyko 237 žmonės, o priešinga kryptimi – 72 asmenys. Beveik 15 žmonių, kurie buvo įtraukti į Kijevo sudarytą apsikeitimo sąrašą, atsisakė vykti į tariamai savarankiškas respublikas; tai buvo, pavyzdžiui, Odesos gyventojas Anatolijus Slobodianikas, kuris buvo apkaltintas pagrobęs Aukščiausiosios Rados deputatą Aleksejų Gončarenką.
Rusijos piliečiai, laikomi Ukrainos kalėjimuose, apsikeitimo iniciatyvoje nedalyvavo. Ukrainos saugumo tarnybos atstovai „Meduza“ sakė, kad nuo 2014 metų pagal straipsnius, susijusius su terorizmu ir separatizmu, buvo sulaikyti 135 rusai. 21 žmogus jau nuteistas ir šiuo metu atlieka bausmę, 47 teismo procesas dar vyksta. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka sako, kad Rusijos Federacijos piliečius sutinka keisti tik į ukrainiečius, laikomus Rusijos kalėjimuose.
„Meduzai“ niekaip nepavyko rasti belaisvių, iš Ukrainos kalėjimų grįžusių į vadinamąsias „Donecko liaudies respubliką“ ir „Luhansko liaudies respubliką“, ir su jais pasikalbėti. Minėtosios respublikos, skirtingai nei Kijevas, apsikeitimo iniciatyvai atrinktųjų pavardžių neskelbia.
Be to, kone iš karto po apsikeitimo socialiniuose tinkluose pasirodė informacijos apie tai, kad į Donecką ir Luhanską grįžusius žmones graibsto vietos saugumo organai, o apklausiamųjų pavardės taip pat nebuvo skelbiamos.
Socialiniame tinkle „VKontakte“ buvo skelbiami raginimai padėti apsikeitimo dalyviui Maksimui Garšamui: esą jam grįžus į Donecką, vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ valstybės saugumo ministerija apkaltino jį bendradarbiaujant su Ukrainos saugumo tarnyba, jis žiauriai kankintas.
Nepripažintų respublikų atstovai spaudai operatyviai pakomentuoti „Meduza“ apsikeitimo belaisviais proceso nepanoro.
Eduardas Nedeliajevas
47 metų verslininkas iš Luhansko, kaltintas „valstybės išdavyste“ ir „neapykantos kurstymu“, „Luhansko liaudies respublikos“ valdžios nuteistas 14 metų laisvės atėmimo, beveik metus praleido už grotų.
Iki paskutinės akimirkos mes apskritai nebuvome tikri, įvyks tas apsikeitimas ar neįvyks. Visų, kurie buvo ruošiami mainams, buvo paprašyta parašyti malonės prašymą vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ Leonidui Rasečnikui. Tik niekas tvirtai nepasakė, įvyks tas apsikeitimas, ar neįvyks. Aš visą tai sužinojau tik ryte (gruodžio 27-osios), kai buvo atliekama kalinių patikra. Tada ir pasakė: „Ruoškitės, po valandos išvykstame“.
Savaime suprantama, apsidžiaugiau, bet iki paskutinės akimirkos buvo ir abejonių. Visą kelią konvojuje kalbėta, kad dar čia niekas neaišku, ir viskas paskutinę minutę gali pasikeisti. Supratau, kad mus tikrai iškeis tik tada, kai atvežė į Majorską, ir aš pamačiau, man atrodo, (Aukščiausios Ukrainos Rados vicepirmininkę - red.) Iriną Geraščenko – pas mane buvo pravertas langas, ji pribėgo, prisiplojo prie lango. Tada ir supratau – viskas, tai tiesa.
Visą gyvenimą užsiimu elektronikos taisymu. Kai prasidėjo karas, savo veiklos pobūdžio taip pat drastiškai nekeičiau. Net nežinau, kaip čia paprasčiau paaiškinus... Nuo vaikystės buvau labai didelis patriotas. Tad, kai Luhanske prasidėjo vadinamasis „rusiškasis pavasaris“, negalėjau tiesiog imti ir dėti į kojas. Dar 2006 metais patekau į avariją, gavau neįgalumo grupę, tad tarnybai kariuomenėje buvau nebetinkamas. O taip norėjosi kuo nors būti naudingam savo šaliai.
Kol Luhanske buvo ramu, eidavome į demonstracijas gatvėse už vieningą Ukrainą, dalijome skrajutes, tiesiog gatvėse bendravome su žmonėmis. Rusijos Federacijos iniciatyva nuvilnijo masinė agitacijos banga, ir mes bandėme jai visomis išgalėmis pasipriešinti.
Žinoma, tikrai nepamanėme, kad viskas baigsis būtent taip. Manėme, kad yra policija, kariuomenė – jie laiku sustabdys bet kokius neramumus. Vėliau viskas susiklostė taip, kad pati policija jiems (prorusiškai nusiteikusiems protestuotojams) pradėjo talkinti. Tokie pokyčiai labai nustebino.
Kai Luhansko srityje prasidėjo kariniai veiksmai, mes socialiniame tinkle „Facebook“ ėmėme organizuoti savanorių pajėgas, išsiaiškinome koordinates, kur buvo priešas, įsivardinome ugnies taškus, sekėme jų judėjimą. Tada socialiniame tinkle nuslėpiau savo vardą ir šeimą, taip pasielgiau norėdamas, esant reikalui, apsisaugoti.
Stengiausi rašyti apie tai, kas vyko mieste. Ukrainos žiniasklaidos pas mus jau nebebuvo, rašė tik propagandistai, tiesą sužinoti buvo praktiškai neįmanoma. Stengiausi nieko itin ekstremalaus nerašyti, nenorėjau atkreipti nereikalingo dėmesio. Deja, akivaizdu, kartą ėmiau ir nesusilaikiau.
Sulaikymo dieną, tai buvo 2016 metų lapkričio 22 diena, kartu su žmona mūsų mažylį vežėme į darželį. Nuo darželio buvome nutolę gerus 100 metrų. Staiga mus sustabdė keturi automobiliai, užtvėrė mums kelią. Iš jų iššoko automatiniais šautuvais ginkluoti vyrai, mane paguldė ant asfalto, uždėjo antrankius. Dalis jų įsėdo į mūsų mašiną – kartu su žmona išvažiavo pas mus į namus daryti kratos, o kiti su manim patraukė į mano dirbtuves.
Vėliau mane pristatė į valstybės saugumo ministerijos būstinę, atėmė kompiuterį ir pradėjo analizuoti mano paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Visus kaltinimus tuo ir grindė.
Iš pradžių, kai tik sulaikė, man bandė pritaikyti Luhansko liaudies respublikos baudžiamojo kodekso 343-ąjį straipsnį – tai neapykantos kurstymas rasiniu pagrindu, kitaip tariant, neva kursčiau neapykantą rusams.
Kai pradėjo skaityti susirašinėjimus „Facebook“, rado mano pranešimų, kuriuos perdaviau Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir savanoriams, o juk perdaviau separatistų pozicijų koordinates. Tokie duomenys buvo prilyginti karinei paslapčiai, tad už tai man pripaišė tėvynės išdavystę ir šnipinėjimą užsienio valstybei. Teismo dokumentuose buvo tiesiai šviesiai parašyta: užsienio valstybė – Ukraina.
Pusę metų praleidau valstybės saugumo ministerijos rūsyje, kol 2017 metų gegužės 31 dieną mane perkėlė į Luhansko sulaikymo izoliatorių, ten prabuvau iki apsikeitimo akimirkos.
Tas rūsys – aštuonios įvairaus dydžio kameros. Trys kameros pakankamai erdvios, o dar penkios mažesnės, tinkamos vienam ar dviem žmonėms. Šeštą ryto keldavomės, į tualetą lydėdavo po vieną, o jis vienas visam rūsiui. Po apsilankymo tualete duodavo pusryčių, pavalgius – kalinių patikrinimas. Dieną bet kurią akimirką galėdavo išsikviesti apklausai. Šeštą vakaro duodavo vakarienę, po valandos – vėl visi po vieną į tualetą. Jokių pasivaikščiojimų, visas judėjimas pastato viduje vyko su antrankiais ir ant galvos užmaukšlintu maišu. Kamerose langų nebuvo.
Kameros draugų turėjau įvairių. Buvo žmonių ir palaikančių Ukrainą, ir separatistų. Ilgiausiai teko kartu sėdėti su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariu, kuris tarnavo Ukrainos kontroliuojamame Luhansko kaime.
Taip jau nutiko, kad, kai baigė naktinę pamainą ir stovėjo patikros poste, nusprendė padėti močiutei per tiltą iki separatistų patikros posto nunešti kelis sunkius krepšius. Kai prinešė tuos daiktus, jį apspito ginkluoti vyrai, nukreipė ginklus. Grįžti atgal jis negalėjo, nusprendė šokti nuo to tilto. O tas tiltas gana aukštas – gal kokių 20 metrų, gal dar aukštesnis. Vaikinas šoko, šiek tiek apsiskaičiavo ir nukrito ne į vandenį, o šalia jo. Susilaužė ranką, koją. Jį ištraukė separatistų žvalgyba, nuvežė į ligoninę Luhanske, išoperavo ir uždarė rūsyje.
Man, jeigu galima taip pasakyti, pasisekė: pamatė, kad turiu neįgalumo pažymą ir pernelyg žiauriai nemušė. Greičiausiai persigando, kad netyčia ims ir užmuš. Atsipirkau mikroinsultu ir nuo smūgių pamėlusiomis kojomis. Štai Ukrainos karius, kiek girdėjau, rūsyje lupo kaip obuolius. Išnešdavo neštuvuose be sąmonės.
Tardymo izoliatoriuje buvo kiek geriau. Čia kameroje buvo tualetas, maitino tris kartus per dieną, buvo galima išeiti pasivaikščioti. Buvo kiek lengviau.
Teismai prasidėjo 2017 metų birželį, bet aš turėjau vilties, kad mane visgi iškeis. Dar 2016 metų gruodį man sakė, kad esu įtrauktas į apsikeitimo belaisviais schemą.
Žinoma, norėčiau į Kijevą atsivežti šeimą, tačiau kol kas nėra tokių galimybių. Išeisiu iš ligoninės, o tada ir galvosiu, ką daryti toliau. Ieškosiu darbo pagal turimą išsilavinimą ir vis tiek viliuosi, kad galėsiu sugrįžti į Ukrainos Luhanską.
Ivanas Tyrenka
26 metų Berdiansko (Zaporožės sritis) gyventojas, Ukrainos savanoris, kuris už grotų praleido beveik pusantrų metų.
Jaučiuosi normaliai – na, kiek įmanoma jaustis normaliai pagaliau išėjus į laisvę. Ateina savanorių, rūpinasi, padeda.
Aš diversantas, patekau į nelaisvę vykdydamas užduotį – reikėjo pereiti separatistų blokpostą. Suprantate, jau buvo paskelbta mano paieška, tai jie pagal tai mane sulaikė ir pasodino už grotų (juokiasi). Tai nutiko 2016 metų gegužės 8 dieną prie Jelenovkos Donecko srityje. Nestebino, kad manimi susidomėjo tiek žmonių – net šeši. Įlipo į autobusą, pradėjo lyginti nuotraukas, palygino ir iš karto gavau lazda į veidą. Tada nuvilko į kažkokią patalpą, o separatistai tik trūkčiojo pečiais, esą jų bazėje apie mane nėra jokių duomenų.
Vėliau išvežė į Donecką, ten, kur sėdėjo jų kontržvalgyba. Atvežė maždaug vidurdienį, o iš viso apklausa truko 12 valandų. Po jos nuvežė į laikino sulaikymo izoliatorių, o ten nenorėjo priimti, nes buvau labai prastos būklės. Mėlynas kaip penkių grivinų kupiūra – labai smarkiai mušė.
Vėliau perkėlė į Valstybės saugumo ministeriją, ten apklausos truko tris dienas. Po jų laukė kančios kitame izoliatoriuje, ten jau buvo labai sunku. Tas karinis izoliatorius – kalėjimas, skirtas tiems patiems separatistams, bet tik iš karinių sluoksnių (kurie kovoja už „Donecko liaudies respubliką“, bet kažkuo prasikalto - red.).
Du kartus per dieną vesdavo į tualetą, maitino tiesiog siaubingai – duodavo kombinuotųjų pašarų, tokių, kokiais kiaules šeria. Vėliau mane perkėlė į Makijivką, ten prasėdėjau metus, kol įvyko tas apsikeitimas. Maitino kiek geriau, tris kartus per dieną.
Aš savanoris, niekas nesuprato, iš kurio bataliono, todėl atsiėmiau už visus – už „Pravyj sektor“, už „Azov“, už „Aidar“. Karių stengėsi pernelyg nespausti, nes Zacharas („Donecko liaudies respublikos“ vadovas Aleksandras Zacharčenka - red.) draudė. Tokius kaip aš vadino specialiuoju kontingentu. Ir išliedavo visą pyktį.
Man nebuvo paskelbtas joks nuosprendis, nefigūravo joks straipsnis. Būta tik apklausų – ir viskas, net kaltinimų jokių nepateikė. Klausinėjo apie tikslus ir užduotis, kurių vykdyti atvykau. Davė pasirašyti kažkokius popierius, kad ir Zacharčenką nužudyti norėjau, ir Motorolą, ir Givį. Norėjo visiems parodyti, kokį štai stambaus kalibro diversantą sučiupo. Laimei, man užteko proto ir sveikatos to nepasirašyti.
Apie planuojamą apsikeitimą belaisviais išgirdau per radiją. Tas jų Eduardas Basurinas („Donecko liaudies respublikos gynybos ministras --red.) sakė, kad tarsi ir planuojamas, bet negalėjo pasakyti, kada. Kad mane iškeis, sužinojau paskutinę dieną – iš pradžių ypatingai tuo net netikėjau.
Nikolajus Gerasimenka
41 metų Kryvyj Riho gyventojas, tarnavęs 40-ajame motorizuotų pėstininkų batalione „Krivbass“, nelaisvėje praleido beveik trejus metus.
Savijauta jau kiek geresnė. Jaučiuosi vidutiniškai: žinoma, turiu sveikatos problemų. Visi vyrukai, kuriems buvo lemta grįžti, medikų rankose. Kada galės vykti namo, vis dar neaišku.
Išlaisvinimo dieną kažkokių ypatingų minčių nebūta – euforija ir tiek. Viskas atrodė labai neaišku ir netikra. Tik pamatęs Iriną Geraščenko supratau, kad apsikeitimas iš tikrųjų įvyks.
Apie mainus sužinojau likus dviem dienoms – skelbė vietos radijas. Po valandos atsidarė kameros durys ir mums pranešė: ką gi, vyks apsikeitimas belaisviais, ruoškitės. Iš karto ir paklausiau: kaip čia taip – čia visiems galioja? Atsakė, kad šioje kameroje visiems. Buvau įpratęs nuolat tikslintis, juo labiau, kad turėjau įtarimų, jog išmainys tikrai ne visus. Taip ir buvo – dalis vaikinų taip ir pasiliko, jų niekas neatidavė.
Sėdėjau Makijivkos kolonijoje. Kameroje buvome trise – visi mano tarnybos draugai. Buvome atskirti nuo kitų nuteistųjų. Ten (toje Makijivkos kolonijoje) praleidau pusantrų metų. Iš pradžių buvo nuvežę į Donecką.
Į pasalą papuolėme 2015 metų vasario 9 dieną. Tada (separatistai) užtvėrė kelią. Tai buvo prie įvažiavimo į Debalcevę iš Artemovsko pusės. Vairavau, su manim važiavo dar trys žmonės. Tarnavau batalione „Krivbass“, kurio separatistai labai nekentė, nes mes jiems 2014 metais kaip reikiant išvanojome šonus.
Visi pateko į nelaisvę. Daugiau nieko nepasakysiu.
Kaltinimais pradėjo mojuoti 2016 metų vasarį. Kaltino „talkinimu teroristams“ – remiantis jų vietiniu baudžiamuoju kodeksu, tai 230 straipsnio 3-oji dalis. Vėliau skaičiau kaltinimus ir sakiau: 2014 metais, kaip parašyta jūsų kaltinamajame akre, važiavau Dokučajevsko teritorija, o tai buvo Ukrainos teritorija!
Jie jau tada manę, kad tai jų, „Donecko liaudies respublikos“, teritorija. Bandė man įteigti, kad padariau vienų ar kitų nusikaltimų. Aš jiems ir sakau: patys juk suprantate, tai nesąmonė, pramanai, nieko verta rašliava. Ji (tyrėja) puikiai suprato, kad jai reikėjo man ką nors pritempti.
Laiko neatsuksi atgal. Manau, kad ten atsidūriau ne veltui, kad tam buvo kažkokia prasmė. Labai tikiuosi, kad taip ir yra. Dalis manęs vis dar ten, nes ten liko vaikinai, su kuriais praleidau toli gražu ne vieną dieną, jie ir toliau bando išgyventi tomis siaubingomis sąlygomis. Kokiomis tiksliai, nenoriu atskleisti. Mažiausiai ko norėčiau, tai jiems pakenkti.
Pirmiausia norėčiau atgauti sveikatą, o tada bus matyt, neatmetu galimybės grįžti tarnauti į armiją.