„Jiems tikriausiai pavyks, šiąnakt mirsime“, – pasakė vienas ministras, anot susitikime dalyvavusio pareigūno. – Būkime pasirengę mirti. Mirsime kankinio mirtimi šioje kovoje.“
Jis išsiuntė apsaugininką atnešti asmeninio ginklo. Apsaugos būrį išsiuntė iš salės, nes prasidedant perversmui ministrai nežinojo, kuo galima pasitikėti.
Vykstant susitikimui, per nacionalinį transliuotoją TRT, kurį užėmė maištininkai, diktorė buvo priversta perskaityti pranešimą, kad valdžią perėmė kariškiai, o prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą jie nušalina nuo valdžios. Kabinete dvi minutes tvyrojo tyla.
Paskui vienas ministras pamėgino pokštu išsklaidyti įtampą: „Nekreipkit dėmesio į TRT, net ramiais laikais jos nežiūriu, čia tik valstybinė televizija.“
Praėjo beveik savaitė, kai dalis Turkijos kariuomenės bandė nuversti vyriausybę, išsiuntė tankus į Stambulo ir Ankaros gatves, užblokavo tiltus, sulaikė aukšto rango karinius pareigūnus, užėmė televizijos storis ir surengė išpuolių prieš policijos ir saugumo pajėgų būstines, žadėdami atkurti tikrą demokratiją.
Jų sėkmė truko neilgai, tačiau žuvo šimtai žmonių, tūkstančiai buvo sužeisti. Turkijos sostinė pažymėta susirėmimų ir žiaurumų žymėmis, gatvėse stovi palikti tankai, žadindami gyventojų smalsumą. Saugumo ir žvalgybos tarnybų patalpų langai išdaužyti, parlamento pastatas suvarpytas sprogmenų.
Po nepavykusio perversmo aiškėja naujų detalių, kaip jis rutuliojosi ir kaip arti sėkmės buvo kariniai sukilėliai. Daugelis apžvalgininkų vadino perversmo bandymą mėgėjišku, tačiau sprendžiant iš pareigūnų pavardžių, perversmas atrodo kruopščiai organizuotas ir beveik pavykęs.
Perversmo dieną, penktadienį Ankaroje vidaus reikalų ministrą ir dar penkis aukščiausio rango pareigūnus pakvietė į aukščiausio lygio susitikimą saugumo klausimu kariuomenės štabe.
Susitikimas turėjo vykti po 17 val., bet, pasirodo, tai buvo pretekstas sulaikyti ministrą. Ministras nenuvyko, nes buvo užsiėmęs, o vėliau, prasidėjus perversmui, jis įstrigo Ankaros Esenbogos oro uoste ir įsteigė čia krizės centrą, saugomą minios, susirinkusios priešintis perversmui.
Kovos su terorizmu pareigūnas, atsakingas už Turkijos kampaniją prieš „Islamo valstybę“, nuvyko į tariamą susitikimą prezidento rūmuose Ankaroje. Vėliau jį rado surištomis rankomis, nušautą į kaklą, anot vieno pareigūno.
Prezidentas R. T. Erdoganas buvo Marmario kurorte, tačiau spėjo išvykti iš rezidencijos 20 min. anksčiau, nei ten įsiveržė perversmo organizatoriai. Apie 25 kareiviai sraigtasparniais atskrido prie viešbučio stogo ir šaudydami nusileido, norėdami sulaikyti prezidentą, pranešė „CNN Turk“.
Prezidentui išskridus tarnybiniu lėktuvu iš Marmario, du šturmo lėktuvai „F-16“ radarais užfiksavo prezidento lėktuvo buvimo vietą, anot „Reuters“. Vėliau šią informaciją patvirtino „The Guardian“.
„F-16“ nešaudė į prezidento lėktuvą, nes jo pilotas per radiją pranešė, kad tai oro linijų bendrovės „Turkish Airlines“ lėktuvas, informavo vienas antiterorizmo pareigūnas „The Guardian“.
Tačiau apie 21 val. generolas Mehmetas Disli, valdančiosios partijos AK nario brolis, davė įsakymą pradėti perversmą ir pasiuntė specialiąsias kariuomenės pajėgas suimti vyriausiojo kariuomenės vado. Tankai pradėjo važiuoti Ankaros gatvėmis, o po valandos uždarė Stambulo Bosforo ir Fatiho Sultono Mehmeto tiltus.
Premjero Binali Yilirimo vyriausiasis patarėjas Cemalettinas Hasimi viską stebėjo, apimtas negeros nuojautos. 22.24 val. jis įėjo į ministro pirmininko pavaduotojo kabinetą.
„Ar tai tikra“, – paklausė jis. „Taip, tikra, – išgirdo atsakymą. – Tik neaišku, ar duodami įsakymai, ar tai tik kariuomenės grupė.“
22.37 val. jie pasitarė su B. Yilirimu, kuris buvo Stambule, ir nusprendė pranešti per nacionalinę televiziją bandymą įvykdyti perversmą. Paskambino į TRT, tačiau po 10 min. televiziją užėmė. Taigi C. Hasimi paskambino į privačią televiziją NTV ir po minutės B. Yilirimas pranešė apie perversmą.
Ankaroje ir Stambule buvo chaotiškų scenų. Kariuomenės interneto svetainėje pasirodė pareiškimas, ir ėmė cirkuliuoti elektroniniais laiškais, jame buvo skelbiama, kad perimta kontrolė, siekiant atkurti demokratiją. Tai įvarė baimės valdžios pareigūnams, kurie baiminosi, kad kariuomenės vadai rėmė perversmą. C. Hasimi skelbė, kad su perversmu susiję teisėjai ėmė skambinti kolegoms, kad šie paklustų kariškių reikalavimams.
Nacionalinės žvalgybos pastatą ir policijos biurus atakavo iš oro. Vėliau sraigtasparniai nusitaikė į žvalgybos departamentą trečiame pastato aukšte, pasigirdo dūžtančių stiklų ir skylančio betono garsas, pastatas tebėra apgadintas.
„Tai buvo košmaras, – pasakojo policininkas Muratas Karakullukcu, praleidęs naktį nuovadoje. – Pirma mintis buvo – kaip išlikti gyviems, paskui ėmėme šaudyti į sraigtasparnius iš nedidelių ginklų.“
Premjero konferencijų salėje tvyrojo neviltis. Jau buvo nuspręsta eiti į parlamentą, tik staiga 24.37 val. per tiesioginę transliaciją žurnalisto „iPhone“ telefonu pasirodė prezidentas R. T. Erdoganas ir paragino žmones ginti demokratiją.
„Tada atgavome psichologinę pusiausvyrą, pagalvojome, kad laimėsime“, – sakė C. Hasimi.
Žmonės, atsiliepdami į prezidento raginimą, ėmė dideliais būriais eiti į gatves. Religijos reikalų ministerija paragino Turkijos imamus eiti į minaretus ir skelbti, kad „Dievas yra didis“. Raginimas eiti į gatves kelis ministrus išgąsdino, jie bijojo žudynių.
Pakeliui į parlamentą C. Hasimi ir kiti ministrai sužinojo, kad jis subombarduotas. Tai buvo viena iš lemiamų akimirkų, dėl kurių perversmas žlugo, sakė jis.
Nors daugeliui išėjusių į gatves R. T. Erdogano vyriausybė nepatiko, parlamento užpuolimas, pirmas po trečio dešimtmečio, buvo pernelyg stipri provokacija.
Opozicijos lyderių ir vyriausių karinių pareigūnų (tarp jų ir kariuomenės vadų) pranešimai, kad jie išsižada perversmo, nulėmė jo baigtį.
Apie lemiamas valandas tarp prezidento kreipimosi ir sėkmingo perversmo užgniaužimo pasakojamos istorijos, kurios taps oficialia įvykių mitologija. 1 val. Bursos policijos viršininkas suėmė vietos kariuomenės vadą, kuris turėjo šešių puslapių sąrašą su teisėjų ir karinių pareigūnų pavardėmis, kurie turėjo būti paskirti į įvairius postus po perversmo. Kiti perversmo šalininkai kareiviai turėjo telefonų, kuriais gaudavo įsakymus, sąrašus.
„Buvo kritinių akimirkų, – sakė C. Hasimi. – Iš tiesų (perversmas) buvo neįtikėtinai gerai suorganizuotas, tačiau netikėti lyderių veiksmai ir staigus žmonių judėjimas pakeitė visą planą. (Perversmas) galėjo pavykti. Jie pralaimėjo tą akimirką, kai prezidentas ir ministras pirmininkas viešai prabilo ir kai aukšto rango kariuomenės vadai paskelbė palaikantys demokratiją, o žmonės nesutiko eiti namo.“