Jau viršuje prancūzų alpinistės partneris, lenkų alpinistas Tomekas Mackiewiczius pasijuto blogai ir jiems teko nutraukti naktinį nusileidimą. Į apačią Tomekas taip ir nenusileido.
Elisabeth buvo priversta palikti jį 7200 m aukštyje – tvyrant kosminiam šalčiui, pučiant uraganiniams vėjams, vieną, be palapinės, sušalusį, apakintą ir springstantį savo paties krauju.
Po dviejų žvarbių naktų, kalno šlaituose tvyrant 40 laipsnių šalčiui, alpinistė, nepaisydama nušalimų, išsekimo ir haliucinacijų, sugebėjo nusileisti 2 km žemyn.
Ten ją pasitiko drąsi gelbėtojų komanda – žiemos alpinizmo grandai Denisas Urubko ir Adamas Bieleckis, kurie nutraukė savo ekspediciją ant kaimyninio milžino K2, Pakistano kariuomenės sraigtasparniu atskrido į Nanga Parbato papėdę ir naktį daugiau kaip 1 km kopė į viršų stačiu maršrutu.
„Jau maniau, kad neišgyvensiu, – po kelių dienų nuo išgelbėjimo Prancūzijos naujienų agentūrai AFP pasakojo E. Revol. – Staiga tamsoje išvydau du žibintuvėlius. Pradėjau šaukti. Emocijos liejosi per kraštus.“
„Sraigtasparnis išlaipino mus 4800 m aukštyje. Iki tol niekas taip aukštai nebuvo užskridęs, – Ispanijos žurnalui „Desnivel“ pasakojo D. Urubko. – Šis nutūpimas buvo vienas iš epiškiausių. Tai didvyriškas gelbėjimo operacijos momentas.“
Tačiau viltys rasti Tomeką gyvą jau buvo žlugusios.
„Reikėjo priimti sprendimą: ar padėti Elisabeth išgyventi, ar kopti dar aukščiau, puoselėjant menką viltį rasti Tomeką. Oro sąlygos blogėjo, oro prognozės artimiausioms dviem dienoms taip pat nežadėjo nieko gera.“
Ryte D. Urubko ir A. Bieleckis nuleido E. Revol žemyn, kur jų laukė sraigtasparnis.
Prancūzų alpinistė buvo nušalusi rankas ir kojas. Ypač stipriai buvo nušalusi kairė koja: antrosios nakvynės metu Elisabeth nusiėmė batą, kad išmainytų jį į karštą arbatą, ir tik atsipeikėjusi po penkių valandų suprato, kad tai buvo haliucinacija.
Įveikti Pakistane stūksantį 8125 m aukščio Nanga Parbatą, kurį alpinistų bendruomenė vadina kalnu Žudiku, buvo Elisabeth svajonė.
Tai padaryti jai pavyko tik ketvirtuoju bandymu. Iki jos į Nanga Parbatą buvo įkopusi tik viena moteris – šveicarė Marianne Chapuisat, kuri Cho Oyu viršukalnę (8188 m) pasiekė prieš ketvirtį amžiaus.
Apie tą patį svajojo ir Tomekas – jis kopti į Nanga Parbatą žiemos metu jau buvo bandęs keturis kartus. Tačiau jam dar niekada nebuvo pavykę pasiekti 8000 m aukščio.
O štai prancūzų alpinistė buvo įkopusi į šešias iš 14-os viršukalnių, kurių aukštis siekia daugiau kaip 8000 m. Daugumą jų E. Revol įveikė viena ir visuomet – be papildomo deguonies.
Ji pasakojo, kad kylant į viršų Tomekas nedėvėjo nuo saulės spindulių apsaugančios kaukės ir viršukalnėje prisipažino, kad nieko nebemato, – jį apakino sniegas. Į apačią jis leidosi laikydamasis už Elisabeth pečių, o kai jie įlindo į vieną kalnų plyšį, kad šiek tiek pailsėtų ir pasislėptų nuo šalčio, moteris pamatė, kad jis stipriai nušalęs rankas ir kojas. Baisiausia, kad lenkas sunkiai kvėpavo ir kosėjo krauju.
Plaučių edema yra labiausiai paplitusi kalnų ligos forma tokiame aukštyje. Be skubios medicininės pagalbos galimybių išgyventi beveik nėra.
Elisabeth teko priimti „siaubingą ir skausmingą sprendimą“ palikti savo bendražygį kalne ir pabandyti išsigelbėti pačiai.
Tai sprendimas, kuris išgelbėjo jai gyvybę.
Kaip rašo „The Irish Times“, tai jau antras kartas, kai E. Revol teko palikti savo kopimo partnerį. 2009 metais ji kopė į Nepalo viršūnę Annapurną, kai jos partneris, čekas Martinas Minarikas dingo. Jis nebuvo rastas. Tada ji nebekopė į kalnus ketverius metus.