Apgaulingas, nes jis įspraudžia platų klausimą apie tai, ar mūsų ateitis – daugiašalėse, taisyklėmis grindžiamose organizacijose, ar ne – į siaurus rėmus: ar premjero pastangos iš naujo derėtis dėl mūsų statuso Bendrijoje yra lemiamas padėtį keičiantis veiksnys.
Aišku, kad taip nėra. Jeigu pasielgsime teisingai, pasilikdami ES, keli mūsų santykių su euro zona patobulinimai arba detalės apie mokestinius kreditus šalyje viešintiems ES piliečiams vargu ar bus esminiai dalykai. Apsimetinėjimas, kad tos pakartotinės derybos iš tikrųjų yra svarbios, suteikia šiam argumentavimui nesąžiningumo atspalvį. Rinkėjams jau dabar atrodo, kad jiems daug meluojama. Tai tik dar labiau didina jų susierzinimą.
Joks gąsdinimas nėra geriausias būdas laimėti. Pagrindinė „Pasilikimo“ kampanijos žinia – kad pasitraukimas iš ES bus toks niokojantis, jog nukentės darbo vietos ir pajamos. Tam tikru mastu šis argumentas gali būti veiksmingas, bet rinkėjams nepatinka neigiamas tonas, ypač kai jis per daug sutirštinamas. Bauginimas perša mintį, kad Britanija yra silpna ir pasmerkta, o ES – mūsų vienintelė viltis. Nesąmonė. Esame didelė, daugelyje sričių stipri šalis. Mes išgyventume, nepaisant pačių pasidarytos žaizdos dėl „Brexit“.
Mums verčiau reikėtų pakreipti referendumą teigiamu kampu: Britanija turėtų būti viena iš vedančiųjų ES šalių, o jeigu pasiliksime, turėsime visas galimybes užsitikrinti realias reformas, o ne kosmetines, peršamas pono Camerono.
Britiškasis modelis Europos Sąjungoje buvo pašaipiai vadinamas „anglosaksišku“ (nors tai ir netikslu, ir įžeidžiama). Dešimtmečius vyraujanti mąstysena buvo prancūziškasis „dirigavimas“: valstybė renka didelius mokesčius, moka dideles subsidijas, nurodinėja ir kontroliuoja. Šis modelis nelabai pasiteisino ir dabar yra nebemadingas. Dauguma Europos šalių dabar palaiko liberalizavimą, atvirumą ir konkurenciją. Tai ypač tinka naujosioms narėms žemyno šiaurėje ir rytuose. Britanijos dinamiška ekonomika, gana mažas ir sąžiningas viešasis administravimas bei daugiausiai sėkminga imigrantų integracija gali būti pavyzdys visai Europai.
ES jau keičiasi tokia linkme, kuri turėtų mus džiuginti. Pavyzdžiui, 3-iasis energetikos paketas yra rinkos liberalizavimo triumfas, sužlugdęs „Gazprom“ korumpuotą ir rinkomis piktnaudžiaujantį verslo modelį. Europos Komisija jau pradėjo retinti nebūtino reguliavimo brūzgynus.
Tačiau dar lieka daug nuveikti, ypač išplečiant vieningąją rinką į skaitmeninės komercijos ir paslaugų sritis. Dar vienas didžiulis laimėjimas – Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė, karpanti muitų tarifus, nustatanti bendrus standartus ir skatinanti darbo vietų kūrimą bei ekonomikos augimą abipus Atlanto vandenyno.
Visi šie trys elementai būtų daugiausiai naudingi Britanijai. Deja, užuot vadovavę šiam proveržiui, pastaruosius metus praleidome mindžikuodami užribyje – kaip tik tuo metu, kai pagaliau įgijome tikrų sąjungininkų.
Pozityvi nuostata peržengia ekonomikos sferą. Pati idėja, kad šalys turi bendradarbiauti, spręsdamos savo problemas, ir savanoriškai atsisakyti dalies savo suverenumo, yra kilni. Moralinis privalumas – pažaboti nacionalinį savanaudiškumą, pasipūtimą ir trumpalaikės naudos vaikymąsi, siekiant platesnio, ilgalaikio tikslo. Visas šis principas yra pliekiamas demagogų, kurie iškelia tautos (arba, dar blogiau, tautybės) svarbą, tvirtindami, kad užsieniečiai kelia grėsmę.
Ryžtingas balsavimas už pasilikimą ES pabrėžtų Britanijos atsiribojimą nuo šios nykios putinistinės pasaulio pasaulėžiūros. Jis taip pat taptų mums tramplinu įšokti atgal į Europos diplomatijos širdį, iš kurios mums niekada nevertėjo pasitraukti.
Man nepatinka referendumai: jie silpnina parlamentinę demokratiją, kuri yra vienas iš šlovingiausių Britanijos pasiekimų. Tačiau dabar šis referendumas vyksta, o aš noriu jį laimėti – ir dėl teisingų argumentų.