Sekmadienį savo valią per pirmąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą pareiškę rinkėjai it susitarę pademonstravo nepritarimą ilgus metus šalį valdančioms politinėms jėgos. Rezultatai, gauti iš 97 proc. rinkimų apylinkių, rodo, kad gegužės 7 d. vyksiančiame antrajame ture susirungs Emmanuelis Macronas ir Marine Le Pen.
Dėl trečios vietos taip pat vyko gana arši kova tarp vieno iš autsaiderių, kairiųjų sparno atstovo Jeano-Luco Melenchono, ir Respublikonų partijai atstovaujančio Francois Fillono – vienintelio vienos iš lig šiol dominuojančiomis laikytų Prancūzijos politinių partijų atstovo.
Pergalė prieš politinį elitą
Prisiminkime prieš penkerius metus vykusius įvykius. Tada galutiniame prezidento rinkimų ture socialistas Francois Hollande‘as įveikė tuometinį šalies prezidentą Nicolas Sarkozy, atstovavusį partijai, vėliau gavusiai Respublikonų pavadinimą.
Šios dvi partijos dominavo Prancūzijos politikoje nuo pat devintojo dešimtmečio. Situacija galbūt primena respublikonų ir demokratų priešpriešą JAV, tik Prancūzijoje, kitaip nei JAV, pagrindinės partijos dažnai palaikomos mažumos koalicijos partnerių.
Buvo galima tikėtis kad F. Hollande‘as, kaip vieną kadenciją šaliai vadovavęs prezidentas, šiais metais ir vėl kandidatuos į šį postą, tačiau dėl asmeninių skandalų ir sumenkusio populiarumo jis nutarė pasitraukti ir kovoje nedalyvauti. Tai pirmas kartas nuo 1958 metų, kai Prancūzijos prezidento pareigas einantis politikas nepareiškia noro būti perrinktas.
Vietoj F. Hollande‘o socialistų pasirinktas Benoit Hamonas, kad ir kaip stengėsi nebūti užgožtas savo pirmtako šešėlio, sekmadienį vykusiuose rinkimuose iškovojo tik maždaug 6,3 proc. šalies rinkėjų balsų.
Dominuojančios kairiųjų partijos nesėkmė galėjo būti palanki respublikonams, tačiau jiems taip pat kilo sunkumų.
Pirmasis nesėkmę patyrė N. Sarkozy, kurio mėginimas grįžti į Prancūzijos politiką baigėsi žeminančiu pralaimėjimu ir trečia vieta pirminiuose Respublikonų partijos rinkimuose.
Tada laimėjęs F. Fillonas atrodė kaip labiausiai tinkamas kandidatas į prezidentus, tačiau kiek vėliau pasklido kalbos, kad savo žmonai ir vaikams jis mokėjo už darbą, kurio šie nedirbo. Nors bet kokius kaltinimus F. Fillonas paneigė, žala jo, kaip skandalų nelydimo politiko, įvaizdžiui vis dėlto buvo padaryta, taigi, sprendžiant iš 97 proc. rinkimų apylinkių rezultatų, jam teko grumtis dėl trečiosios vietos.
Kodėl taip įvyko?
E. Macronas kaip politikas savo karjerą sulipdė iš dviejų pagrindinių Prancūzijos partijų nuolaužų.
39 metų buvęs investicijų bankininkas ir šalies ūkio ministras vos prieš metus įkūrė politinę partiją „En Marche!“. Ji per itin trumpą laiką pritraukė šimtus tūkstančių narių ir pradėjo pergalingą žygį apklausose.
Jaunasis politikas žada Prancūzijos socialinės rūpybos ir pensijų sistemų reformą, verslui palankų politinių sprendimų ir didesnes išlaidas gynybai.
Panašu, kad nuosaikiosios kairės ir dešinės silpnumas sudarė tiesiog idealias sąlygas jaunai centro politinei jėgai, kurią įkūnijo E. Macronas. Jis priimtinas tiek tiems, kurie balsavo už Francois Filloną, tiek tiems, kuriems patrauklūs į dešinę krypstantys socialistai.
Sekmadienį vykusiame pirmame prezidento rinkimų ture E. Macronui teko pakovoti tiek su dešiniųjų, tiek su kairiųjų kandidatais, tačiau dramatiškas Jeano Luco Melanchono spurtas pastarosiomis savaitėmis stebuklo visgi nesukūrė.
Pirmadienį, paaiškėjus rinkimų rezultatams, euro kursas šoktelėjo į viršų. Tokius teigiamus pokyčius lėmė užtikrinta E. Macrono pergalė ir bilietas į antrą etapą.
Svarbu tai, kad E. Macronas – tvirtas Europos Sąjungos šalininkas. M. Le Pen laikosi priešingos nuomonės.
Antras Prancūzijos prezidento rinkimų etapas, kuriame E. Macronas kausis su M. Le Pen., vyks gegužės 7 dieną. Radikalios dešinės politinio judėjimo „Nacionalinis frontas“ lyderė M. Le Pen pirmame ture pasirodė gana gerai, tačiau pergalės antrame etape jai nežadama.
Buvusi tiek Prancūzijos, tiek Europos Parlamento narė M. Le Pen, nors ir atėjo iš šalies politikos paribio, kampanijos metu buvo itin ryški – apie ką kalbėjo ir rašė ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio žiniasklaida.
Prieš imigraciją pasisakanti, konservatyvios ekonomikos politikos besilaikanti ir Prancūziją be NATO ir Europos Sąjungos įsivaizduojanti nacionalistė prezidento poste sugriautų visą ilgametę tvarką. Nors jos galimybes kiek sustiprino nuogąstavimai dėl terorizmo ir nesibaigiančios pabėgėlių krizės, to pergalei gali būti per mažai.
Kas taps Prancūzijos prezidentu?
Nors M. Le Pen rezultatai pirmame prezidento rinkimų ture ir įvardijami kaip gana stiprus pasirodymas, antras turas jai žada nemenkų sunkumų – E. Macronas įrodo turintis gausią šalininkų kariuomenę, kuri kiekvieną dieną, panašu, tik auga.
B. Hamonas paragino visus Socialistų partijai prielankius rinkėjus palaikyti politikos naujoką, nors jis ir „nepriklauso kairiųjų sparnui“. Tokią pačią poziciją viešai išsakė ir Prancūzijos ministras pirmininkas Bernardas Cazenneuve‘as.
Po sekmadienį įvykusio pirmo prezidento rinkimų turo F. Fillonas pareiškė, kad M. Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis frontas“ „seniai garsėja agresija ir tolerancijos stoka. Šio politinio judėjimo ekonominė ir socialinė programos mūsų šalį įstums į rimtą bėdą“.
Europos Sąjungos lyderiai neabejotinai palaikys E. Macrono kandidatūrą – juk niekas nenorėtų, kad ir Prancūziją ištiktų likimas, primenantis britų „Brexit“.
Paskutinį kartą radikalios dešinės judėjimas „Nacionalinis frontas“ prie Prancūzijos prezidento posto buvo priartėjęs 2002 metais, kai Jeanas Marie Le Penas taip pat pateko į antrą turą, tačiau jame buvo negailestingai sutriuškintas. Tuomet prezidento rinkimus laimėjęs Jacquesas Chiracas sulaukė net 82 proc. rinkėjų palaikymo – tai buvo didžiausia persvara Prancūzijos prezidento rinkimų istorijoje. O ir rinkėjų aktyvumo būta įspūdingo : namuose liko vos 20 proc. registruotų rinkėjų.
Balandžio 23 dieną ne už M. Le Pen balsavo 73 proc. balsavimo teisę turinčių prancūzų.
