Remiantis galiojančiais įstatymais, egzekucijas stebėti leidžiama septyniems žurnalistams. Tą taip pat gali daryti myriop pasmerktojo aukų artimieji ir šeimos nariai. M. Tarmas teisės klausimais rašo straipsnius „Associated Press“ – didžiausiai naujienų agentūrai Jungtinėse Valstijoje, kuriai visuomet skiriama viena vieta egzekucijos stebėjimui.
Žurnalistas stebėjo, kaip įvykdoma mirties bausmė 52 metų Dustinui Honkenui. Ajovos valstijos gyventojas kadaise buvo gabus matematikos ir chemijos studentas, tačiau studijas metė ir paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Vidurio Vakaruose tapo tikros metamfetamino imperijos valdytoju. 2005 metais jis buvo pripažintas kaltu nužudęs penkis žmones, tarp kurių – dešimties ir šešerių mergaites. Tai buvo jo bandymas pergudrauti federalinius kaltintojus, pateikusius jam kaltinimų narkotikų gamyba ir platinimu.
Mirties bausmė D. Honkenui įvykdyta viename iš didžiausių federalinių Amerikos kalėjimų, esančių Indianos Tere Hote ir papasakojo apie savo įspūdžius „Delfi“.
– Galėtume apibūdinti egzekuciją? Ar D. Honkenas norėjo tarti paskutinį žodį?
– Egzekucijos pradžia kažkuo priminė pjesės pastatymo pradžią. Kai ten įžengiau kelios minutės po 16 val., mane ir mirties kambarį netgi skyrė užuolaida, kaip tikrame teatre. Netrukus ta užuolaida nukrito. Ir prasidėjo spektaklis – Dustino Honkeno. Jis buvo vos už metro. Jeigu ne tos mirties kambarį juosiančios stiklo sienos, būčiau galėjęs ištiesti ranką ir pasiekti pasmerktojo koją.
Jis jau gulėjo ant nugaros. Pririštas prie metalinio stalo ant ratukų, užklotas šviesiai žalios spalvos antklode. Akys plačiai atmerktos, žiūrėjo kažkur priešais save. Bet kurią akimirką galėjo pasukti galvą ir būtų pamatęs mane ir dar šešis žurnalistus, įsistebeilijusius į jį per tą stiklą. Bet jo akys buvo įbestos į tašką lubose ir nejudėjo.
Už galvos padėta apsauginė veido kaukė. Greičiausiai su ja atvyko į mirties kambarį. Sunku įsivaizduoti, kad didžiausias jo nuogąstavimas tokiomis aplinkybėmis – nenoras užsikrėsti koronavirusu. Mums, žurnalistams, taip pat buvo griežtai nurodyta visą laiką, kiek buvome kalėjime, nenusiimti tų kaukių.
Virš D. Honkeno stovėjo aukštas, rimtai nusiteikęs vyras, vilkintis juodą kostiumą ir ryšintis kaklaraištį. Dar jis mūvėjo juodas odines pirštines. Staiga jis pasisuko į vyruką pilku kostiumu, stovintį prie mirties kambario durų. Žemu monotonišku balsu juodai vilkįs vyras pilkojo paklausė: „Ar yra priežasčių, kodėl nuteistajam Honkenui negali būti įvykdyta mirties bausmė?“.
Pilku kostiumu vilkintis vyras atsakė ne iš karto. Pasisuko į laidinį telefoną ant sienos ir surinko kažkokį numerį. Kitame laido gale kažkas atsiliepė, tačiau, ką pasakė, neišgirdome. Pilkasis kostiumas minutę klausėsi, tada padėjo ragelį ir pagaliau vyrui juodu kostiumu atsakė: „Nėra jokių priežasčių, kodėl nuteistajam Honkenui negalėtų būti įvykdyta mirties bausmė“.
Tada juodai vilkintis vyras pažvelgė į gulintį pasmerktąjį ir tuo pačiu žemu monotonišku balsu pasiteiravo: „Norite ką nors pasakyti?“.
Neatitraukdamas žvilgsnio nuo to taško ant lubų, D. Honkenas pradėjo deklamuoti eilėraštį apie gėlių lauką ir bites. Nepažvelgė į savo aukų artimųjų pusę. Neprašė atleidimo. Nesakė, kad gailisi. O juk teismo posėdžiuose garsėjo ilgomis kalbomis. Baigęs deklamuoti eilėraštį, pritilo. O tada nuskambėjo jo paskutiniai žodžiai: „Šventoji Marija, Dievo motina, melskis už mane“.
– Kiek laiko prireikė D. Honkenui numirti?
– Mirtiną injekciją leisti imta iš karto po paskutinių nuteistojo žodžių. Žmogus, leidęs mirtiną pentobarbitalio dozę, stovėjo už žalios sienos. Skystis per intraveninius vamzdelius, einančius per skylę sienoje, tekėjo į D. Honkeno kairią ranką ir dešinę plaštaką. Vaistas pirmiausia vyrui turėjo atimti sąmonę, o tada pražudyti išjungdamas jo smegenis ir sustabdydamas širdį. Teoriškai tai pats humaniškiausias būdas nužudyti.
D. Honkeno akys dar minutę buvo plačiai atmerktos, o tada lėtai pradėjo merktis. Iki tos akimirkos vyras gulėjo nejudėdamas. Dar minutė, ir pradėjo markstystis. Netrukus ėmė virpėti vokai. Judėti pirštai. Iš pradžių toks stabilus buvęs kvėpavimas pasikeitė – krūtinė ėmė smarkiai kilnotis, tarsi bandytų giliai įkvėpti prieš šokdamas į baseiną. Dabar virpėjo ne tik vokai ir pirštai, bet ir lūpos.
Praėjo dešimt minučių. Vokų, lūpų ir pirštų judesiai sulėtėjo, o galiausiai visai liovėsi. Tik krūtinė dar kilnojosi. Po penkiolikos minučių jau buvo sunku pasakyti, ar pasmerktasis bejuda. D. Honkenas išbalo – kraujas apleido veidą ir rankas. Lūpos šviesiai pamėlynavo.
Vyras juodu kostiumu visą laiką stovėjo prie nuteistojo. Visą tą laiką nenuleido nuo jo akių, kaip ir mes visi spėliodamas, ar D. Honkenas jau nebegyvas.
D. Honkenas po 15 minučių jau turėjo būti negyvas. Mirtina injekcija įprastai pribaigia per 10-15 min. Bet jis dar buvo gyvas. Praėjo 20 minučių. Tada 25 minutės. O jis vis dar buvo gyvas.
Sunku tiksliai pasakyti, bet vieną akimirką vyras juodu kostiumu man pradėjo atrodyti kiek sunerimęs. Jis buvo atsakingas už tai, kad D. Honkenas mirtų. Jeigu D. Honkenas nemirs, reiškia jis blogai atliko savo darbą. Kokia ironija. Jeigu D. Honkenas liks gyvas, kils skandalas.
Maždaug 16 val. ir 35 min. pro mirties kambario duris įėjo dar vienas vyras – su stetoskopu. Pridėjo pirštą prie D. Honkeno kaklo, tikrino pulsą. Tada pasiklausė pasmerktojo širdies. Pakėlė akis į juodą kostiumą vilkinį vyrą ir netaręs nė žodžio išėjo.
Po minutės vidinio ryšio sistemos garsiakalbiuose pasigirdo: „Nuteistasis Honkenas mirė. Mirties laikas – 16 val. 36 min.“.
D. Honkenui numirti prireikė pusvalandžio.
Tas pats balsas vidinio ryšio sistemos garsiakalbiuose pridėjo: „Nuteistojo Honkeno egzekucija baiga“. Nusileido užuolaidos, mes skubiai buvome išlydėti lauk.
– Tai negalėjo būti lengva patirtis. Kaip tai paveikė jus psichologiškai?
– Niekada anksčiau neteko stebėti, kaip lėtai žudomas fiziškai sveikas vyras, turint tokį tikslą, vos už kelių metrų. Man tai buvo šokiruojanti ir tikrai nepamirštama patirtis. Nežinant, kas vyksta, būtų buvę visai įmanoma pagalvoti, kad tiesiog stebime, kaip žmogus įminga. Tam tikra prasme tai dar labiau šokiruoja, nes atrodo labai paprasta ir buitiška. Matyti, kaip ką nors pakaria ar sušaudo, tikrai neatrodo taip kasdieniška. Bet šis egzekucijos būdas, kai suleidžiama mirtina egzekucija, visiškai kitoks – be kraujo, šūvių, kvapų.
Kaip žurnalistas, kai viskas vyksta tiesiog prieš akis, galvoji tik apie tai, kaip užfiksuoti visas detales. Tiesiog nori būti tikras, kad nepraleisi nieko svarbaus. Vienas iš tikslų buvo labai tiksliai užrašyti paskutinius pasmerktojo žodžius. Turėjau būti parengęs straipsnį po 15 minučių po egzekucijos, tad jau stebėdamas galvoje dėliojau istoriją.
Žinoma, atidavus straipsnį, galvoje pradedi sukti tą siaubo filmą vėl ir vėl. Esu rašęs apie tikrai siaubingus dalykus, bet matyti, kaip iš žmogaus lėtai senka gyvybinės jėgos, net jeigu tas asmuo ir žudė nekaltus vaikus, buvo viena iš sunkiausių patirčių mano gyvenime.
Žvelgiant atgal, iškyla labai daug keistų dalykų.
Egzekucija įvykdyta nedideliame plytų pastate, besišliejančiame prie kalėjimo komplekso. Einant ten, kur atsiduriama mirti arba stebėti, kaip miršta kiti, šokiruoja tai, jog aplinkui nė menkiausios grožio apraiškos. Jokių ornamentų, padailinimų, gėlių, net langų, jokių spalvų – nieko, ką būtų galima pavadinti nereikalinga. Panašu, kad tai buvo sąmoningas dizainerių pasirinkimas. Kam myriop pasmerktiesiems suteikti galimybę paskutinėmis gyvenimo minutėmis išvysti bent kažką, kas suteiktų kažkokią paguodą? Tikriausiai būtent tokiu mąstymu vadovautasi.
Glumino ir kiti su šiuo procesu susiję dalykai. Pavyzdžiui, kaip kalėjimo prižiūrėtojai iš visų žurnalistų, vykusių stebėti egzekucijos, atėmė tušinukus ir užrašines. Likus minutei iki egzekucijos pradžios, įdavė kalėjimo rašymo priemonių ir popieriaus užrašams. Kodėl? Suprantu, kodėl neleido turėti mobiliųjų telefonų, kamerų ar diktofonų. Bet draudimas naudotis savo kanceliarinėmis priemonėmis man pasirodė keistas.
Nustebino slaptumas. Kartu su mumis buvo net septyni viešųjų ryšių specialistai. Taigi, po vieną viešųjų ryšių specialistą kiekvienam žurnalistui. Tik jie atsakinėti į mūsų klausimus nepanoro, pavyzdžiui, kur bus perkeliamas mirusio D. Honkeno kūnas, arba kam skambino tas pilku kostiumu vilkintis pareigūnas. Taip pat nenorėjo patvirtinti, kurie šeimos nariai taip pat stebėjo egzekuciją. O me žinojome, kad buvo artimųjų. Tik jie buvo patalpoje kairėje, ir mes jų nematėme.
D. Honkenui buvo pateikta ir ypatinga paskutinė vakarienė, tačiau pareigūnai atsisakė patikslinti, kas tai buvo.
Visi keliai, vedantys iš Tere Hoto miesto į kalėjimą, buvo uždaryti, budėjo ginkluoti policijos pareigūnai. Tiesą sakant, man tai atrodo nelogiška ir nepraktiška. Pastatas, kur vykdyta egzekucija, juk kalėjimo teritorijoje. Nejaugi jie manė, kad kas nors bandys patekti į kalėjimą gelbėti ar galbūt nužudyti ir taip tuoj mirsiantį D. Honkeną?
Manau, kad tai tiesiog universalus biurokratinis instinktas: įslaptinti kone viską, ko galima paprasčiausiai neviešinti. Esu tikras, kad kalėjimo vadovybė labiausiai norėjo, kad nebūtų jokių žurnalistų. Bet toks jau įstatymas – bent keli žiniasklaidos atstovai privalo dalyvauti vykdant mirties bausmę. Be to, pareigūnai puikiai supranta, kad ne viskas gali būti sklandu. Būta atvejų, kai pasmerktieji praėjus 10-15 minučių po mirtinos injekcijos staiga atgauna sąmonę, aimanuodami iš skausmo. Pareigūnams toks scenarijus – didžiulė gėda. Manau, kad jie visomis išgalėmis stengiasi, kad žurnalistai tik nepamatytų nieko, dėl ko jiems būtų gėda. Galbūt tai paaiškinimas, kodėl atėmė mūsų rašymo priemones.
Be to, galbūt institucijos norėjo pasirodyti smagios ar įžvalgios, tiksliai nežinau, kuris variantas. Tačiau kelias, kuriuo pasuko mūsų kalėjimo vairuotojas, besidriekiantis per visą kalėjimo kompleksą iki pat egzekucijų pastato, pavadintas „Teisingumo keliu“. Nebuvau tikras, ar dėl tokio pavadinimo juoktis ar verkti.
Buvo ir dar vienas dalykas, prisidėjęs prie tos neeilinės dienos keistumo. Praėjus kelioms valandoms po egzekucijos, kai sustojau savo viešbučio Tere Hoto senamiestyje automobilių stovėjimo aikštelėje, netikėtai išvydau pažįstamą veidą. Iš pradžių niekaip neatgaminau, iš kur pažįstu tą žmogų. O tada susivokiau. Juk tai tas vyras juodu kostiumu. Jo kaklaraištis buvo atlaisvintas, juodas švarkas atsainiai permestas per petį. Atrodė kaip reikiant nuvargęs. Stovėjo atsirėmęs į savo automobilį, nuleidęs galvą su kažkuo kalbėjosi telefonu. Buvo akivaizdu, kad jo diena buvo žymiai sunkesnė nei manoji.
– Kuo D. Honkenas buvo kaltinamas, ir koks buvo jo motyvas? Ar buvo kokia pagrįsta abejonė, jog galbūt jis nekaltas?
– Federalinis teisėjas, D. Honkenui mirties bausmę skyręs prieš 15 metų, iš esmės buvo nusiteikęs prieš mirties bausmę. Tačiau neseniai prisipažino, jog, jeigu kas nors už savo nusikaltimus ir nusipelnė mirties, tai būtent D. Honkenas. Manau, kad taip manė labai daug žmonių.
D. Honkenas nebuvo tradicinis narkotikų platintojas. Panašu, kad buvo itin sumanus. Intelektualus ir apsiskaitęs. Koledže studijuodamas chemiją gaudavo tik geriausius įvertinimus, tačiau vieną dieną nusprendė pasinaudoti galimybe savo chemijos žinias išnaudoti praturtėjimui ir ėmė gaminti metamfetaminą. Taigi, metė studijas ir pradėjo gaminti itin aukštos kokybės narkotikus.
Jo nusikaltimai, kad ir kokiais kriterijais vertintume, buvo siaubingi.
Jis nužudė dvi mokyklinio amžiaus mergaites. Amber ir Kandi Duncan. Nušovė tiesiai į galvą. Iš nugaros, tarsi vykdytų mirties bausmę. Nušovė jas miške, mergaitės vilkėjo tuos pačius maudymosi kostiumėlius, kuriais vilkėdamos ir žaidė tą siaubingai karštą 1993 metų liepos popietę. Nušovė ir jų motiną Lori Duncan bei jos vaikiną Gregą Nicholsoną.
Pagrindinis D. Honkeno taikinys tą dieną buvo G. Nicholsonas, gyvenęs nedideliame name kartu su mylimąja ir dviem jos dukromis. Vyras buvo vienas iš D. Honkeno narkotikų pardavėjų, jį pražudė tai, kad D. Honkenas sužinojo, kad jis neseniai kalbėjosi su tyrėjais, tiriančiais jo bylą. Taigi, D. Honkenas norėjo jį pašalinti. Į mišką visą šeimą išsivežė nepalankiai susiklosčius aplinkybėms – kai D. Honkenas atėjo į G. Nicholsono namus suvesti su juo sąskaitų, juose buvo ir jo mylimoji bei jos dukros. D. Honkenas suprato: jeigu mergaites ir jų motiną paliks gyvas, jos gali tapti G. Nicholsono nužudymo liudininkėmis.
Vėliau D. Honkenas nužudė dar vieną savo narkotikų platintoją Terry DeGeusą, kuris irgi bendravo su tyrėjais. Jis beisbolo lazga jam suskaldė kaukolę, o tada nušovė.
Prieš tai D. Honkenas bylos teisėją patikino, jog savo kaltę pripažins. Bet praėjus kelioms dienos, kai buvo nužudytas G. Nicholsonas ir jo šeima (nusikaltimas dar nebuvo iškilęs į dienos šviesą), jis pareiškė savo kaltės visgi nepripažinsiąs. Netrukus kaltinimai narkotikų gamyba ir platinimu jam buvo panaikinti, nes niekur nebuvo įmanoma rasti dviejų pagrindinių liudytojų – G. Nicholsono bei T. DeGeuso.
Tyrėjai G. Nicholsono ir T. DeGeuso palaikus rado tik po septynerių metų. Mergaičių lavonai buvo įmesti į griovį ant mamos palaikų. D. Honkenas dėl nužudymų teistas ir pripažintas kaltu 2004 metais.
Laukdamas mirties bausmės įvykdymo laiko, D. Honkenas atsivertė į katalikybę ir pradėjo kiekvieną mėnesį iki pat mirties bendrauti su vienuole seserimi Betty. Aš vienuolę Betty pakalbinau penktadienio rytą, likus kelioms valandoms iki numatytos D. Honkeno egzekucijos. D. Honkenas jai paskambino iš kalėjimo praeitą trečiadienį, norėdamas atsisveikinti. Anot vienuolės, D. Honkenas ją patikinęs esantis tikras, kad po mirties keliaus į Dangų.
– O kaip dėl teisinių veiksmų, atvedusių prie mirties bausmės?
– D. Honkeno teisininkų komanda dėjo didžiules pastangas, kad gautų teismo sprendimą sustabdyt egzekuciją. Jos žlugo. Įrodymai, nukreipti prieš D. Honkeną, buvo nenuginčijami. Be to, neturėjo jokių kitų permąstyti situaciją galėjusių paskatinti argumentų, pavyzdžiui, kad nuteistasis turi psichikos sutrikimų. Jo egzekucija numatyta 16 val. Ir ji prasidėjo tiksliai numatytu laiku.
Prieš man ten nuvykstant, buvo įvykdytos dar dvi mirties bausmės. Ir abi prasidėjo 16 valandų vėliau nei numatyta, nes teismas joms iš pradžių uždegė žalią šviesą, o tada aukštesnės instancijos teismas nurodė jas stabdyti. Tik įsikišus aukščiausiajam šalies teismui leista egzekucijas vykdyti. Vienas iš tų pasmerktųjų buvo Wesley Purkey. Jo advokatai tvirtino, kad vyras serga Alzheimeriu ir teigė, kad jis net nesupratęs, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė. Tai teismo neįtikino, egzekucija įvykdyta.
Vienas iš teisinių klausimų buvo tas, ar pats egzekucijos būdas nėra žiaurus ir neįprastas, tad galimai ir prieštaraujantis Konstitucijai. Gynybos advokatai sako, kad mirtina injekcija, skirta mirties bausmės vykdymui – pentobarbitalis – netinkama, nes gali prireikti pernelyg daug laiko pražudyti žmogų, o kartais ji sukelia nepakeliamų skausmų. Medicinoje pentobarbitalis praktiškai nenaudojamas, dažniausiai pasitelkiamas veterinarijoje naminių gyvūnų ar žirgų, sergančių nepagydomomis ligomis, eutanazijai. 2003 metais, kai buvo įvykdyta paskutinė mirties bausmė prieš liepos atvejus, šiam tikslui buvo naudojamas trijų skirtingų vaistų kokteilis. Tik kelios farmacijos bendrovės maždaug 2010 metais dėl etinių priežasčių atsisakė tiekti savo gaminius egzekucijoms. Taigi, federalinė valdžia nusprendė naujausioms egzekucijoms naudoti tik pentobarbitalį. Penki prieš keturis Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad pentobarbitalis – pakankamai veiksmingas ir humaniškas mirties bausmės vykdymo metodas.
Vienintelis asmuo, dar galėjęs užkirsti kelią mirties bausmės vykdymui, buvo Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas. Bet būtent jis ir jo administracija praeitais metais ir ėmėsi spausti pareigūnus po 17 metų pertraukos atnaujinti federalines egzekucijas. Taigi, vilties, kad D. Trumpas paskambins ir nurodys nutraukti egzekuciją, praktiškai nebuvo. Dauguma jo kritikų sako, kad sprendimas mirties bausmę atnaujinti kaip tik dabar – likus trims mėnesiams iki prezidento rinkimų – išskirtinai politinis. Jie teigia, kad prezidentas norėjęs, kad egzekucijos visiems primintų, kad jis – įstatymo ir tvarkos prezidentas.
Sunku pasakyti, ar tos egzekucijos turės įtakos žmonių pasirinkimui lapkritį. Dvidešimt iš penkiasdešimties Jungtinių Valstijų valstijų atsisakiusios mirties bausmės. Ir dauguma tų, kur teoriškai mirties bausmė vykdoma, jau dešimtmečius neįvykdė nė vienos egzekucijos. Tik trys iš keturių tokių valstijų per metus myriop pasmerkia kelis asmenis. Net ir valstija, kur įvykdoma daugiausia mirties bausmių – Teksasas – fiksuoja egzekucijų skaičiaus mažėjimą. 2000 metais mirties bausmė įvykdyta keturiasdešimčiai žmonių, tačiau 2019 metais – vos pusei tiek. Kasmetinė „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad paskutinio XX amžiaus dešimtmečio viduryje visuomenės parama mirties bausmei siekė 80 proc., o dabar, 2020 metais, sumenko iki 50 proc.