Kinijos vieno vaiko politika truko 35 metus ir lėmė milžiniškus žmogiškuosius nuotolius, dėl kurių širdies skausmas dar ir šiandien nepraėjęs. Dėl šios priežasties Kinija senėja ir šio jau kelis dešimtmečius trunkančio proceso mastai ima gąsdinti. Demografinis inžinerinis eksperimentas iškreipė lyčių pusiausvyrą šalyje – vyrų Kinijoje 30 milijonų daugiau nei moterų – nes abortai dažnai buvo atliekami priklausomai nuo vaisiaus lyties, mat dauguma porų norėjo, kad vienintelis jų vaikas būtų sūnus.
Šios politikos buvo atsisakyta tik 2016 metais, kai poroms leista susilaukti dviejų atžalų. Vis dėlto, jos poveikis vis dar juntamas – gimstamumas ir toliau mažėja, o situaciją pakeisti norinti valdžia stengiasi toliau lengvinti ar net panaikinti vaikų skaičiaus ribojimus.
Dabar mažai kas abejoja, kad tris su puse dešimtmečio trukusi trauma pavertė Kiniją sparčiai žilstančia šalimi, nors tuo pat metu ji viliasi tapti pasauline jėga technologijų ir inovacijų srityse.
Kinijos gimstamumo rodiklis, siekiantis 1,6 vaiko vienai moteriai, gerokai atsilieka nuo dabar pageidaujamo 2,1 vaiko rodiklio ir tikrai sunkiai sulyginamas su 1970 metų lygiu, kai viena moteris vidutiniškai pagimdydavo 5,8 vaiko. Reprodukcinio amžiaus moterų skaičius kasmet mažėja penkiais milijonais, dėl ko Kinijai darosi dar sunkiau atkurti gimstamumo lygį.
Pasak nepriklausomo demografo He Yafu, 2017 metais gimė 630 tūkstančių kūdikių mažiau nei metais anksčiau. Panašiai gimstamumas mažėjo ir pirmoje 2018 metų pusėje. Kaip rašo autorius ir analitikas Jamesas Liangas, „Demografija bus Kinijos Achilo kulnas“.
Kelis dešimtmečius vieno vaiko politika buvo įgyvendinama provincijos lygmenyje, kur vietos pareigūnai neretai patys imdavosi griežtų priemonių, tokių kaip priverstinis vėlyvas nėštumo nutraukimas ar net sterilizacija, įgyvendinimo. Baudos už papildomą vaiką buvo nežmoniškos, o jeigu poros nepajėgdavo jų susimokėti, dažnai buvo konfiskuojamas jų turtas. Dažnai valdininkai netekdavo darbo vien dėl to, kad susilaukdavo antro vaiko.
55 metų Hong Guilian buvo priversta pasidaryti vėlyvą abortą 1992 metais, kai pastojo praėjus vos metams nuo pirmagimio sūnaus gimimo. Moters teigimu, kai antrasis nėštumas pasiekė aštuonis mėnesius, į jos namus atvyko tuzinas šeimos planavimo specialistų.
„Jie atvažiavo į mano namus, sulaikė mane ir įgrūdo į automobilį“, – pasakoja ji. Moteris buvo nuvežta į šeimos planavimo kliniką. Čia girdėjosi moterų raudos ir klyksmas. „Jaučiausi bejėgė“, – neslepia ji.“
Moterų gydytojas ir jo asistentas suleido jai injekciją. Aštuonių mėnesių vaisius gimė gyvas ir sveikas.
„Gydytojas, suleidęs kūdikiui nuodingo tirpalo, pasakė man, kad jis neišgyvens. Jie paskandino jį mano akyse. Maldavau išsaugoti mano berniuką. Kartojau, „Jis gyvas, jis gyvas“, – su siaubu prisimena Hong Guilian. – Jie išmetė jį į kibirą, tarsi jis būtų šiukšlė.“
1995 metais moteris dar kartą pastojo. Ir vėl jai buvo prievarta atliktas vėlyvas nėštumo nutraukimas, šįkart – šešių mėnesių.
Tačiau čia siaubas nesibaigė. Netrukus subyrėjo jos santuoka, o 2006 metais šešiolikmetis sūnus – vienintelis jos vaikas – nuskendo upėje. Taigi, moteris liko visiškai vieniša.
„Buvo pernelyg skausminga. Tarsi dangus užgriuvo. Mano pasaulis sugriuvo“, – sako Hong Guilian. Ji prisipažįsta vis dar sapnuojanti košmarus, kuriuose vis vejasi savo sūnų, tačiau niekad jo taip ir nepasiekia.
Kinijoje vieno vaiko politika įsigalėjo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje, baiminantis, kad šalis nesugebės išmaitinti savo augančios populiacijos. Vos 7 procentus pasaulio dirbamos žemės turinčioje Kinijoje gyveno beveik ketvirtadalis planetos gyventojų. Tačiau ši politika sukėlė demografinę krizę – dirbančiųjų skaičius stipriai sumažėjo, o vyresnio amžiaus žmonių labai padaugėjo. Pasak vyriausybės, iki 2030 metų 25 procentai Kinijos gyventojų artės prieš šešiasdešimties.
Nepaisant jau kelintus metus galiojančios dviejų vaikų politikos, poros nebeskuba susilaukti atžalų. Ilgi metai, kai buvo skleidžiama „Mažiau vaikų, geresnis gyvenimas!“ propaganda, padarė savo darbą.
Nepriklausomas demografas He Yafu spėja, kad 2019 metais šalies vyriausybė visiškai panaikins vaikų skaičiaus ribojimą. Tokios kalbos pasigirdo pernai liepą, kai Kinijos paštas išleido pašto ženklą, vaizduojantį paršelių porą su trimis išsiviepusiais paršiukais. Rugsėjo mėnesį vyriausybė paleido tris agentūras, atsakingas už šeimos planavimo įstatymų įgyvendinimą, ir pakeitė jas tarnyba, kuri rūpinsis populiacijos kontrole ir šeimų plėtra. Prieš mėnesį Nacionalinis liaudies kongresas atšaukė šeimos planavimo nuorodas civiliniame kodekse, kuris įsigalios 2020 metais.
Kai kurios provincijos, įskaitant Liaoningą šalies šiaurės rytuose, kur gimstamumo lygis yra vienas žemiausių, planuoja mokesčių lengvatas ir finansinę paramą, kuriomis šeimos bus skatinamos susilaukti daugiau vaikų. Vienas finansų ekspertas netgi pasiūlė bevaikėms poroms, jeigu jos atsisako susilaukti atžalų, įvesti aukštesnius mokesčius.
Liang Yan gali būti puikiu pavyzdžiu, iliustruojančiu, kodėl gimstamumas šalyje niekaip neatsigauna. Ji turi ketverių metukų sūnų, tačiau, nepaisant senelių iš abiejų pusių nuolatinio spaudimo, daugiau vaikų susilaukti nenori. „Paprasčiausiai negaliu prisiversti padaryti tai dar kartą“, – aiškina moteris.
33 metų mokyklos biuro vadove dirbanti Liang Yan ir jos sutuoktinis sūnui per metus išleidžia daugiau kaip 13 tūkstančių, skaičiuojant eurais. Šią sumą sudaro vaikų darželio mokesčiai, maistas, draudimas, pramogos ir muzikos užsiėmimai. Vien norint patekti į prestižinę pradinę mokyklą gali tekti pakloti dukart didesnę sumą. Kai kurie tėvai netgi įsigyja butą prestižinių mokyklų registracijos teritorijoje, kad užtikrintų vaikui galimybę jose mokytis.
„Mano vyras ir aš vis dar nesugalvojome, ką daryti. Mane išsekina vien nuolatinis galvojimas apie tai. Esu persitempusi“, – neslepia moteris.
Be pradinės mokyklos mokesčių tėvai taip pat jaučia spaudimą apmokėti papildomus vaikų užsiėmimus, tokius kaip muzikos, baleto, anglų kalbos ar net fechtavimo pamokos. Kiekvienas užsiėmimas per metus kainuoja apie keturis tūkstančius, skaičiuojant eurais. Dauguma vaikų lanko bent kelis papildomus užsiėmimus.
„Man jokio skirtumo, man leidžiama turėti vieną, du, tris ar daugiau vaikų, – dėsto Liang Yan. – Vaiką auginti taip brangu, kad aš galiu sau leisti tik vieną.“
Kaip teigia ekonomikos ir demografijos analitikas Jamesas Liangas, 2015 metais gimstamumo rodiklis Šanchajuje ir Pekine buvo pats žemiausias žmonijos istorijoje – vos 0,7. Pasak eksperto, Kinijos vieno vaiko politika buvo priverstinė, ekstremali ir nereikalinga, nes gimstamumo lygis buvo sumažėjęs iki 2,2 vaiko vienai moteriai dar iki tol, kai ji įsigalėjo.
Prezidento Xi Jinpingo planas „Pagaminta Kinijoje 2025“ siekia paversti Kiniją pasauline pažangiausių technologijų lydere pasaulyje, tačiau visuomenės senėjimas ir staigus dirbančiųjų nuo 30 iki 40 metų skaičiaus mažėjimas gali sužlugdyti šią viziją. Kaip teigia Jamesas Liangas, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gimė 40 procentų mažiau kūdikių nei prieš dešimt metų.
„Per dešimt metų, kai daug mažesnė 1990 metų gimimo kohorta sulauks trisdešimties, inovacijų ir verslumo lygis neabejotinai nukentės“, – sako ekspertas. Jo teigimu, Kinijai dar teks stoti į akistatą su savo demografine krize.