Kritikai merės žingsnį vertina ne kaip tolerancijos išraišką, o kaip pasidavimą laipsniškai islamizacijai. Tarp žinomiausių kritikų – ir musulmonų kultūroje socializuoti mokslininkai bei publicistai, islamą pažįstantys iš vidaus.
Kelno merė, jokiai partijai nepriklausanti H. Reker, šį leidimą vadina bandomuoju projektu dvejiems metams, be to, muedzino šauksmas kol kas skambės tik penktadieniais tarp 12 ir 15 val. ir tik 5 minutes. Koks bus šio „bandomojo projekto“ likimas, priklausys veikiausiai ir nuo gyventojų reakcijos.
Kelne dabar gyvena 120 000 musulmonų, t.y., apie 12 procentų visų miesto gyventojų. „Bendrapilietės ir bendrapiliečiai musulmonai yra neatskiriama Kelno miesto visuomenės dalis“, – argumentuoja merė.
Miesto svečius pasitinka katedra ir bažnyčių varpai. Tačiau kaipo „pasauliui atviras miestas“, Kelnas nori ginti ir „teisėtus religinius musulmonų interesus“. „Jei šalia bažnyčių varpų girdėsime ir muedzino šauksmą, tai rodys, kad Kelne vertinama ir praktikuojama įvairovė.“
Potencialius kritikus Kelno merė perspėjo: „Kas tuo abejoja, tas kelia klausimą ir dėl Kelno tapatybės bei taikaus mūsų sambūvio.“
Gyventojų dauguma muedzino šauksmo Vokietijoje girdėti nenori
Muedzino šauksmas Vokietijoje, ypač Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje, nėra kažkokia naujiena, – kai kuriuose šalies miestuose bendrai maldai musulmonai garsiai kviečiami jau nuo 1990 metų. Muedzino šauksmas skardena virš Frankfurto prie Maino, Duisburgo, Gelzenkircheno, Herfordo ir kitų miestų stogų.
Tokius leidimus pastaraisiais metais stengiasi gauti vis daugiau Vokietijoje įsikūrusių mečečių bendruomenių, kas neretai sukelia audringas vietos gyventojų diskusijas.
Kaip atskleidė 2020 metais Erfurto rinkos ir socialinių tyrimų instituto „INSA-Consulere“ vykdyta apklausa (užsakovas – evangelinė žinių agentūra „idea“), 61 proc. respondentų pasisakė prieš leidimą muedzinui garsiai kviesti musulmonus maldai, tokiam leidimui pritarė tik 15 procentų, likusieji aiškaus atsakymo nepateikė.
O Kelne ne taip jau seniai virė karštos diskusijos dėl didžiausios Vokietijos mečetės, kurią Turkijos islamo sąjunga Ditib nusprendė pastatyti būtent mieste su garsiausia šalies katedra – gotikine bažnyčia, kuriai pamatus išdidūs „švento miesto“ gyventojai klojo dar XIII amžiuje. Šventiniame centrinės Vokietijos mečetės atidaryme 2018 m. rugsėjo 29 d. dalyvavo pats Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, Kelno turkų sutiktas su didžiausia pompastika.
O štai miesto merė H. Reker, aktyviai pritarusi mečetės statybai, šventinėje ceremonijoje nedalyvavo, nes Ditib nesuteikė jai leidimo kalbėti. Dėl „sudaužyto porceliano“ ir labai politiško Ditib elgesio tąsyk apgailestavo ir Kelno katalikai, jų pačių teigimu, palaikę centrinės mečetės statymą, bet nepakviesti į jos atidarymą. Vatikano naujienų portalas tada citavo miesto dekano Roberto Kleino būgštavimą, jog toks Ditib elgesys „duos peno dešiniųjų populistų kalboms apie šalies islamizaciją“.
„Religija ir valstybė čia sumišę tokiu būdu, kokio mes nežinome ir kokiam nepritariam“, – teigė jis.
Erdogano pasekėjams tai – islamo ir asmeninė Turkijos prezidento pergalė
Visa tai turėdamas omeny, politologas, islamo žinovas Hamedas Abdel-Samadas dabartinį Kelno merės sprendimą aštriai kritikuoja. „Ten, kur integracija aiškiausiai žlugusi, kur radikalus islamas stipriausias ir kur Erdoganas turi savo tvirtovę Vokietijoje, miestui prireikė simbolinės akcijos tam žlugimui pridengti“, – rašo egiptiečių kilmės vokiečių autorius.
Pasak jo, R. T. Erdogano šalininkai garsų kvietimą maldai Kelne „interpretuos ne kaip įvairovės bei lygiateisiškumo, o kaip islamo ir asmeninę Erdogano pergalę“.
„Ar muedzino šauksmas per garsiakalbį yra tikėjimo laisvės išraiška? O gal jis reiškia praktikuojamą įvairovę?“ – klausia H. Abdel-Samadas.
Tems, kurie muedzino šauksmą Kelne pateikia kaip tolerancijos išraišką, jis primena: „Kvietimas maldai pradedamas musulmonų mūšio šūkiu „Allahu Akbar“, reiškiančiu, „Alachas yra didesnis“. Didesnis už priešus, didesnis už žmones, didesnis už gyvenimą, didesnis už Vokietiją, didesnis už viską. Kadangi jis didesnis už demokratiją ir įvairovę, galiausiai galioja tik jo įstatymas – šariatas. Ir net jei sekuliari demokratinė visuomenė tą kvietimą maldai įteisins, vis viena jo reikalavę musulmonai šios visuomenės nepripažins, nes Alachas yra didesnis už ją, ir galų gale galioja tik jo tvarka, o kvietimas maldai yra tik pirmas žingsnis kelyje į tos tvarkos įvedimą.“
Dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu politologas pateikė neseną pavyzdį, atskleidžiantį, kaip islamistai naudojasi vokiečių tolerancija: „Dėl koronos kai kurios Vokietijos bažnyčios nerengė pamaldų ir savo kulto vietas suteikė musulmonų bendruomenėms kaip vadinamosios įvairovės ženklą. O rezultatas buvo tas, kad tarp islamistų sklandė mobiliųjų telefonų vaizdo įrašai su Allahu Akbar šauksmais bažnyčiose. Daugelis musulmonų tai suvokė ne kaip tolerancijos ir įvairovės pergalę, bet kaip islamo pergalę ir kaip paskatinimą užkariauti kitas sritis.“
Todėl Kelno merės sprendimą H. Abdel-Samadas laiko kenksmingu. „Garsus raginimas maldai neskatins integracijos ir tolerancijos Vokietijoje, jis skatins tikinčiųjų triumfavimą ir šovinizmą, o tai savo ruožtu sukels dešiniųjų ekstremistų pyktį ir šovinizmą!“ – apibendrina islamo žinovas.
Tai – galios demonstravimas
Panašiai kritiškai reikalą mato ir Turkijoje gimusi vokiečių sociologė, daugelio knygų apie islamą autorė Necla Kelek. Ji apgailestauja dėl to, kad miesto vadovybė pasidavė islamo asociacijų, Turkijos vyriausybės valdomam centrinės mečetės administratoriui „Ditib“ ir davė leidimą penktadieniais iš 35 Kelno mečečių per garsiakalbius šaukti „Allahu Akbar – Alachas yra didesnis! Aš liudiju, kad nėra kito Dievo išskyrus Alachą!“ Toks liudijimas nėra tolerancijos išraiška kitų tikinčiųjų atžvilgiu. Užuot pasidavę islamo asociacijoms, Vokietijos politikai turėtų padėti sustiprinti pasaulietines jėgas islamo bendruomenėje, – politinės kultūros žurnale „Cicero“ kritikuoja N. Kelek.
„Muedzino šauksmu ne tik kviečiama privalomai islamiškai maldai, bet ir penkis kartus per dieną skelbiama musulmonų tikėjimo pretenzija į galią, viešpatavimą“, – „Twitter“ paskyroje rašo turkų kilmės CDU politikė, islamo žinovė Birgül Akpinar. O integracijos ekspertas Ahmadas Mansouras maldai garsiai šaukiantį muedziną laiko mečečių administratorių galios demonstravimu miesto kvartaluose. „Kol Berlyno politikai džiaugiasi atvirumu, islamistai džiaugiasi etapo pergale“, – rašo jis „Focus Online“.
„Daugelis tai interpretuoja kaip dar vieną įrodymą, kad mieste, kaip ir kitose Vokietijos vietose, vyksta šliaužianti islamizacija. Ir toks klausimas keltinas. Nes juk baimė neišnyks nuo to, kad nebus įvardintos jos priežastys“, – referuodamas kilusias diskusijas, pripažįsta regioninio dienraščio internetinis portalas „Rheinische Post Online“.
„Būkit pasiruošę – ta diena ateis“
Akivaizdu, kad multietninėje visuomenėje būtina grupių tarpusavio pagarba ir tolerancija. Lygiai kaip akivaizdu ir tai, kad bažnyčių varpų skambesys yra neatsiejama šimtmečių senumo Vokietijos tradicija, – kitaip nei muedzino šauksmas. Viena yra girdėti jį atostogaujant kur nors Marakeše, kita – gimtajame mieste su sena krikščioniška tradicija.
Publicistas Henrykas M. Broderis (beje, 2017 m. parėmęs liberalios mečetės Berlyne steigėją, teisininkę Seyraną Ates, po to, kai islamo fundamentalistai jai ėmė grasinti mirtimi) peikia Kelno merės sprendimą dar ir kitu požiūriu: „Jei jau, pasak ponios Reker, muedzino šauksmas yra tokia pati „Kelno tapatybės“ dalis kaip ir varpų skambesys, tuomet nereikėtų mečečių bendruomenėms daryti jokių ribojimų“, leidžiant muedzinui šaukti tik kartą per savaitę ir kartą per dieną.
Veikiausiai šis „bandomasis projektas“ ta kryptimi ir klostysis, kaip spėja H. M. Broderis pokalbyje su „Welt TV“: „Kelno gyventojams jau aišku, kas čia vyksta – kapituliacija dalimis: iš pradžių vieną kartą per savaitę, paskui gal tris kartus, o galiausiai bus leista įgyvendinti visą tradiciją. Todėl sakau kaip buvęs Kelno gyventojas: būkit pasiruošę kasdieniam muedzino šauksmui. Ta diena ateis.“
Tai – kiekvienam europiečiui skaudus dalykas
Diskusiją dėl muedzino šauksmo Kelne vienas žinomiausių islamo ekspertų Vokietijoje A. Mansouras vadina „simboline nesveikos diskusijos kultūros islamo klausimais išraiška“. Vienoje pusėje stovi tie, kurie tokiomis akcijomis manosi pademonstruosią daugiau tolerancijos, kas leis jiems pasijusti labiau moraliems. O štai tolerancijos iš „Ditib“ jie nedrįsta aiškiai pareikalauti. „Kitoje pusėje stovi rasistai“, kurie norėtų, „kad visi musulmonai paliktų šalį“, – dėsto A. Manouras „Focus Online“.
Tiek šią diskusiją, tiek ir įvykius Kelne jis vadina „kiekvienam europiečiui skaudžiu dalyku, nes jie verčia susimąstyti apie savąją tapatybę ir apsispręsti: Ar Europa yra krikščioniška? Ar pasaulietiška? Kokią tapatybę Europa nori ugdyti ir formuoti? Ar į visas religijas reikia žiūrėti ir su jomis elgtis vienodai? Ir jei taip, kiek matomos turėtų būti religijos, kokie turėtų būti jų santykis politika?“
„Šių svarbių klausimų Europa vengia, juos ignoruoja ir nenori jų apmąstyti iki galo. Nes už islamo matomumo klausimo glūdi Europos tapatybės klausimas“, – be gailesčio įvardija skaudulį A. Mansouras, perspėdamas: daugeliui musulmonų, „ypač politinės islamo sferos atstovams, kiekvienas žingsnis, vedantis prie didesnio jų sampratos islamo matomumo, reiškia pergalę. Šis islamo supratimas reikalauja išskirtinumo sau ir savo pasekėjams, jam būdingas pretenzijų mentalitetas. Religijų lygybė ar tolerancija bei jų sambūvis ne ką jiems terūpi, jiems rūpi kuo didesnis jų pačių matomumas, rūpi įgyti kuo daugiau galios ir kuo daugiau galimybių įsiskverbti.“