„Jeigu ta „Steinmeierio formulė“ būtų nieko nereiškianti istorija, tai Putinas ir Kremlius tikrai nedėtų tokių precedento neturinčių pastangų, kad Ukraina ją pasirašytų ir įgyvendintų. Jeigu „Steinmeierio formulė“ nieko nereikštų, nei Peskovas, nei Lavrovas, nei Putinas pastarąsias savaites taip atvirai nebūtų šantažavę Ukrainos valdžios“, – sako A. Illarionovas.
Pasak jo, V. Zelenskio priimti „du pasiūlymai“, apie kuriuos pranešė per spaudos konferenciją, reiškia, kad pirmiausia Ukraina atsisako unitarinio valstybės statuso, o visų antra – atsisako savo teritorijų valstybinio suvereniteto.
„Teiginys, esą, Ukrainos sutikimas pasirašyti „Steinmeierio formulę“, esą, kažkoks gudrus manevras, kuriuose siekiama išlošti laiko, vargu, ar teisingas. Antrą kartą, kaip kad kartą jau buvo su Minsko susitarimais, toks triukas nepasiteisins. Putinas – pernelyg gudrus, kad leistų jį apgauti dar kartą, pavyzdžiui, naujam apsikeitimui belaisviais jis tikrai prašys ne garantijų, bet realių Ukrainos suvereniteto sunaikinimo rezultatų“, – įsitikinęs A. Illarionovas.
Vyresnysis Europos ir Atlanto bendradarbiavimo instituto mokslo darbuotojas Andreasas Umlandas taip pat nėra optimistiškai nusiteikęs dėl Ukrainos priimtos „Steinmeierio formulės“.
Pasak jo, nors daugeliui Vakarų diplomatų ir politikų šios naujienos gali reikšti viltį ir palengvėjimą, darbotvarkė, dėl kurios buvo susitarta, yra gana sudėtinga ir netgi rizikinga.
„Didelė Ukrainos visuomenės dalis, jaučianti gilų nepasitikėjimą ne tik Rusija, bet ir iš dalies Vakarais, vadinamąją „Steinmeierio formulę“ vertina itin prastai.
Neigiamai ją vertinantys politikai ir analitikai baiminasi, kad „Steinmeierio formulės“ įgyvendinimas galiausiai baigsis tarptautiniu Rusijos de facto kontrolės įteisinimu šiuo metu okupuotose teritorijose Donbase, o galbūt ir didesniame plote, apimančiame visas Luhansko ir Donecko sritis.
Daugelis žmonių Ukrainoje šį kompromisą laiko slapta Kijevo kapituliacija Maskvos atžvilgiu. Blogiausiu atveju gali nutikti taip, kad itin neigiamas didelės Ukrainos politinės bendruomenės ir pilietinės visuomenės požiūris į „Steinmeierio formulę“ gali baigtis dabar jau tikru pilietiniu karu. Žinoma, būtent to Kremlius ir siekia jau daugiau nei penkerius metus“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė ekspertas.
Visgi rugsėjo viduryje jis nebuvo toks kategoriškas ir kyivpost.com sakė, kad ukrainiečiai reaguoja pernelyg dramatiškai.
„Jeigu rinkimai bus surengti laikantis visų taisyklių, tai reikš, jog kontrolė iš Rusijos rankų perėjo Ukrainai, nes tik Ukraina gali surengti tinkamus rinkimus (okupuotoje zonoje)“, – tuomet tvirtino A. Umlandas.
Anot eksperto, Rusija beveik neturi, ko prarasti – ji gali bandyti paveikti rinkimus ir tikėtis, kad Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacija rezultatus patvirtins.
Jeigu toks planas žlugs, išliks Rusijai palankus status quo – Donbasas grįš į vadinamąją pilkąją zoną. Nepaisant to, A. Umlandas sako, kad rizikuoti verta.
„Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Prancūzija ir Vokietija turi problemų dėl Rusijos užgaidų Rytų Ukrainoje. Jeigu minėtoji organizacija labiau pasitikėtų, būtų verta bandyti“, – mano ekspertas. Vakarai, anot jo, priims tik sąžiningų ir skaidžių rinkimų, vyksiančių laikantis Ukrainos įstatymų, rezultatus.
„Nemanau, kad Ukraina šiame procese ką nors praranda. Pradėti procesą – žymiai svarbiau. Jeigu bus sudarytos sąlygos tokiems rinkimams, tai prilygs okupuotų teritorijų sugrąžinimui į šalies valstybės aparatą“, – tuomet kalbėjo A. Umlandas.
Tuo metu britų ir ukrainiečių žurnalistas, Ukrainos stebėtojas, gyvenantis Kijeve Bohdanas Nahaylo sako, kad taikant „Steinmeierio formulę“, esminis klausimas yra seka.
„Eilės tvarka, pagal kurią viskas vyks, yra pagrindinis skirtumas tarp Ukrainos ir Rusijos pusių. Dėl sekos turi būti išsiaiškinta ir susitarta“, – portale atlanticcouncil.org rašo B. Nahaylo, kuris taip pat buvo JT pareigūnas, politikos patarėjas, „Laisvės radijo“ Ukrainoje direktorius.
„Svarbiausias turi būti saugumas, o tai reiškia ne tik kariuomenės atšaukimą, bet ir ginkluotų dalinių nuginklavimą. Tik kas visa tai prižiūrės? Kokioje stadijoje Ukraina atgaus kontrolę pasienyje su Rusija? Anksčiau ar vėliau? Tai svarbu“, – įsitikinęs B. Nahaylo.
Pasak jo, kad įvyktų demokratiški, t. y. teisingi rinkimai, nepakanka vien reikalauti, kad jie vyktų pagal Ukrainos įstatymus ir juos patvirtintų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija.
„O kaip apie 1,6 mln. [šalies viduje perkeltų žmonių; angl. internally displaced people, IDP] IDP, kurie buvo priversti išvykti iš okupuotų teritorijų ir pabėgo į Vakarus, siekdami Ukrainos valdžios apsaugos? Ir tie, kurie nutarė išvengti konflikto ir pabėgti į Rusiją ir Baltarusiją? Ar jie visi turės galimybę balsuoti – net kaip balsuojantieji iš užsienio? O jei ne, ar galima likusią populiaciją laikyti visiškai atstovaujančia okupuoto regiono norams ir [jam visiškai] lojalia? Ar Ukraina ir aplinkinis pasaulis pasirengę laikyti prorusiškų elementų ir Maskvos paskirtų lyderių verdiktą, [pateiktą] per balsadėžes, demokratišku plebiscistu?“ – klausia ekspertas.
Pasak jo, visos pusės įtartinai tyli dėl painaus klausimo apie amnestiją tų, kurie palaikė Rusijos pusę okupuotose teritorijose – ginklais ar kitokia prieš Ukrainą nukreipta veikla. Akivaizdu, kad Ukraina nenori dovanoti tokiems žmonėms, juo labiau įsileisti jų į svarbiausius Ukrainos politikos (reikalus) kaip Donbaso „atstovų“.
„Na ir, be abejo, ribotų galių savivaldos klausimas „separatistiniuose“ regionuose, taip aktyviai keliamas Maskvos. Kokiomis sąlygomis ir kokiam laikotarpiui? Ukraina, tiek valdant esamai, tiek ankstesnei administracijai, jau aiškiai pasakė, kad nesutiks federalizuoti Ukrainos ar garantuoti autonomiją primenančių [santvarkų] regionuose, apie kuriuos eina kalba, ypač su teise vetuoti Kijevo į Vakarus orientuotos užsienio [politikos] ir saugumo tikslų.
Kaip visa tai susiję su Rusijos Krymo aneksijos atšaukimu, (Vladimiro) Putino pozicijos Ukrainos atžvilgiu pakeitimu ir saugesnės saugumo architektūros Europoje ir už jos ribų užtikrinimu?
Paskutinis, bet ne mažiau svarbus „jeigu“ – kas nutiks, jei Normandijos ketverto susitikime, kuris, kaip teigia abu prezidentai, E. Macronas ir V. Zelenskis, turėtų įvykti gana greitai, nebus pasiektas susitarimas ir neįvyks persilaužimas?
Ar gali V. Zelenskis, turint omenyje, politinį klimatą Vašingtone ir Londone, realistiškai tikėtis įgyvendinti savo B planą – pakviesti JAV ir britų lyderius į Normandijos ketverto procesą?“ – klausimus kelia ekspertas.
Pasak jo, Ukrainoje jau juntamas nerimas (net jei jis keliamas politiniais tikslais), kad V. Zelenskis pasiduoda Maskvai. Tarp Maskvos, Prancūzijos ir Vokietijos jam daromo spaudimo eiti į kompromisus ir tarp Vašingtono, panirusio į savo politinius vaidus, yra Ukraina – kuri bus išduota ir toliau silpninama vidinių padalijimų? Štai kokius klausimus, anot B. Nahaylo, prezidentas ir jo komanda turėtų apsvarstyti.